Darius Kuodys
Artėjant lemiam momentui dėl euro įvedimo (arba neįvedimo) Lietuvoje 2015 metais, šalies politinę padangę vis sukrečia didesnės ar mažesnės politinės karštinės bangos.
Tiek euro įvedimo Lietuvoje šalininkai, tiek ir jo priešininkai, šia tema diskutuoja dažniausiai pasiremdami ekonominiais motyvais.
Euras – stabiliausia pasaulio valiuta?
Ar euras prisideda prie finansinio stabilumo, bedarbystės mažinimo, konkurencingumo didinimo, finansinės drausmės užtikrinimo, kaip teigia altruistiškai nusiteikę „euroentuziastai“?
Jeigu „taip“, kodėl euro zoną pastoviai krečia įvairios krizės? Kodėl euro zonos BVP 2013 metais smuko 0,4 proc., o „lito zonos“ - Lietuvos paaugo 3,4 proc.? Kodėl „stabiliai“ ir „patikimai“ valiutai paremti 2010 m. gegužės 9 d. prireikė įsteigti Europos finansinio stabilumo fondą, kuriam euro zonos šalys įsipareigojo suteikti finansines garantijas už 440 milijardų eurų? (ši suma, 2011 metų spalio 13 d. buvo padidinta iki 780 milijardų litų).
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad kaimyninės Estijos Respublikos garantijos šiam fondui, šiuo metu siekia 1.99486 milijardų eurų (6.88785 milijardų litų).
O kokias finansines garantijas šiam fondui privalės suteikti Lietuva, kurios BVP yra daugiau kaip dvigubai didesnis už Estijos? Apie Lietuvos pirminį įnašą – 800 milijonų eurų Euro stabilizavimo fondui net ir kalbėti neverta. Argi tai dideli pinigai, palyginus su euro teikiamomis gėrybėmis?
Prasiskolinusi „ZONA“
Vyriausybei vadovaujant Andriui Kubiliui, Lietuvos bendra skola patrigubėjo. Dabar ji sudaro daugiau kaip 53 milijardus litų arba – 41 procentą nuo metinio BVP. Vien kasmetinėms palūkanomis kiekvienas Lietuvos gyventojas sumoka po 780 litų.
Dauguma Europos šalių turėjo savo kubilius. 2013 metų trečiąjį ketvirtį, kiekviena euro zonai priklausanti šalis vidutiniškai buvo įsiskolinusi 92,7 procentus nuo savo metinio BVP . 2011 metais šis skaičius siekė 82,5 procentus.
Galbūt, daliai dabartinio Lietuvos elito, buvimas „privilegijuotoje zonoje“ yra vienas iš tikslų. Ypač, kai jau „sueurintos“ mūsų mažosios šiaurinės kaimynės.
Bet ar tai tikrai įtikinamas argumentas, vien žvilgtelėjus Lenkijos, Čekijos, Danijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės pusėn?
Investuotojų pasitikėjimą, tuo pačiu – ir investicijų dydį lemia ne tik vietos rinkoje cirkuliuojančios valiutos pavadinimas, šalies bendra ūkio padėtis, įstatyminė bazė, korupcijos indeksas, visuomenės išsilavinimo lygis, demografinė situacija, bet ir skolos dydis.
Prasiskolinusioje valstybėje investuotojams, vietiniam verslui ir eiliniam gyventojams negali būti maži mokesčiai. Nes didelę dalį surenkamų pajamų suryja „skolos aptarnavimas“. Ir kuo mažiau, konkrečioje šalyje dirbančių bei mokesčius mokančių gyventojų, tuo valdžios užkrautos skolos dydis yra didesnis.
Tiesa, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikiantys skandinavų bankai – SEB ir „Swedbank“ – už 2012 metus uždirbę šimtus milijonų pelno, pelno mokesčio sumokėjo vos 3 tūkst. litų.
Ar tikrai reikia piktintis, kai ES vis dažniau lyginama su TSRS?
Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai, jos savarankiškumas Stalino laikais buvo visiškai panaikintas. Pirmasis, kuris pradėjo kelti nacionalinius kadrus, stiprinti „tarybinės šeimos“ narių savarankiškumą, buvo Lavrentijus Berija.
Įsitvirtinus Kremliuje Nikitai Chruščiovui, Lietuva, kartu su kitomis sąjunginėmis respublikomis gavo šiek tiek daugiau teisių ekonomikos, kultūros ir švietimo srityse.
Michailo Gorbačiovo „perestroikos metais“, LTSR net buvo įtvirtinta Lietuvos įstatymų viršenybė.
O kieno priimami įstatymai dabar turi aukščiausią juridinę galią Lietuvoje?
Statistiškai Antroji Lietuvos Respublika - labai išsilavinusi šalis. Diplomuotų žmonių skaičiumi tūkstančiui gyventojų pirmaujame visoje Europoje. Galbūt net pasaulyje.
Tačiau, per pastarąjį dvidešimtmetį, jos „intelektualūs politikai“, žingsnis po žingsnio, šalies suverenumo likučius perleidžia kitiems politinės galios centrams.
Kad ir kaip tai paradoksaliai beskambėtų, tačiau Mindaugo, Traidenio, Vytenio, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto laikų Lietuva savo valstybingumą, šalies laisvę brangino nepalyginamai labiau, negu šiandieniniai jų ainiai.
„Buldozeriniu keliu“ stumiamas „euro projektas“ tėra tik tarpinė (tiesa – labai svarbi) stotelė Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, laidojimo kelyje.
Valdoma „demokratija“ Lietuvoje
Į valdomą „demokratiją“ Lietuva, žygiavo nuo pat savo nepriklausomybės atgavimo priešaušrio. Šio darbo vaisiai subrendo 2002-2003 metais. Tada, viešojoje erdvėje, tebuvo girdėti tik Europos Sąjungos entuziastų šūksniai. Gausiomis ES ir vietinėmis finansinėmis injekcijomis (jos dabar vadinamos – viešinimo kompanijomis) teiktasi paramstyti, „paviešinti“ tik tuos balsus, kurie ragino už stojimą į Europos broliškų tautų šeimą.
Šioje „paramoje“, žinoma prieš savo valią, dalyvavo ir euroskeptiškai ar abejingai nusiteikę Lietuvos piliečiai ir mokesčių mokėtojai. Jų nuomonė naujosios oligarchijos nedomino.
Šią „politiką“ apvainikavo tuometinės Vyriausybės, vadovaujamos A. M. Brazausko ir „Maxima Grupės“ jungtinė akcija – alaus butelis už dalyvavimą referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą.
Niekam iš elito nerūpėjo, kad tuo pačiu, buvo grubiai pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 25, 26, 28 straipsniai. Todėl keista girdėti argumentus, kad eurą įsipareigojome įsivesti stodami į Europos Sąjungą. Pats šio referendumo teisėtumas kelia labai rimtų abejonių.
O jei kas iki šiol to referendumo teisėtumu neabejoja, tai tenka priminti, kad jokia stojimo sutartis Lietuvos neįpareigojo tai padaryti būtent 2015 m. sausio 1 d.
Valdoma „demokratija“ Europoje
Beveik prieš dešimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas stipriai apsijuokė. 2004 metais lapkričio 11 dieną, Lietuva, pirmoji ratifikavo ES Konstituciją.
ES Konstitucija nebuvo priimta. Po to, kai Prancūzijos bei Olandijos rinkėjai referendumuose ryžtingai pasipriešino europinės federacijos kūrimui.
Šių ir kitų šalių rinkėjai buvo apgauti keliais metais vėliau. 2009 m. gruodžio 1 d., priėmus Lisabonos sutartį. Šiame dokumente yra išlikę daugiau kaip 90 nuošimčių europinės konstitucijos nuostatų. Taigi faktiškai – tai ta pati ES Konstitucija. Tik pakeistu pavadinimu ir kitaip skambančiomis pareigybėmis.
Beveik visose šalyse Lisabonos sutartis (skirtingai negu ES Konstitucija) buvo priimta ne žmonių, o tų šalių parlamentarų balsais. Valdomoji „demokratija“ pasiekė ne tik Lietuvą, Latviją, Estiją, bet ir prieš pirminę sutartį balsavusių Europos šalių rinkėjus.
Juk kiekvienos šalies parlamentarus yra žymiai lengviau įtakoti, negu visus piliečius. Ypač – jei jie atsparūs alkoholio troškuliui.
Vienintelė išimtimi ES liko Airija. Šios šalies gyventojai turėjo galimybę patys spręsti savo likimą. Tačiau pasitelkus „administracinius resursus“, Briuselio valdininkijai pavyko airius palaužti. Nemažai dalimi ir dėl to, kad šalis susidūrė su neregėto mąsto ekonominėmis problemomis (tiesa, Airijos Respublika išsiderėjo nemažai išimčių gynybos, saugumo ir kitose srityse).
Deja, niekas Lietuvoje „neprisimena“, kad šiuos „Keltų tigro“ finansinius sunkumus nemaža dalimi išprovokavo ir šalies priklausymas euro zonai.
Kada pasimokysime iš savo kaimynių: Estijos ir Švedijos?
Labai dažnai Lietuvai, kaip sektinas pavyzdys, būdavo pateikiama Estija.
Buvau ir aš vienas tų dūsautojų, lygindamas padėtį Estijoje ir Lietuvoje.
Tačiau situacija palaipsniui pradėjo keistis Lietuvos naudai (ir Estijos nenaudai) nuo 2011 metų pradžios, Estijai įsivedus „super valiutą“. Per pirmus narystės „zonoje“ metus, mažiausiai prasiskolinusi ES šalis, dvigubai padidino savo skolą. Jei 2011 metų pradžioje Estijos nacionalinė skola siekė 6.1 proc. BVP, tai iki 2012 metų šis skaičius išaugo iki 10.1 proc. Pinigine išraiška tai būtų 1.7 mlrd. eurų.
Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros "Eurostat" duomenimis, 2013 metų liepą, Estijoje buvo užfiksuota didžiausia metinė infliacija (3.9 proc.) visoje „zonoje“.
Palyginimui: Lietuvoje per tą patį laikotarpį infliacija siekė 0.6 proc., Latvijoje, dar turinčioje savo nacionalinę valiutą – 0.8 proc, Švedijoje – 0.7 proc..
Dar po kelių mėnesių, Lietuva, pirmąkart savo istorijoje, pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą, skaičiuojamą vienam gyventojui, Estiją pralenkė.
Visiškai kitaip elgėsi ir elgiasi Švedijos vadovai.
Švedijos karalystė, stodama į Europos Sąjungą, dar 1994 metais, tai yra – dešimt metų anksčiau negu Lietuva, buvo įsipareigojusi prisijungti prie kuriamos „zonos“. Žinoma, kai tik ji atitiks Mastrichto sutarties kriterijus.
Praėjus devyniems metams, politikai nusprendė atsiklausti savo piliečių nuomonės. Karalystės gyventojai, 2003 m. rugsėjo 14 d. referendume eurą atmetė.
Nuo to laiko Švedija formaliai vienu ar kitu punktu pažeidžia euro konvergencijos kriterijus. Tai yra, vieną iš penkių pagrindinių euro įvedimo sąlygų. Tuo pačiu – taip pat – formaliai niekas negali apkaltinti šalies stojimo į Europos Sąjungą sutarties pažeidimu.
Beje, Mastrichto sutarties reikalavimus dabar pažeidžia visos euro zonai priklausančios šalys. Tarp jų – ir Estija.
Nepaisant duotų Briuseliui įsipareigojimų, per visą buvimo ES dvidešimtmetį, švedams ir į galvą nebuvo atėję savo nacionalinę valiutą pririšti prie euro ar prie kokios kitos svetimos valiutos.
Nacionalinės valiutos ir tuo pačiu – vieno iš nacionalinio pasididžiavimo – švediškos kronos išsaugojimas, nesutrukdė šiai Skandinavijos valstybei pamažu įsigalėti Lietuvos, Latvijos ir Estijos komercinėje bankininkystėje. Tiksliau – lankstus kronos kursas sudarė dar palankesnes sąlygas Švedijos kapitalo ekonominei ir finansinei ekspansijai užsienio šalyse.
Tarp visų Švedijos politinių partijų galioja susitarimas, kad euras gali būti įvestas tik tada, kai tai patvirtins nacionalinis referendumas.
Lėtai bundanti visuomenė
Per pastarąjį dešimtmetį, Lietuvoje įvyko ir į teigiami poslinkiai. Kalba eina ne apie „įsisavintas“ ES struktūrinių fondų lėšas.
Kurių daugiau kaip pusė nusėdo sostinėje.
Mąstau apie besikeičiantį piliečių mąstymą. Jis atsispindi privačiuose pokalbiuose ir viešoje erdvėje. Jis įtakoja ir žiniasklaidos, verslo atstovų, valdžios viršūnėje esančių žmonių kalbas bei veiksmus. 2004-jų metų Lietuva ir 2014-jų Lietuva yra gana skirtingo mentaliteto ir pasaulėžiūrų visuomenės.
Pagrindinis neatitikimas yra tas, kad 2014 metais žymiai didesnė Lietuvos visuomenės dalis jau supranta: nemokamų pietų nebūna. ES – ne labdaringa organizacija. Ir šis politinis konglomeratas, ypač po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, pirmiausia atstovauja didžiosioms Europos valstybėms: jų politikai bei stambiausių korporacijų interesams.
Lietuva, aptalžyta įvairių išbandymų, netekčių pasidarė šiek tiek atsargesnė, kritiškiau priimanti įvairius pasiūlymus. 2013 metais nedrąsiai išdrįsta „pažnaibyti“ ES politiką Ukrainos atžvilgiu. O ir bendras derybų fonas dėl asocijuotos narystės sutarties pasirašymo tarp Kijevo ir Briuselio labai skyrėsi nuo tų laikų, kai panašaus pobūdžio sutartys buvo pasirašomos su Lietuva, Latvija, Estija.
Aukščiausio lygio ES valdininkų vizitai taip pat nebedaro įspūdžio, kaip prieš dešimtmetį ar net prieš kelerius metus. Lietuvos žiniasklaidoje beveik neatspindėtas ir neseniai įvykęs Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo Ollio Rehno vizitas, skirtas Lietuvos prisijungimui prie euro zonos.
Matyt prie to prisidėjo ir vis labiau smunkantis Europos Sąjungos prestižas.
Lietuvos elitas, aukštoji valdininkija ir toliau – labai kompleksuoti bei neryžtingi. Tiesa, ryžtingumo netrūksta tais atvejais, kai reikia įvesti papildomus mokesčius ar įšaldyti atlyginimus bibliotekininkams, socialiniams darbuotojams, policininkams.
Tuo pačiu - sunku paaiškinti ir tą faktą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovas, pagrindinis Euro buldozerio vairininkas šalyje, yra reitingų viršūnėse.
Galbūt prie to prisideda ir euro „viešinimui“ skiriamos lėšos?
Prie Nemuno kitas, išaušo jau rytas
Tikimybė, kad Lietuva 2015 metais įsives eurą yra labai didelė. Juk didžiajai daliai dabartinio Lietuvos politinio elito – „zonos“ įvedimas yra pagrindinis tikslas.
„Vardan euro“ net nusavintos pensijos dabar nėra grąžinamos. Nes pensijas pradėjus kompensuoti šiandien – vėl nebetenkintume Mastrichto kriterijų. Be to, kuo ilgiau delsiama, tuo „valstybė“ daugiau sutaupys. Mirusiųjų pensininkų vaikams ir anūkams, kol kas, taip pat niekas nežada kompensuoti to, kas buvo pasisavinta. Tiesa, Vyriausybė deklaruoja, kad pensijas ji pradės kompensuoti ketvirtą šių metų ketvirtį. Pinigus numatyta rinkti iš iki 20 procentų padidinto akcizo alkoholiniams gėrimams. Per tris paskutinius šių metų mėnesius pensininkams ir invalidams planuojama išmokėti 88.6 mln. litų.
O kaip Vyriausybė elgsis, jei pabrangusių alkoholinių gėrimų pardavimai kris ir akcizo nesurinks?
Bet visa tai jau bus po lemiamo ES sprendimo dėl euro įvedimo Lietuvoje. Kai Mastrichto kriterijų laikymasis Lietuvai bus tiek pat aktualus kaip ir kitoms eurozonos dalyviams.
„Zonos“, iš kurios dar niekam nepavyko ištrūkti, o jos šviesi ateitis kelia vis daugiau abejonių... *** Darius Kuodys, Drogheda, Airija
