Vakar (balandžio 26d.) sostinės Erfurto gatvėje, eidami šaligatviu (turbūt neatsargiai), užkliudėme Problemą. Ji sėdėjo ratukuose, buvo vyriškosios lyties ir amputuotomis kojų galūnėmis. Kaip ir dauguma problemų, šitoji irgi buvo valstybei nereikalinga, - išstumta iš ligoninės likimo valiai, poliklinikoje nepriimta persvarstyti galūnių, mat, Problema nebuvo drausta!
O Ji palyginti jauna, tik apie 50-ies metų, kaip sakyta , vyriškos giminės. Problemai, nereikalingai valstybei, reikėjo padėti – pagalbos ėmėsi gatvės praeiviai. Buvo vakaras, artėjo naktis, reikėjo ieškoti Problemai išeities.
Kažkaip ją gvildenome, o Problemos subjektą ,sėdintį ratukuose ir atsidūrusį autobusų stotelėje, guodėme, teiravomės, kur ji pernakvosianti šią naktį. Na, ir ką gi, viskas, pasirodo, atsiremia į pinigus, draudą, biurokratizmą, kuris žmoniška kalba kalbant, yra ne kas kita, kaip abejingumas, išsakomas trim žodžiais su šauktuku “o mums nepriklauso!“
Bet naktis artėjo, lietinga...Reikėjo padėti – kas atnešė šiltesnę striukę, kas keliasdešimt litų. Ir Problema kažkaip pernakvojo stotelėje, nors truputį ir lietingą, bet, ačiū Dievui, nešaltą naktį. Problema, žinoma, tirtėjo, - vis dėlto neseniai nupjautos galūnės. Tirtėjo kartu ir kai kurie gretimų namų gyventojai, neramus buvo jų miegas.
Po nakties Problema dar buvo gyva. Viena geroji samarietė Danutė iškvietė Greitąją pagalbą, kuri, aišku, Problemos nevežė į ligoninę (neapdrausta, bepinigė!), o paprašyta nuvežti į kokią prieglaudą, atrėžė: „O mums tai nepriklauso!“
Tada kita geroji samarietė Veronika, nieko nelaukusi, pati įsikinkė į tuos ratukus ir ėmėsi Problemą stumti į Motinos Teresės vienuolijos prieglaudą...Nors atstumas nuo Lazdynų iki stoties rajono, kur įsikūrusi minėtoji vienuolija, ilgas, reikia manyti, kad sėkmingai nustums ir pagalba Problemai bus suteikta...
Alfredas Guščius, literatūros (ir visuomenės) kritikas
