Neabejingo stebėtojo pastabos iš aukščiausio lygio trišalio susitikimo Briuselyje. Ankstyvą rudens rytą vienoje iš didelių konferencijos salių Briuselio centre susirinko solidi publika: politikai, verslininkai, visuomenės veikėjai – 67 žmonės, įskaitant ir mane. Jautėsi iškilminga nuotaika, šilti pasisveikinimai ir rankų paspaudimai. Tačiau jautėsi ir tam tikra įtampa, kuri vis stiprėjo ir jos proveržiai matydavosi net pro protokolinį mandagumą. Panašus jausmas apima prieš audrą...
Paskendę savo kasdieninėse problemose mes ne visada galime tinkamai įvertinti procesus, vykstančius Europos Sąjungoje, nuo kurių priklauso mūsų ateitis. Peržvelgus lietuviškos žiniasklaidos publikacijas apie aukščiausio lygio trišalį socialinį susitikimą spalio mėnesio 24 dieną Briuselyje, galima pagalvoti, kad tai eilinis europietiškas renginys protokolui, kuriame privalome dalyvauti tik todėl, kad esame šalis pirmininkaujanti ES.
Skaitant paviršutiniškus pranešimus spaudai ir apie tai, ką šio renginio atidaryme pareiškė mūsų šalies Prezidentė bei kiti aukščiausi ES pareigūnai, tampa visiškai neaišku kokiu tikslu šie gerbiami žmonės buvo susirinkę? Ir jei tai buvo trišalis susitikimas, tai kodėl pateikiamas tik vykdomosios valdžios požiūris? Ar čia buvo dialogas? Su kuo? O svarbiausia, kokiu būdu šis renginys gali įtakoti mūsų piliečių gyvenimą? Ar gali?
Buvau oficialiai pakviestas dalyvauti šiame renginyje kaip stebėtojas ir laikau savo pilietine pareiga pasidalinti savo patirtimi su visuomene. Iš karto pasakysiu, kad nebuvau abejingas stebėtojas. Prieš duodamas sutikimą dalyvauti, pirmiausiai norėjau išsiaiškinti svarbiausių sprendimų priėmimo šiuolaikišką mechanizmą, kuriuo naudojasi ES vadovai, jėgų santykius ir tendencijas, lemiančias Lietuvos ateitį.
Todėl, jei jus iš tiesų domina mūsų šalies ateitis, pabandysiu savo stebėtojo pastabose ne tik atsakyti į kylančius klausimus, bet ir papasakoti koks mūšis vyksta dėl Europos ateities, paradinių priėmimų užkulisiuose.
Kaip visa tai veikia
Du kartus per metus ES valstybių vadovai renkasi, kad priimtų lemtingus sprendimus. Po kriziniu laikotarpiu juo priimant daromos klaidos gali turėti dar blogesnes pasekmes ekonominei situacijai. Dažnai vaizdas pro Vyriausybės kabineto langą, ne visada atitinka realybę ir tikrą situaciją šalyje. O įsitraukus tik į politinius sprendimus ir žaidimus, labai nesunku pribaigti ir ekonomiką.
Ne be reikalo ES kūrėjai pasirūpino tuo, kad prieš kiekvieną tokį valstybių vadovų susitikimą, ES vadovai susitiktų su realios ekonomikos vertintojais, dalyviais ir realių ekonominių problemų atstovais.
ES politinė vadovybė privalo išklausyti ir atsižvelgti į tai kaip vertina jų darbą socialiniai partneriai – organizacijos, kurios atstovauja Europos dirbančiųjų ir darbdavių interesus – tų, kurie kuria jos ekonomiką. Kadangi tai nepartinės ir nevyriausybinės organizacijos, jos gina bendras vertybes ir bendrus interesus visų ES šalių, tame tarpe ir Lietuvos.
Lisabonos sutarties 152 straipsnyje yra įtvirtintas socialinių partnerių (4 organizacijų) institutas – vienintelis oficialus „verdančios“ ekonomikos indikatorius. Politikams gali būti pavojinga ignoruoti šio „termometro“ duomenis apie visuomenės gyvybingumą ir tuo labiau nepastebėti, kaip priimami politiniai sprendimai atsiliepia paprastų žmonių gyvenimui.
Socialiniai partneriai – kas yra kas ir už ką?
Trumpai apie šį renginį galima pasakyti: ES vadovybė susitinka su savo pagrindiniais akcininkais, savo pagrindiniais investuotojais, su tais kurie įdeda savo darbą, savo gebėjimus ir pinigus į Europos ekonomiką.
Susitikimo tikslas – atviras nuomonių pasikeitimas, derybos tarp ES politinių vadovų ir socialinių partnerių ekonomikos vystymo klausimais. Po šio susitikimo politinė vadovybė turi galimybę pasinaudoti gautais duomenimis ne tik ES politikos koregavimui, bet ir visų ES šalių vyriausybių veiklai. Tikėtina, kad tai darys tiesioginę įtaką iš karto po šio renginio vyksiančiame, Europos vadovų viršūnių susitikime priimamiems sprendimams.
Politinę pusę atstovavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Europos Vadovų Tarybos Pirmininku Hermanu Van Rompuy ir Europos Komisijos Prezidentu José Manueliu Barroso. Šių žinomų žmonių pristatinėti nebūtina, nes apie juos žiniasklaidoje ir taip daug informacijos.
O apie socialinius partnerius Lietuvoje žinoma labai mažai, todėl būtina apie juos pasakyti daugiau, nes būtent dėl jų ir buvo organizuotas šis susitikimas.
Susitikime dalyvavo keturios pagrindinės ir vienintelės, turinčios įstatyminę įtaką ES politikai, organizacijos, oficialiai atstovaujančios socialinių partnerių interesus europiniame lygyje:
- Europos profsąjungų konfederacija (ETUC) atstovaujanti dirbančiųjų interesus, buvo įkurta 1973 metais ir šiuo metu jungia 85 profesines sąjungas 36 Europos šalyse ir 10 europietiškų profsąjungų federacijų;
- Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjunga (BUSINESSEUROPE) buvo įkurta 1958 metais ir atstovauja stambaus verslo grupių interesus Europoje, siekiančius augimo ir konkurencingumo visame kontinente. Ši sąjunga atstovaudama 35 Europos šalių nacionalines verslo federacijas yra įtakinga stambaus verslo atstovė Briuselyje;
- Europos amatų, mažų ir vidutinių įmonių asociacija (UEAPME) – įkurta 1980 metais ir jungianti apie 80 organizacijų iš 34 ES šalių, atstovauja daugiau kaip 12 milijonų įmonių, kuriose dirba apie 55 milijonus žmonių visoje Europoje.
- Europos darbdavių, teikiančių viešąsias paslaugas centras (CEEP) – įkurtas 1961 metais. Europos socialiniame dialoge atstovaujantis valstybinio sektoriaus darbdavius, kurie aprūpina darbu žmones, teikiančius valstybines paslaugas (visuomeninio transporto, komunalinių, medicinos, švietimo ir daugelio kitų paslaugų srityse). Tai daugiau kaip 30 proc. viso dirbančiųjų skaičiaus Europoje. CEEP jungia daugiau kaip 500 tūkst. įmonių, kuriose dirba apie 64 milijonus žmonių, kurių dėka sukuriama apie 26 proc. viso Europos BVP.
Man atrodo, kad problemos su kuriomis susiduria kiekviena iš šių keturių organizacijų yra ypatingai svarbūs indikatoriai realioje ekonomikoje. Būtent CEEP, atstovaudama komunalines paslaugas Europoje teikiančių įmonių darbdavius yra paskutinė gynybinė linija skirianti civilizaciją nuo chaoso. Net jei jus mažai jaudina valstybinio švietimo ar medicininio aptarnavimo problemos Lietuvoje, tai įsivaizduokite kas atsitiktų su nuostabiausiais miestais, jei kas nors nutrauktų šiukšlių išvežimą ar vandens tiekimą mėnesiui. Dabar ko gero bus aiškiau, kodėl sutikau atstovauti šio socialinio partnerio, kuris mane pakvietė dalyvauti aukščiausio lygio trišaliame susitikime, interesus.
Susijungimas vardan Europos išgelbėjimo
Kaip matote, kartu šios organizacijos atstovauja platų spektrą dviejų socialinių partnerių: darbdavių ir dirbančiųjų.
Visos šios organizacijos atstovauja savo narių interesus konsultacijų ir derybų metu su ES Komisija. Atrodo, kad šie interesai turėtų prieštarauti vieni kitiems. Mes įpratę matyti pastovią priešpriešą tarp darbdavių ir darbuotojų interesų, galėtume tikėtis to paties ir aukščiausiame lygyje.
Pripažinkime, kad Lietuvoje vyrauja nuomonė – darbdavys suinteresuotas kuo mažiau sumokėti už darbą, o darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir gauti kuo didesnę algą. Bet tai primityvus ir netoliaregiškas požiūris. Juk ir vienus ir kitus jungia noras daugiau uždirbti. Jei darbuotojas uždirbs skatikus, tai jis nebus aktyvus prekių ir paslaugų vartotojas, o tai reiškia nuostolius ir darbdaviams, siekiantiems gauti pelno iš pagamintų prekių ar paslaugų realizavimo toje pačioje rinkoje. Ratas užsidaro.
Todėl žemas uždarbis, bedarbystės ir mokesčių augimas, darbo jėgos emigracija – tai bendros problemos visiems visuomenės sluoksniams. Tarp kitko, savo metu Adamas Smitas įspėjo, apie tai, kad neįmanoma kokybiškai turtėti šalyje skurstančių.
Kaip ten bebūtų, tačiau Trišalio susitikimo Briuselyje išvakarėse visi šie keturi socialiniai partneriai vieningai pasipriešino Europos Sąjungos vadovų darbo metodams. Tokiu būdu trišalis susitikimas virto dvišaliu, kuriame ir darbdaviai ir darbuotojai susivienijo už Europos ateitį prieš biurokratinį valdžios nerangumą. Tai buvo įvardinta bendrai pasirašytame šių keturių partnerių pareiškime* Europos Tarybos Prezidentui: „Praėjus daugiau kaip 5 metams nuo krizės pradžios, atnešusios milijonams europiečių darbo vietų praradimus ir pajamų sumažėjimą, mes kreipiamės į Vyriausybes su kompleksiniais planais ir pasiūlymais ne tik padidinti investicijas, bet ir dėl būtinų ekstra priemonių. Mes kalbame apie būtinumą panaudoti visas valdymo priemones valstybėse narėse ir ES vadovybėje, tam kad būtų padidintos valstybinės ir privačios investicijos ekonomikos augimui ir naujų darbo vietų sukūrimui“.
Toliau laiške jie atkreipia dėmesį į tai kad ypatingų priemonių poreikis didėja su kiekviena diena. Konkurencingumo kritimas Europos ekonomikoje vyksta fone mažėjančio skaičiaus įmonių, kurios gali gauti finansavimą investicijų realizavimui.
„Didėja skaičius įmonių, ypač tarp mažų ir vidutinių, kurios neturi galimybės gauti finansavimo savo investicijų įgyvendinimui. Tik per praėjusius 12 mėnesių, investicijos iš ne finansų sektoriaus sumažėjo 16,5 mlrd. eurų (- 6,8 proc.). Per šį laikotarpį kreditų išdavimas ne finansiniam sektoriui sumažėjo 225 mlrd. eurų (- 5,5 proc.). Palūkanų normos skirtingos visoje ES. Palūkanos už trumpalaikius kreditus skiriasi nuo 2,8 proc. Vokietijoje iki 4,5 proc. Italijoje, 5,0 proc. Ispanijoje, 6,4 proc. Portugalijoje ir 6,5 proc. Graikijoje.“
Ilgalaikių investicijų perspektyvos nebuvimas suduoda skaudų smūgį ne tik darbdavių ir darbuotojų ekonominei padėčiai, bet ir ES prestižui ir ateičiai.
Pareiškimo autoriai palaiko ir sveikina, nors ir nepakankamas, iniciatyvas ir priemones, kurių ėmėsi ES vadovybė kovoje su krize. Tačiau reiškiamas susirūpinimas, kad daugelis priimtų sprendimų taip ir liko popieriuje: „...daugelyje sričių, net ir patvirtintas būtinas investicijų projektų finansavimas net neprasidėjo. Pavyzdžiui, per visą laiką tik vienas projektas gavo finansavimą per obligacijų projektą“.
Pareiškimo tekste daug konkrečių pavyzdžių ir pasiūlymų, kurie liudija būtinumą imtis skubių priemonių gelbėjant Europos ekonomiką. To nepadarius dabar, kasdien vis sunkiau bus kontroliuoti situaciją ir teks gerokai daugiau sumokėti už ekonomikos atkūrimą. Galima daug kalbėti apie paciento gydymo metodus, tačiau svarbu tai pradėti daryti, kol jis dar gyvas.
Po tokio turiningo pareiškimo socialiniai partneriai laukė aštrios, tačiau pasitikėjimu grįstos diskusijos apie Europos ekonomikos gelbėjimą aukščiausio trišalio susitikimo Briuselyje metu.
O apie tai ar įvyko produktyvus dialogas tarp pilietinės visuomenės socialinių partnerių ir ES valdžios, pateiksiu sekančiame savo neabejingo stebėtojo straipsnyje.
*http://ceep.eu/images/stories/pdf/publications/letterinvestvanrompuy.pdf
Saulius Lapėnas
