Pastarųjų metų įvykiai kaip niekada iki šiol aiškiai parodė, kad aukščiausia Lietuvos valdžia nebevaldo Lietuvos, nes pati yra valdoma neaiškių, bet galingų šešėlinių darinių, veikiančių per pirmojo Sąjūdžio taip ir nepertvarkytas teisėtvarkos ir jėgos struktūras. Tapo akivaizdu, kad savo valstybėje turime aukštesnę už Seimą ir įtakingesnę už Prezidentę valdžią be kontrolės, be atsakomybės ir be atskaitomybės Lietuvos piliečiams, politinės švytuoklės principu kaitaliojančia vietas Seimo amfiteatro parteryje.
Per 22 nepriklausomybės metus valdančios, o tuo pačiu ir kitos politinės partijos, regis, neteko autoriteto, kaip demokratinės šalies valdymo įrankiai, nes nematomų galių veikiamos per dažnai elgėsi kaip šių galių įkaitės bei poreikių tenkintojos.
Pastarojo meto visuomenės nerimas ir aktyvumas viršūnę pasiekęs vykdant Garliavos mergaitės „aukojimą“, vardan supuvusios sistemos stabilumo, rodos pranašavo naują visuomeninio sąjūdžio bangą. Brutuali parodomoji Garliavos mergaitės „aukojimo apeiga“ prikišamai parodė, kad politiškai ir juridiškai Lietuva nėra laisva, o tik gorbačioviškai „persitvarkiusi“, pasipudravusi, persiuvusi vėliavas, pakeitusi himno žodžius bei sąjunginių žvaigždžių spalvą...
22 metus gyvuojančios nepriklausomos Respublikos piliečiai ėmė suvokti, jog 1988-1990 m. Sąjūdžio bangos iškelti lyderiai, atvedę tautą į laisvę ir nepriklausomybę, pasitraukė nuo politinės scenos per anksti, nepabaigę įgyvendinti 1-ojo Sąjūdžio uždavinių. Pribrendo antrosios Sąjūdžio bangos poreikis. Tačiau Sąjūdis vien iš žmonių noro nekyla, jam atsirasti reikalingos specifinės aplinkybės. Anuomet jos buvo. Šių metų pavasarį atrodė, kad jos ir vėl subrendo.
Tad, kodėl trūksta noro, energijos, o svarbiausia vienybės bendram veikimui gebančiam priartinti tautos laukiamas permainas, kas kliudo kilti antrai Sąjūdžio bangai?
„Valdžios lovys nešvarus“, o „politikavimas“ smerktinas
Valdžios ložes besidalinantys sisteminių valdžios partijų atstovai savo politinius varžovus nuolat įvairiais būdais stengiasi sulaikyti nuo noro „eiti į valdžią“. Vienas iš paprasčiausių valdančiųjų ideologinių triukų – tautai nuolat transliuojami nešvaraus „valdžios lovio“ ir smerktino „politikavimo“ mitai. Valdantiesiems šie mitai padeda jaustis saugiau. Juk prie nešvaraus valdžios lovio nenorės eiti švarūs ir nenorintys susitepti žmonės. Toks įvaizdis labai naudingas trokštantiems palaimingąjį lovį savo žinioje išlaikyti kuo ilgėliau.
Ir šis vaizdinys puikiai veikia. Ne vienas šviesuolis yra tvirtai ir net išdidžiai pareiškęs: „aš prie valdžios lovio nesiveržiu ir į politiką eiti neketinu“. Tad ir toliau likdami išdidžioje Deus oteosus nuošalėje teisuoliai gyvena atsidavę akademiniams apmąstymams, keikdami blogą valdžią ir mokydami tautą kokia morali ir pilietiškai susipratusi ji turi būti, ir kokią teisingą valdžią turi išsirinkti, svajoja apie ateisiančius laikus, kuomet jie gaus reikiamus svertus kontroliuoti ir prižiūrėti valdžią iš savo akademinių aukštumų...
Na, o tie kas vis tik nepasigėdija mitinio lovio ir įeina į Valdžios rūmus, nusiteikę už tą pačią Tėvynę bent kiek padirbėti, būna pakertami antro magiško valdančiųjų užkalbėjimo – „nepolitikuok!“. Vos tik pradėję pilietiškai ir politiškai veikti, jie iš partijos piramidės viršaus išgirsta šį šūkį, ir baugščiai nuleidę akis, kelia į viršų rankas pagal piramidės faraono nurodymą. Nepasiduodantys užkalbėjimams gydomi pažeminimais rinkimų sąraše ar priverstiniais perkėlimais į prablaivinančias vienmandates rinkimų apygardas. O tie patys, save išsikelę ir jokių faraonų virš savęs neturintys Seimo nariai, jei nepa(r)siduoda faraonui, tai būna priversti prisiminti lietuvių liaudies patarlę: „Vienas Seime ne karys“.
Tad pirmas vaistas nuo šių užkeikimų poveikio, tai įsisąmoninimas – jei tas mitinis lovys nešvarus, tai eisiu politikuodamas prie lovio, kad žodžiais ir darbais jį išvalyčiau. O, kad sąžiningai einantys neliktų Seime kariais po vieną, būtina antra sąlyga – bendras ėjimas susivienijus su kuo didesniu pulku panašių į save.
Holizmo principas arba kai 4 plius 1 gali prilygti 7
Priešingai nei 1988 m. Sąjūdžiui, išvedusiam Lietuvą iš Sovietinės priespaudos į nepriklausomybę, šių lakų Sąjūdžiui vien sąžiningų ir protingų asmenybių sambūrio jau nepakanka (sovietijoje to pakako, nes politinių partijų paprasčiausiai nebuvo), reikia – politinių partijų sutarimu grindžiamo plataus nesisteminių partijų susivienijimo. Nes būtent partinės savitalkos principai demokratinėje Respublikoje sudaro pagrindus, ugdo gebėjimus ir duoda svertus veikti organizuotame politiniame procese.
Naujoji Sąjūdžio banga turėtų būti grindžiama jungtine politine struktūra – politinių jėgų vektorių suma, pvz., kuo platesne nesisteminių (ir tradicinių, ir prieš Seimo rinkimus naujai įsikūrusių) partijų koalicija. Būtent to iš nesisteminių politikų dabar labiausiai ir tikisi rinkėjai – kuo platesnės politinių darinių santarvės, sąjungos.
Kuo platesnių politinių jėgų junginys – tuo didesnį pasitikėjimą ir ryžtą jį palaikyti įgauna rinkėjas. Nes žinojimas, kad balsai, atiduoti už tokį darinį kris į vieną taupyklę, neišsisklaidys, neišsidalins, veja lauk abejones, stiprina įsitikinimą ir kelia ūpą. Susivieniję ir veikiantys kartu, ant politinio gyvenimo pakylos kopiantys politiniai veikėjai ne žodžiais, o darbais rodo, kad moka pasiekti santarvę, suderinti įvairiakryptes politines pažiūras ir veikti išvien. Juk būtent tokių gebėjimų ir prireiks gavus valdžią, ir siekiant ją deramai panaudoti visuomenės labui. Tik taip susivienijus galima tikėtis, jog suveiks Aristotelio suformuluotas holizmo principas – „visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Tik susivienijusios politinės valdžios užribiuose („patvoriuose“) seniai veikiančios nesisteminės ir naujai susikūrusios partijos gali tikėtis šio dėsnio poveikio, kuomet 3+1 prilygsta 5, o 4+1 gali duoti net 7.
Kodėl sunku vienytis partijoms?
Kuo sunkiau sekasi vienytis, tuo garsiau ir įtikinamiau skamba nuomonės, esą aktyviai veikia priešininkų politinį užsakymą vykdančios išorinės jėgos, sąmoningai kliudančios nesisteminiams politiniams dariniams susivienyti į platų Sąjūdį. Sunku įrodyti, kad tokios jėgos neveikia, tačiau susitaikymas su šiuo įsitikinimu gali įnešti dar didesnę destrukciją – ką mes galime padaryti, kai prieš mus metamos tokios didelės jėgos, sakome ir... nurimę nuleidžiame rankas. Tai primena Ezopo lapės verdiktą – „vynuogės žalios“, tik skirtumas tas, kad lapė aukštai kabančią vynuogės kekę bandė pasiekti šokinėdama, o mes nė nebandę nuleidžiame rankas iš anksto susitaikę su tuo, kad laikas vienybei esą nepribrendo.
Taigi, galiausiai ir labiausiai vienijimuisi trukdo mūsų pačių įvairūs vidiniai kompleksai. Ir vienas iš tokių – „vado liga“. Kuo mažesnė ir neįtakingesnė partija, tuo didesnė vado liga, pasireiškianti tuo, kad partijos vadovas ir jo aplinka bijo prarasti pirmaujančią padėtį platesniame susivienijime ir jo rinkiminiame sąraše. Antra liga, ypač paūmėjanti prieš kiekvienus artėjančius rinkimus į Seimą, „savivertės miražas“, kuomet iki šiol neįtakingos politinės partijos vadovui ir artimiausiai jo palydai staiga ima dingotis, kad rinkėjai pagaliau juos pastebėjo ir įvertino kaip seniai laukta alternatyvą nusipelniusia užimti valdžią ir vesti tautą... Todėl veržiamasi eiti į rinkimus pavieniui, negaištant laiko bendrų santarvės kelių paieškai su kitų pakraipų politinėmis srovėmis.
„Už Lietuvą Lietuvoje“ ir „2 DK“ projektai
Platų politinį antisisteminį koalicinį junginį prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus bandančios kurti 3 nesisteminės partijos – Tautininkai, Centristai ir neprisijungę prie LDDP socialdemokratai – bei visuomeninis judėjimas „Už teisingumą“ Seime inicijavę bendrus Apvalaus stalo pasitarimus (AS), ir bandantys derinti veiksmus su visuomeniniais judėjimais, siekiant sudaryti jungtinį Nacionalinį rinkimų sąrašą, susidūrė su Dariaus Kuolio ir „Drąsos Kelio“ („2 DK“) efektu. Šios prie Apvalaus stalo kiekvieną savaitę bendrus veiksmus derinusios, ir vienytis linkusios jėgos, priėjo kryžkelę.
Pirmiausia, aktyvusis visuomenininkas Darius Kuolys (D.K), nelaukdamas Apvalaus stalo dalyvių nuoseklių palaipsnių žingsnių bendro tikslo link, visuomeninio judėjimo vardu „Už teisingumą“ nuskubėjo į S.Daukanto aikštę ir ėmė „fluksuodamas“ kurti improvizacinę „Lietuvos sąrašo“ partiją. Tai paskatino kitą besiformuojančią „Drąsos Kelio“ (DK) politinę partiją pyktelėti, pajutus, kad D.K. ima perimti politinę energiją sukauptą heroiškų Garliavos mergaitės gynėjų asmeninio pasiaukojimo pastangomis. Dėl to DK partija buvo priversta nedelsiant pareikšti, esą tikrąjį Lietuvos sąrašą formuosianti ji. Ta linkme ir bandyta veikti. Deja, pradinė jungtinio Nacionalinio sąrašo idėja tų veiksmų išdavoje buvo nuvertinta, kilo pasimetimas ir vienybės trūkumo pojūtis aktyvioje visuomenėje. Ir ne tik dėl to, kad jungtinio Lietuvos sąrašo kūrimo darbą ėmė savintis skirtingos politinės jėgos, bet dar daugiau dėl to, kad plačios politinių jėgų ir visuomeninių organizacijų bei veikėjų koalicijos pagrindu formuotą Lietuvos sąrašą pabandyta paversti vienos kurios partijos sąrašu. Net jei ir toliau deklaruojamas sąrašo atvirumas bei kviečiami į jį įsilieti visų politinių srovių atstovai ir nepolitiški visuomenininkai, tačiau taip veikiant politinių jėgų vienybė destabilizuojama, o besiformuojančios 2-ojo Sąjūdžio šaknys lieka apkarpytos.
Skeptiškai vertindamas sistemines politines partijas D.K. savo skepticizmą ta pačia apimtimi perkėlė ir antisisteminėms aplink susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“ besitelkiančioms partijoms. Nusiteikęs prieš nuoseklaus politinio veikimo formas D.K., jo paties žodžiais tariant, „fliuksuodamas“ ir tarsi šaipydamasis iš tradicinio politinio veikimo formų, su laisvais menininkais-visomenininkais mitingais ir vaikštynėmis pakylėjęs tautos dvasią tuo pačiu išplovė formalizuoto politinio veikimo ribas, kurdamas – „nepartinių partiją“. Jau pats jos kūrimo būdas akivaizdžiai demonstravo D.K. protestą prieš esamą sistemą ir jos darinius. O šios neordinariai kuriamos partijos-nepartijos stebėtinai lengva legitimacija valdančiųjų Teisingumo ministerijoje privertė suklusti ir suabejoti: jei tai nuoširdaus politinio „fliuksavimo“ vaisius, o ne sisteminių jėgų projektas kuriamas principu „skaldyk ir valdyk“, vadinasi jis visiškai nepavojingas, o gal net ir naudingas valdančiųjų tandemui.
„Drąsos Kelias“ (DK) susiformavęs kaip spontaninis visuomeninis judėjimas ginti Garliavos mergaitę, ir ieškodamas teisingumo transformavęsis į partiją, kaip tiesioginis skaudžių Garliavos įvykių betarpiškas dalyvis jautėsi turįs visas moralines teises perimti Lietuvos sąrašo kūrimą.
Tačiau visuomenę sukrėtusių Garliavos įvykių įkvėptiems DK lyderiams ėmė dingotis, kad Seimas ir valdžia pati nukrito į rankas, tad jiems ne tik nereikalinga jokia reklama, bet ir nėra reikalo jungtis į kokias nors koalicijas ar ieškoti sutarimo dėl bendrų veiksmų su esamomis partijomis. Kas nori į Seimą teateinie į visiems sąžiningiems atvirą DK partinį sąrašą... ir eime į valdžią. Na nebent, kaip rašo DK ideologas Saulius Stoma –būtų galima pasislinkti šiek tiek žemyn sąraše įsileidžiant kitų partijų vadovus vardan to, kad jos eidamos pavieniui neatimtų iš DK kelių procentų, nes tuomet DK laimėjus rinkimus būtų kebliau formuoti vyriausybę...
Bet juk šie žodžiai išduoda jau ne tik „vado ligą“ ir „savivertės miražo“ sindromą, čia jau girdisi stambių sisteminių Lietuvos partijų retorikos ir nešvaraus „valdžios lovio“ mito kūrėjų filosofijos aidas.
Lietuvą besidalinančioms ir iš savo gniaužtų paleisti nežadančioms partinėms struktūroms palankiau, kad į Seimą praeitų DK partijos atstovai ir (ar) D.K. buriami pavieniai kandidatai nei TS-LKD vadams nemažai „kraujo pagadinusi“ organizuota Tautininkų Sąjungos telkiamo viršpartinio junginio „Už Lietuvą Lietuvoje“ koalicija šiuo metu jau vienijanti 4 nesistemines partijas. Einant skirtingais keliais į rinkimus ir demonstruojant negebėjimą vienytis, net jei pavyktų praeiti, tai galima sąjunga po rinkimų būtų kur kas mažiau efektyvi arba net ir negalima, nes jei pristigo valios susivienyti prieš rinkimus, iš kur gali rastis valia susivienyti atėjus į valdžios rūmus?
Tad nekyla abejonės, jog labai bijoma, kad prieš rinkimus nesusidarytų plati koalicija jungianti antisisteminių partijų ir aktyvių visuomenės veikėjų bei visuomeninių organizacijų pajėgas, nes būtent ji įgytų realias galimybes platesniu frontu prasiveržti į Seimą ir būtų pajėgi pažadinti sąjūdinį ūpą bei sutelkti kur kas daugiau Lietuvos piliečių balsų nei sudarytų pavieniams politiniams dariniams atiduotų balsų aritmetinė suma. Tuomet ir galėtų rastis naujas tikėjimas, nauja kokybė ir prielaidos antrai Sąjūdžio bangai.
