Kas iš tiesų nutiko devynerių metų mergaitei, atsidūrusiai žudynių ir pedofilijos bylos epicentre?
Mažametę, kuri liudijo apie iškrypėlių nusikaltimus ir palaidojo savo tėvą, reikalavusį nubausti dukters skriaudėjus ir rastą mirusį Kauno marių pakrantėje, valstybės vardu veikę ginkluoti ir kaukėti pareigūnai išplėšė iš gimtųjų namų ir išvežė nežinoma kryptimi 2012 m. gegužės 17 d.
Dabar, praėjus daugiau nei metams, paskelbta, esą nei mergaitė, nei Laimutė Stankūnaitė daugiau neegzistuoja – mažametės ir jos motinos tapatybės esą pakeistos, jos išvežtos į užsienį ir nuo šiol gyvens neįvardintoje šalyje, saugomos tos šalies pareigūnų ir nepalaikydamos jokių kontaktų net su Lietuvoje likusiais artimaisiais.
Kitaip tariant, mergaitė ir jos motina „dingo” – galbūt net visam gyvenimui – visiems, išskyrus siaurą ratelį pareigūnų, kuriems patikėta žinoti apie valstybės paslaptimi paverstus jų gyvenimus.
Tokia versija paskelbta dienraštyje lrytas.lt, tačiau patikrinti šios informacijos iš esmės neįmanoma: policija, apeliuodama į valstybės paslaptį, jos nei patvirtina, nei paneigia.
Tad tikėti šia versija nėra jokio pagrindo: ją perša tas pats dienraštis, kuris po mirties šmeižė žuvusį Lietuvos saugumo pulkininką Vytautą Pociūną, o „paskutinį” L. Stankūnaitės interviu parašė ta pati žurnalistė, kuri anksčiau bent vieną straipsnį sukūrė net nebendravusi su interviu jai neva davusiu žmogumi.
Tačiau turime faktą: mergaitę septynerius metus auginę seneliai Laimutė ir Vytautas Kedžiai po 2012 m. gegužės 17 d. jos nė karto nematė. Ir – jei tikėtume lrytas.lt versija – greičiausiai daugiau niekada nebepamatys.
Tai, kad vaiką auginusiems seneliams daugiau nė karto neleista pamatyti anūkės, yra ypač sunkiai paaiškinamas dalykas, keliantis visiškai natūralų klausimą apie tokio radikalaus įslaptinimo priežastis.
Tas klausimas paprastas: jei mergaitė iš tiesų yra sveika ir gyva, kodėl tuo neleista įsitikinti jos seneliams?
Juk L. ir V. Kedžiams pamačius anūkę, išgirdus jos balsą ir įsitikinus, kad bent jau išoriškai viskas su ja gerai, tuo pačiu būtų atimtas pagrindas įtarimams, kad mergaitei nutiko kas nors bloga.
Tačiau šis paprastas veiksmas – parodyti anūkę seneliams – nebuvo padarytas. Vietoje to į viešąją erdvę išmetamos nuotraukos, kuriose esą užfiksuota ši mažametė, nors atpažinti jos iš tų nuotraukų yra neįmanoma.
Baisu ir tai, kad tokia padėtis, regis, tenkina visus, mėgstančius pakalbėti apie žmogaus ir vaiko teises, įskaitant ir Drąsos kelio frakcijos narius Seime. Rūpestis mergaitės saugumu baigėsi plepalais – nepadaryta iš esmės nieko, kad bent jau seneliai galėtų ją pamatyti.
Todėl ekspertai.eu kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, prašydami išaiškinti teisinę tvarką, kaip seneliai L. ir V. Kedžiai galėtų įsitikinti, kad jų anūkė, paimta iš jų namų per policijos operaciją 2012 m. gegužės 17 d., yra gyva ir sveika.
Policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio prašome paaiškinti: kokių grėsmių siekiama išvengti, pritaikant L. Stankūnaitei ir mažametei jos dukrai išimtines asmenų apsaugos programos priemones pakeičiant asmens tapatybės duomenis bei perkeliant gyventi į kitą šalį? Ar yra imtasi teisinių priemonių pašalinti šias grėsmes ir ar nustatyti jas potencialiai keliantys asmenys? Jei tokie asmenys nustatyti, kodėl jie nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn? Jei tokie asmenys nenustatyti, tuomet prašome paaiškinti, kokiu pagrindu konstatuojamos „grėsmės” ir kodėl neįmanoma jų pašalinti teisinėmis priemonėmis?
Be to, kadangi dėl melo ir manipuliacijų jau seniai nebėra prasmės kreiptis dėl šios mergaitės likimo į kokias nors Lietuvoje esančias institucijas, ekspertai.eu oficialiai kreipėsi į Lietuvos europarlamentarus, prašydami inicijuoti tyrimą ir išsiaiškinti, ar Lietuva teisėtai ir pagrįstai taikė nacionalinės ir tarptautinės teisės aktus, taikant liudytojų apsaugos programos nuostatas L. Stankūnaitei ir mažametei jos dukrai, sunaikinant jų ankstesnes tapatybes ir visiškai izoliuojant vaiką nuo jo šeimos narių, įskaitant ilgą laiką mergaitę auginusius L. ir V. Kedžius.
Taip pat europarlamentarai prašomi informuoti, ar Europos Sąjungos istorijoje yra buvę tokių precedentų, jei taip – juos nurodyti.
P. S. Primename, kokiu būdu vaiką buvo bandoma paimti per pirmąjį ėmimą. Šiuo vaizdo įrašu Lietuvos europarlamentarus kviečiame pasidalinti su savo kolegomis iš kitų ES šalių.
