Absurdo teatras Lietuvos teismuose tęsiasi. O gal tiksliau – jis įgyja vis bjauresnes grimasas, atidengia vis kraupesnius teisinio nihilizmo, o tiksliau – sąmoningo nusikaltimų dangstymo pavyzdžius. Visa tai stebint, belieka tik dar kartą konstatuoti jau šimtąkart įvardintą faktą: Lietuvos teisėsauga atsidūrusi klaikioje, tiesiog protu nesuvokiamoje duobėje, kuomet sunku kalbėti ne tik apie elementarų įstatymų paisymą ar profesionalumą, bet apie elementarų žmogiškumą, sąžinę, gėdą. Kaip ir kokiais terminais galima pavadinti reiškinį, kuomet sąmoningai ir tiesiog ciniškai teismo procese ignoruojami tiesą liudijantys faktiniai įrodymai, filmuota medžiaga bei profesionalių specialistų pateikti medicininiai dokumentai? Kaip įvardyti veiksmą, kai teisėjas, žinantis įstatymus ir akivaizdžiai matantis objektyvius duomenis, t.y. viena, savo nutartyje rašo visai kita? Ar tai – ne nusikalstama ir iki protu nesuvokiamų kraštutinumų ciniška teisėjo veika valstybės vardu, kuri negali būti nevertinama aukščiausių šalies teisinių instancijų, o pirmiausia – Gintaro Kryževičiaus, kaip vieno iš atsakingiausių už tiesos saugojimą ir gynimą Lietuvos Respublikoje? Kiek laiko dar mūsų šalyje bus viešai demonstruojamas siaubingas teisinis cinizmas, nesiskaitymas su tiesa ir manipuliatyvus savo pareigų atlikimas, kai įstatymo instrumento galia viešai išteisinami kaltieji, tokiu būdu ne įteisinant tiesą ir Konstituciją, bet verčiant mūsų valstybę teisėsaugos kloaka?!!!
Gyvas ir šviežias to pavyzdys – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjų kolegijos sprendimas. Kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Eglės Žulytės-Janulionienės, kolegijos teisėjų Mariaus Bajoro ir Gintaro Pašvensko, 2012-06-29 nutartimi atmetė mano skundą dėl neteisėtų antstolės S.Vaicekauskienės veiksmų 2012-03-23, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo V.Kondratjevo 2011-12-16 sprendimą.
Nutartyje konstatuojamas faktas, jog antstolė veikė teisėtai, neviršydama kompetencijos, todėl darytina išvada, jog pareiškėjos Neringos Venckienės skundas dėl antstolės Sonatos Vaicekauskienės veiksmų atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 513 straipsnis).
Išdirbusi teisėja trylika metų, negaliu nevertinti tokio klaikaus teisinio nihilizmo, kuris prašyte prašosi viešo svarstymo ne tik kaip neprofesionalus darbas, bet kaip nesąžiningas ir tiesiog nusikalstamas tyrimas, kaip ciniškas pasityčiojimas iš mažametės aukos kančių, kaip bjaurus spjūvis į nepriklausomos valstybės žmonių, daugybę aukų sudėjusių už elementarias demokratines žmogaus laisves ir orų, pilnavertį gyvenimą, už teisę į tiesą, veidus.
Kas atlikta ne taip, kaip privalėjo? Skundžiamoje nutartyje visiškai neįvertinti mano skunde nurodyti objektyvūs Vaicekauskienės kaltę įrodantys motyvai, nepasisakyta, kad teismo sprendimą neleistinai vykdė mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizavę bei atlikę pareigūnai (apsaugininko žodžiai mergaitės močiutei: „Ponia, Jūs turite vykdyti teismo sprendimą“ – ar tai jo kompetencija?!), kad antstolė S.Vaicekauskienė sudarė visas sąlygas L.Stankūnaitei ir apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantiems bei vykdantiems pareigūnams naudoti prievartą prieš vaiką, kad ji tos prievartos nenutraukė. Dar daugiau – nutartyje net nepasisakyta apie teismui pateiktą Teismo medicinos specialisto išvadą dėl mažametės sužalojimų 2012 m. kovo 23 d., kuria nurodyta, jog mergaitei nustatyta: vienas odos nubrozdinimas – krūtinės dešinėje bei du odos nubrozdinimai krūtinės ląstos kairėje pusėje, viena poodinė kraujosruva kairėje pažasties duobėje; mažametei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Nekalbant apie visa tai, nutartyje nebuvo pasisakyta vienu svarbiausių klausimų – liko visiškai neįvertintas reikšmingas medicinos dokumentų išrašas apie mažametei išsivysčiusį potrauminį stresą (!) po dramatiško 2012-03-23 d. ,,ėmimo". Teismui juk buvo pateiktas net ne vieno gydytojo, o visos didžiulės gydytojų grupės – Psichikos sveikatos centro vadovės Vidos Matulionienės, Vaikų ir paauglių psichiatrės Vitalijos Kaminskienės, Medicinos psichologės Dainos Taparauskienės mažametės mano globotinės medicinos dokumentų išrašas, kuriame nurodyta, jog mergaitės psichikos būklė po kovo 23 dieną patirtos fizinės ir emocinės prievartos pakito, kai netikėtai bandyta ją jėga paimti iš globėjos ir senelių namų, kuriuose vaikas augo kelerius metus ir kur buvo pripratęs, emociškai sutapęs. Mergaitė aktyviai priešinosi, klykė prievartos veiksmo metu; fizinė prievarta buvo taikyta ir prieš svarbius pacientei asmenis; sveikatos pokyčių simptomai išryškėjo per porą savaičių nuo traumuojančio įvykio ir tebesitęsia, praėjus pusantro mėnesio po jo; išdėstyti duomenys leidžia diagnozuoti: F43.1 (Potrauminio streso sutrikimas).
Tokie faktai tiesiog stulbina ir norisi viešai paklausti: nuo kada profesionalių, kompetentingų, patyrusių medikų išvados Lietuvos teismams yra tapusios nereikšmingomis ir nevertintinomis, tiesiog – niekinėmis?!!! Ir – nuo kada jos gali nublankti prieš anstolės Vaicekauskienės pozicijas? Kokioje pasaulio teisinėje valstybėje propaguojama tokia nauja ir negirdėta „teisinė“ praktika? Ir kiek profesionalių medikų turi pasirašyti po pažyma, kad ji taptų galiojančiu faktu Lietuvos teisme? Ar teisiniams šalies autoritetams – gerb. G. Kryževičiui, prof. Nekrošiui, Teisingumo ministrui R. Šimašiui tai atrodo priimtina teisėjų veiksmų strategija, siekiant įvertinti objektyvias veikos aplinkybes? Ar jiems šis faktas niekaip nekliūva? O gal tai – aplaidus neprofesionalių teisėjų darbas, klaida, ir jie už neprofesionalų pareigų atlikimą baustini?
Dar vienas faktas, liudijantis priimto sprendimo neadekvatumą, yra video įrašas http://www.youtube.com/watch?v=GxUjZfBwzSkHYPERLINK „http://www.youtube.com/watch?v=GxUjZfBwzSk&feature=g–vrec“&HYPERLINK „http://www.youtube.com/watch?v=GxUjZfBwzSk&feature=g–vrec“feature=g–vrec, kuris buvo pateiktas teismui.
Jis patvirtina, kad mažametės atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, kad ji buvo sužalota. Tuo tarpu teismas nurodo, jog iš įrašo matyti, kad antstolės nurodymu joks smurtas mažametės mergaitės atžvilgiu nebuvo naudojamas. Deja, teismas nepasisako, kad pagal Antstolių įstatymą, Sprendimų vykdymo instrukciją, Civilinio proceso kodeksą antstolė kaip vienintelis sprendimo vykdymą organizuojantis asmuo privalėjo nutraukti prievartos naudojimą vaiko atžvilgiu, bet to nepadarė. Akivaizdu, kad ji nesilaikė 2012 m. kovo 22 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarties, kad prievarta gali būti naudojama ne prieš vaiką, o pašalinant kliūtis sprendimui įvykdyti (CPK 764 str. 4 d.).
Akivaizdu, kad būtent antstolė S. Vaicekauskienė, galimai piktnaudžiaudama tarnyba bei viršydama jai suteiktus įgaliojimus, nesilaikydama įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose nustatytos teismo sprendimų dėl vaiko perdavimo vykdymo tvarkos, 2012–03–23 organizavo priverstinį mano globojamos mergaitės perdavimą jos motinai L. Stankūnaitei, tam pasitelkdama kaukėtus liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos pareigūnus, nors teismo sprendimų vykdymas neįeina į jų funkcines pareigybes.
Vaikas smurtinio akto metu patyrė neišmatuojamai didelę psichologinę traumą: siaubingą išgąstį dėl netikėto veiksmo pasijutus tiesiogiai grobiamam, baimės dėl galimo išplėšimo iš saugių namų ir aplinkos, mano, jos tetos ir globėjos, ir senelių netekimo. Ją neabejotinai siaubingai išgąsdino matyta apsaugininkų kaukėta „teroristinė“ išvaizda ir smurtas prieš artimus bei kieme ją saugojusius žmones. Mergaitė atpažino, kad tai buvo tie patys persirengę policijos pareigūnai, kurie pakaitomis saugodavo ją ir L. Stankūnaitę. Mergaitė buvo sužalota ir psichologiškai, ir fiziškai.
Taip ir norisi atvirai paklausti teisėjų, ar jie, peržiūrėję vaiko prievartinio perdavimo vaizdo įrašą, iš tiesų nematė, kad jame buvo daugiau negu aiškiai užfiksuotas L.Stankūnaitės ir mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio vykdančių pareigūnų smurtas? Smurtas mažos mergaitės, jos senelių, močiutės sesers atžvilgiu? Šitai matė visa Lietuva, o daug kas – netgi iš labai arti, ir dabar plačiai apie tai kalba. Ne tik viską patyrusieji, bet ir žurnalistai, turintys filmuotą medžiagą. Tai kaip čia yra? Kodėl teisėjai ,,nemato„ to, kas objektyvu? Kas tuomet galėtų paneigti, kad jie deramai objektyvias aplinkybes „mato“ kitose bylose? Gal tuomet svarstytinas klausimas apie jų darbingumą ir kompetenciją? Ir tai vėlgi – tiesioginis klausimas gerb. G. Kryževičiui. Nes Lietuva nori ir turi teisę į kokybiškus teisėsaugos darbinius veiksmus, kurie nekeltų tokių pagrįstų abejonių ir dar daugiau – nekraupintų visuomenės bei nežemintų pačių teisėjų vardo, nepurvintų šalies teisėsaugos.
Visos su pedofilijos istorija susijusios bylos – akivaizdžiai smukdančios Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, lėmusios visišką visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe. Ir kaip tiesa bebūtų dangstoma, kokiomis priemonėmis – įmantriomis ir brutaliomis – bebūtų dengiama, jos siūlai vis tiek lenda lauk. Ir lįs, paversdami ne vieną savigarbą ir orumą praradusį, savo sąžinę bei teisinį žinojimą paniekinusį teisės „korifėjų“ apgailėtina karikatūra. Nes ši tiesa – tiesiog perregima. Mažos mergaitės kančios akivaizdžios visiems Lietuvos žmonės, išskyrus – Lietuvos teisėsaugą.
