Gintaras Lučinskas
Lietuvoje gerbiami visų valstybių ir tautų karių kapai, nepriklausomai nuo to, kas ir kada juose buvo palaidoti. Mirtis – niekam išlygų nedarantis teisėjas. Ypatingo visuomenės dėmesio ir ne tik nevienadienio rūpesčio turi sulaukti Lietuvos karių, šaulių, partizanų kapai. Tai valstybės piliečiai, kurie žuvo savo žemėje, gindami savo Tėvynę. Žuvusio už savo šalies laisvę kapas turi tapti šventa vieta visiems laikams. Galbūt jau nėra artimųjų, gal jie toli ir nėra kam gėlę pasodinti, Vėlinių žvakelę uždegti, maldą sukalbėti. Bet gyva Tėvynė, už kurią jie paaukojo savo gyvybes. Mes esame įpareigoti žuvusiųjų aukos saugoti atmintį apie juos, prižiūrėti mažus kapų kauburėlius su kukliais kryželiais.
Šventežerio miestelio (Lazdijų r.) kapinėse, jų rytinėje dalyje, palaidoti: Lietuvos šaulių sąjungos narys Juozas Slavikas (1903–1922), nužudytas lenkų partizanų ir Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Antanas Gritėnas (1894–1934), nužudytas šalies vidaus priešo – kriminalinio nusikaltėlio.
Partizanui-šauliui Juozui Slavikui buvo pastatytas (apie 1930 m.) lauko akmenų paminklas su metaliniu kryžiumi, tačiau prie paminklo buvusi lentelė neišlikusi, taip pat sunaikintas ir šaulio ženklas. Paminklas pasviręs ant šono, sutrūkinėjęs, jo būklė avarinė. Juozo Slaviko kapas sunaikintas, nes užlaidotas kito asmens.
Savanoriui, šauliui, policininkui Antanui Gritėnui buvo pastatytas (apie 1935 m.) betoninis paminklas su skulptūra „Kristus suklupęs po kryžiumi“. Paminklo būklė avarinė. Paminklas sutrūkęs, kryžius nulūžęs. Manytina, kad didžiausia atsakomybė dėl paminklų griūties tenka Kultūros paveldo departamento (direktorė Diana Varnaitė) darbuotojams dėl jų neveiklumo. Iniciatyvos saugoti paminklus nerodo nei KPD Alytaus teritorinio padalinio specialistai, nei Lazdijų rajono paminklotvarkininkai. Nes, kaip sakoma, koks vadas – toks ir paradas...
Šventežerio kapinėse Nepriklausomybės kovų dalyvių kapavietės (kaip ir didžioji dauguma kitų kapaviečių Dzūkijoje) neturi teisinės apsaugos. Jų niekas nesaugo, mat jos ne registrinės, t. y. neįtrauktos į valstybės kultūros vertybių registrą. Nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertai privalėtų išsiaiškinti, ištirti, apmatuoti, apibrėžti ribas ir pateikti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai. Štai taip ir „rūpinasi“ valstybės ir tautos istorijos „saugojimu“ valdininkai...
