Arabų pasaulis toliau nerimsta, o karčiausia vieta tapo Libija. Nusiritusi neramumų banga per arabų pasaulį pasiekė Libiją ir sukėlė šalyje pilietinį karą. Sukilėliai nesugebėjo greitai nuversti Muammaro Gaddafio. Pasirodė, kad Libijos lyderį dalis šalies palaiko ar bent nesipriešina jo valdymui. Dar daugiau – M. Gaddafio ginkluotosios pajėgos sėkmingu kontrpuolimu sukilėlius turbūt būtų nugalėjusios, jeigu ne Vakarų šalių įsikišimas.
Vakarų šalių koalicija, vadovaujama JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, smogė galingus karinius oro smūgius Libijos armijai. Panašu, kad Vakarų šalių koalicija artimiausiu metu pradės karinius veiksmus sausumoje ir mėgins nuversti Libijai vadovaujantį rėžimą. Tokia įvykių eiga tik patvirtina, kad Europai ir JAV yra labai svarbi Libija ir jos gamtiniai ištekliai. Vakarų šalys nenori nestabilumo šioje šalyje ir siekia visiškos gamtinių resursų kontrolės.
Kitose neramumų apimtose arabų šalyse agresyvios Vakarų šalys karinio įsikišimo artimiausiu metu neplanuoja. Tik seka situaciją ir rūpinasi, kad į valdžią neateitų islamistiniai radikalūs judėjimai. Išskyrus paprastus arabus, daugiau niekam nerūpi jų tikrosios problemos. Net galima sakyti, jog arabų protestų viruso bijosi ne tik daugelio pasaulio valstybių valdžios, bet ir tos pačios Vakarų šalys, kovojančios už demokratiją arabų pasaulyje.
Reikia pastebėti, kad protestai arabų šalyse turi bendra pagrindą, tačiau atskirose valstybėse vietinės sąlygos yra nevienodos, pavyzdžiui: Maroke žmonės labiau nori teisių, teisingumo ir laisvių, Tunise skaudžiausia problema yra skurdas. Visgi daugiau yra bendrų dalykų: arabų šalyse visuomenės yra jaunos, pamačiusios kitokius gyvenimo horizontus. Jie jau nebenori būti būklėje, kai gali tenkinti tik fundamentaliausias, primityviąsias funkcijas, kūno poreikius (ir tai ne visada).
Atsirado daugiau mokytų žmonių, jaunimo pasaulėvaizdis yra išsiplėtęs ir jie nori gyventi laisviau, turtingiau, išeiti už elementarių poreikių tenkinimo ribos. Jie nebenori, kaip jų tėvai, tenkintis mažu, todėl susiformuoja maištingi charakteriai.
Manau, kad progresui ir šviesesniam gyvenimui trukdo ne tik korupcija, blogas valdymas, bet ir religiniai stereotipai, pasenusios nuostatos ir įvairūs pasenę apribojimai. Tikrai nenoriu pasakyti, kad islamas yra bloga religija. Ji – puiki. Tiesą pasakius, ji visai netrukdo arabų šalių pažangai, tačiau beviltiškai pasenę požiūriai, stereotipai, elgesio modeliai labai trukdo naujame, šiuolaikiniame pasaulyje. Kas tiko prieš šimtą metų, tas nebetinka dabar.
Tai reiškia, kad arabams reikia reformuoti ir atnaujinti ne religiją, bet elgesio modelius, požiūrius, nuostatas. Todėl nenuostabu, kad beveik visose šalyse jaučiamas laisvės troškimas, nors jo išraiška ir keliai nėra tiksliai suformuluoti. Dėl šios priežasties manau, kad net ten, kur buvo nuversti Tuniso ir Egipto diktatoriai, tikrosios revoliucijos neįvyko. Geriausiu atveju, buvo pradėtas tik pirmas etapas į pažangesnę ir geriau tvarkomą valstybę.
Libijos įvykiai kelia nerimą. Vakarų šalių kariniai užmojai ir politinis procesas eina prie to, kad Libija virs antru Iraku. Tik šioje šalyje daugiau įtakos turės didžiosios Europos valstybės. Visgi manau, reikia pačių arabų didesnio noro, kad vėliau padėtis netaptų komplikuota.
MINDAUGAS PLIAUGA
