Gegužės 6-ąją dieną įvyko pirmasis Vilniaus moksleivių diskusijų klubo susitikimas. Susirinko 17 dalyvių iš skirtingų mokyklų (Vilniaus Žvėryno gimnazijos, Vilniaus Šv. Kristoforo vidurinės mokyklos, Vilniaus licėjaus, Vilniaus M. Daukšos vidurinės mokyklos), taip pat atvyko gerbiamas profesorius Leonidas Donskis, kuris sutiko pasidalinti savo mintimis šį ankstyvą Motinos dienos rytą. Susitikimas vyko Lietuvos vaikų ir jaunimo centre.
Tema – antisemitizmas - buvo gana sudėtinga, jautri, verčianti įsigilinti į daugybę psichologinių bei politinių faktorių. Diskusijos pradžioje aptarėme antisemitizmo genealogiją, jo ištakas. Buvo įdomu sužinoti, kas pirmasis suformulavo vieną pamatinių antisemitizmo religinių formuluočių, jog žydai atsakingi už Kristaus nužudymą. Tai – Origenas (~185 - 253/255 m. po Kr.), pirmasis pateikęs vientisą teologijos sistemą, kurioje graikų filosofija buvo pajungiama krikščioniškam ugdymui.
Įsitikinome, kad viduramžiais antisemitizmo apraiškos buvo daugiausia politinio pobūdžio, ypač ryškus pavyzdys buvo sefardų (Ispanijos žydų) išvarymas iš Ispanijos. Tai įvyko 1492 m., kai Ispanijos karaliams Izabelei I ir Ferdinandui prireikė pinigų (tuo metu Ispanija buvo pirmaujanti valstybė pasaulyje, o didžiosioms jūrų ekspedicijoms reikėjo daug pinigų), ir jų buvo paprašyti žydai. Už tai, atsivertę į krikščionybę, žydai šalyje būtų laikomi savais. Daugelis jų persimetė, tačiau už neva slaptai išpažįstamo judaizmo ritualus jie iki vieno buvo išvyti iš Ispanijos (ir pinigų, žinoma, nebeliko kam grąžinti). Po šio įvykio žydai pasitraukė į Olandiją ir Lietuvą bei Lenkiją, kur jiems gyventi buvo gana saugu. Leonidas Donskis pateikė dvi priežastis, dėl kurių žydai Lietuvoje buvo faktiškai neliečiami :
1. Lietuva labai vėlai atėjo į krikščioniškąjį pasaulį, todėl santykis su juo buvo politizuotas, atsargus, ir tikrai nebuvo perimta krikščioniškoji konfesinė neapykanta žydams.
2. Gana taiki kontrreformacija. Šiuo laikotarpiu buvo kariaujama ne ginklu, o edukaciniais elementais (1579 m. Vilniaus Universitetą įkuria jėzuitai, kaip atsaką į Karaliaučiaus universiteto protestantišką lietuvių elitą). Tuo tarpu Vakaruose žydai būdavo ta auka, kuri sutaikydavo (trumpam) besipjaunančius katalikus ir protestantus.
Diskusijos metu priėjome išvadą, jog viena iš antisemitizmo esybės prielaidų – istorinių žinių trūkumas arba istorinės tiesos nutylėjimas. Pavyzdžiui, kaimo žmonių tarpe paplitusi nuomonė, jog žydai visada vengė sunkaus darbo ir stengėsi atsiriboti nuo dirbamosios žemės. Šiuo atveju pamirštama, jog žydams niekada jokioje šalyje nebuvo leidžiama turėti žemės (dar nuo Romos imperijos laikų tai draudė valstybių įstatymai), todėl jiems tekdavo verstis prekyba, finansais, amatais.
Vėliau paneigėme mitą, jog Izraelis visada teisus. Juk jei karo metu nukauni vieną priešą ir dešimt nekaltų žmonių, neturi jokio moralinio pasiteisinimo prieš tuos civilius, kurie niekam blogo nelinkėdami žuvo nuo tavo kulkos. Supratome, kodėl pasaulyje ir net pačiame Izraelyje pasigirsta mintis, jog jei ne antisemitizmas, žydai nebūtų sukūrę savo valstybės (t.y. tik antisemitizmas juos taip suvienija).
Labiausiai nustebinęs faktas buvo tai, kad Hitlerio tautų struktūroje didžiausi arijai buvo ne vokiečiai, kurių tarpe yra per daug mišrių santuokų su žydais, bet norvegai, taip pat švedai, t.y. nordiškasis žmonių stilius. Lietuviai fiurerio skalėje buvo žemiau už vokiečius, bet aukščiau už slavus, ir labiausiai tiko aptarnaujančiam personalui. Žydai buvo pačioje skalės apačioje.
Paminėjau tik svarbiausias iš aptarinėtų temų. Džiugu, kad visi dalyviai turėjo daug minčių ir klausimų bei noro kalbėti, o gerbiamas svečias Leonidas Donskis dar būtų daug pasakęs, deja, laikas labai greitai prabėgo. Tikiu, kad kiekvienas susidarė savo nuomonę apie aptartą reiškinį – antisemitizmą - ir gausiai praplėtė žinių akiratį. Šis reiškinys yra didelė pasaulio problema ir neatsiejama tautų istorijos dalis. Lietuvoje žydų istorija taip pat paliko savo pėdsakų, o jų atstovai inicijavo kultūrinį, ekonominį bei socialinį šalies progresą, buvo neatsiejama to dalis.
Po diskusijos Grėtė Švėgždaitė pasikalbėjo su profesoriumi Leonidu Donskiu apie jaunimo padėtį visuomenėje bei susirinkimus:
G: Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad visuomenė imtų paisyti jaunimo nuomonės, užuot sakę, kad mes dar neturime patirties, tačiau kažkodėl sugebame susirinkti, padiskutuoti ir priimti sprendimus, kuriuos po ilgo beldimosi į uždaras duris pagaliau išgirsta garsūs politikai?
L.D.: Taip, tai yra įsisenėjusi problema, turint galvoje politikus, kurie jaunimo idėjas išgirsta tik prieš rinkimus. Būtų puiku, jei Seime atsirastų žmonių, kurie imtųsi šių idėjų įgyvendinimo visą laiką. Jog pasiektumėte visuomenę, reikėtų pasitelkti televiziją, pradėti rodyti įvairias laidas, skirtas būtent jūsų amžiaus žmonėms, taip pat pasitelkti radiją ir kitas informavimo priemones. Aš pats jau ilgą laiką brandinu idėją laidos, kurioje galimybę reikštis turėtų ir jaunimas, tikiuosi, jog man kada nors pavyks ją įgyvendinti.
G: Ar Jūs skatinate panašias diskusijas jaunimui? Kodėl?
L.D.: Taip, skatinu. Man pačiam visada yra maloniau bendrauti su jaunais žmonėmis, nes jie gali pasakyti tai, ką galvoja. Aš taip pat VDU organizuoju kino-diskusijų klubą su nekomercinio kino peržiūromis. Juk jūs esate mūsų ateitis, kada nors užimsite vieną ar kitą įtakingą postą, todėl panašių diskusijų metu įgyta informacija bei patirtis yra labai svarbi.
G: Ar sutiktumėte ateityje sudalyvauti panašiose diskusijose?
L.D. Būtinai, aš visada palaikau tokias idėjas ir mieliau bendrauju su jaunais ir nuoširdžiais žmonėmis.
Ačiū visiems susirinkusiems į pirmąjį Vilniaus moksleivių diskusijų klubo susitikimą, ypač dėkojame Leonidui Donskiui. Nekantriai laukiame kito susitikimo ir dar didesnio susidomėjimo !
Simas Čelutka
