Vitalijus Balkus
Kai aš išgirstu apie vis naujas iniciatyvas, esą apsaugančias mūsų vaikus nuo sunkumų ir nusivylimų, o tiksliau - nuo juos supančio pasaulio, negaliu susilaikyti nepaklausęs: ar tai jau riba, ar mes ir toliau ruošiamės gaminti naujas kartas, vis labiau nepritaikytas gyventi realų gyvenimą? Tiksliau pritaikytas, bet tik labai saugioje ir atsakomybės nereikalaujančioje aplinkoje, kurią, tiesa, kol kas dar galime sukurti. Žodžiu „mes“ aš šiuo atveju vadinu vadinamąja Vakarų civilizaciją, kuri savo gerovę vis dar kuria ne tokių „sėkmingų“ ir už socialinio rojaus gyvenančių Žemės gyventojų dėka. Kiek tai tęsis, sunku pasakyti, tačiau vis didėjantys Europos valstybių socialiniai įsipareigojimai savo piliečiams jau ir šiandien visai pagrįstai vertinami kaip sunkiai pakeliama našta.
Akivaizdu, kad yra resursų, leidžiančių šią naštą palengvinti teisingiau perskirstant kapitalą, tačiau geruoju kapitalas su tuo nesutiks, o dualistinė šiuolaikinio europinio kapitalizmo prigimtis, kuomet viena koja stovi ant humanistinių vertybių, o kita remiasi į laisvos rinkos idėjas, neleis valstybei pernelyg aktyviai versti kapitalo dalintis savo pelnais.
Be abejo, kitoks pasaulis įmanomas, bet tai - ne šios dienos tema. O šiandien kalbėsiu apie individo vietą dabartinėje sistemoje. Individo, kuris tik dabar įžengia į visuomenę kaip pilnateisis jos narys, ar gal dar net jo apskritai nėra.
Kuomet Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron) 2013 m. padarė „atradimą“ , kad jo vadovaujamoje šalyje kvalifikuotų darbininkų vietas seniai užėmė lietuviai ir lenkai ir dėl to puolė piktintis bei raginti pastaruosius vykti namo, jis, norėdamas to ar ne, atvėrė vieną didžiausių turtingiausios Vakarų Europos dalies problemą. Ir toji problema - ne emigracijos, kaip galėtų pasirodytų iš karto, o tai, kad pernelyg komfortiškai gyvenantis ir visokeriopai socialiai apsaugotas jaunimas tiesiog neina dirbti.
Taip, gerbiamieji, galite mane kalti prie gėdos stulpo, tačiau nenoras savęs varginti, mano manymu, taps pagrindine jaunimo nedarbo priežastimi. O gal jau ir tapo, jei pažvelgtume į Ispanijos darbo rinkos padėtį, kur jaunimo nedarbas jau perkopė 50 proc. ribą, bet, nepaisant to, šioje šalyje net ir po vadinamosios „ekonominės krizės“ yra per akis laisvų darbo vietų, kurias užima emigrantai. Paradoksas? Anaiptol, jei įdėmiau pažvelgtume į tai, kaip jaunas vakarietis ruošiamas darbo rinkai.
Skambės keistai, tačiau aš pradėčiau nuo to, koks darbo ir dirbančio žmogaus įvaizdis kuriamas ir pateikiamas spaudos, televizijos ar kino meno.
Visuomenėje, kurioje supratimas apie sėkmę paremtas skaičiukų algalapyje dydžiu, visiškai natūraliai didėja prestižas profesijų, kurios atrodo kaip pelningos. Be to, šioji tariama sėkmė turi ateiti atseit be didesnių pastangų. Tad ir matome televizijos ekrane nesibaigiančius filmus ir serialus, kur rodomi biuro tarnautojai, finansininkai, advokatai ir būtinai sėkmingi, turtingi, dirbantys atskirame kabinete ir važinėjantys prabangia mašina. Apie tai, kad teisininko ar vadybininko diplomas dabar jau yra tiesioginis bilietas į Darbo Biržą, šios filmus žiūrintis paauglys juk sužinos daug vėliau. O tuomet išaugs nauji gražių pasakų žiūrovai ir užburtas ratas suksis toliau. Būti vairuotoju, šaltkalviu ar statybininku - gėda. Ir, sakyčiau, jau didesnė gėda, nei visai nedirbti ir metų metus gyventi iš pašalpos, kaip tai įprasta sotesnėje Europos dalyje, ar tėvų išlaikomam, kaip tai labiau įprasta pas mus. Tam, kad atrastume gilesnes šaknis, pažvelkime į dar ankstyvesnį piliečio vystymosi laikotarpį.
„Jei tėvai verčia daryti namų darbus - paskambink mums!“ - būtent toks tekstas puikuojasi ant liūdną šlovę pelniusios Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos plakatų, iškabintų mokyklose. Nesunku suprasti, kad ne tai, kad skambutis, o pati grėsmė, kad toks skambutis bus, atgraso net ir sąmoningus tėvus nuo bandymų auklėti vaikus pagarbos darbui dvasioje. Darbas juk yra bausmė, prievolė, baubas, kuriuo gąsdinama. Na, o jei kam ir reikia dirbti sunkius darbus, tai tam yra emigrantai. Na, o paties juodžiausio darbo, kuris leidžia užpildyti parduotuvės lentynas, vakariečiai apskritai nemato, o tiksliau - nenori matyti. Vietnamas, Indija ar Tailandas juk taip toli, kad net žymiausios kompanijos, savo šalyse vadinamos socialiai atsakingomis, pernelyg nesijaudina pagautos išnaudojant tolimų šalių darbininkus, tarp jų ir vaikus, nes vakariečiui dažniausiai tai jau nėra svarbu.
Ir štai čia mes prieiname prie dar vieno, iš pirmo žvilgsnio nesusijusio su šiandienine tema dalyko. Jau vaikystėje mokoma, kad negali būti vertinamas už savo darbą. Tiksliau, negali būti viešai pripažintas geresniu ten, kur esi pasiekęs geresnio rezultato savo paties darbu. Atrodytų, kad atsisakymas vertinti vaikų mokymosi pasiekimus pažymiais iš tikro, kaip teigia šios būtent iš „senosios“ Europos dalies atvežtos idėjos šalininkai, mažina įtampą ir apsaugo nuo galimų patyčių.
Tačiau ne pažymiai yra didžiausia nelygybės priežastis, o turtinė tėvų padėtis, ir jos vaikas negali niekaip įtakoti. Jei taip jau norisi sumažinti streso lygį vaikų kolektyve, tuomet pirmiausiai reikia uždrausti visą prekių ir paslaugų reklamą, orientuotą į vaikus. Nes tėvai, negalintys nusipirkti populiarų žaislą ar madingą rūbą, beveik garantuotai išgirs iš vaiko, kad kolektyve jis yra „balta varna“, ir aplinkinių elgesys jo atžvilgiu atitinkamas.
Tai, kad konkurencija „kokybiškiau“ vartojant yra normalu, kaip matome, indoktrinuojama nuo pat vaikystės, o štai varžymasis savo darbu yra laikomas nenatūraliu ir net žalingu.Ir blogiausia, kad pastangų ir rezultato sąsajų suvokimo nemokoma tuomet, kai būtent jis ir turėtų formuotis. Šiuolaikinio kapitalizmo dualistinė prigimtis, apie kurią rašiau, kaip matote, pakankamai akivaizdi ir tik ką paminėtu atveju.
Nevardinsiu aibės kitų sunkiai paaiškinamų dalykų – tokių kaip: realios teisinės nepilnamečių ar jaunuolių atsakomybės nebuvimas, pernelyg ilgas privalomas vaikų išlaikymas, kuris tam tikrai atvejais siekia net 24 metus, - nes įvardinti visas blogybes nėra mano tikslas ir to, ką parašiau aukščiau, manau, pakanka prieiti prie akivaizdžios išvados - Europa sparčiai infantilėja. Šiuo atveju Europą supraskime kaip jos „čiabuvius“ , nes emigrantų kultūroje padėtis kitokia. Prancūzijoje atlikti tyrimai parodė, kad prancūzas į darbo rinką ateina 3-4 metais vėliau nei emigrantų vaikas. Neretransliuokime dažniausiai konservatorių skleidžiamo mito, esą dauguma emigrantų nedirba - vertinant, pvz., Ispanijos ar Graikijos statistiką puikai pamatytume, kad tarp emigrantų nedarbas yra mažesnis nei tarp vietinių, tiesiog vargetą emigrantą kur kas lengviau pastebėti ir baksnojant į jį iš to darytis politinį kapitalą.
Darykime išvadas, kurios yra nors ir nepolitkorektiškos, bet labai akivaizdžios. „Senų“ europiečių palikuonis gal ir kurį laiką bus privilegijuota gyventojų grupė, tačiau tai tęsis lygiai tiek laiko, kol daug veržlesni emigrantų vaikai netaps dauguma žemyno universitetuose ir jau jie formuos naują Europos veidą. Gerai tai ar blogai, nesiimu spręsti, nes esu žmogus labai pragmatiškai, žiūrintis į kultūrų kaitą ir suprantu, kad tai, kas silpną gali arba sustiprinti, arba išnykti amžiams, kaip kažkada gyvenimu be pastangų, ir, beje, dažnai kaimynų išnaudojimo dėka besimėgavusi Romos Imperija išnyko veržlesniems barbarams atėjus.
Laiką, kuomet taps galutinai aišku, ar Europa perspektyvoje vis tik liks tokia, kokią mes įpratę matyti, ar prasidės jos erozija, gali paspartinti ir dar vienas veiksnys. Visai netikėtai JAV valdžia prabilo apie savo šalies reindustrializaciją, t.y. procesą, kuomet jos pramonė iš trečių šalių (pirmiausiai iš Kinijos) būtų grąžinama atgal į Ameriką. Stebėtina, tačiau net ir liberaliausios ekonomikos šalyje kapitalo prarasti pelnai jau nenusveria galimos naudos iš naujai sukurtų darbo vietų ir „liaudies“ vartojimo pagyvėjimo pramonei sugrįžus.
Panašus procesas teoriškai turėtų įvykti ir Europoje, nes trečiose šalyse pagaminta „europietiška“ produkcija pradės nusileisti patrauklumu JAV gamintai. Ir štai tuomet visu aštrumu iškils klausimas: tai kas vis tik dirbs, o tiksliau, kas norės ir mokės dirbti taip pasikeitus sąlygoms?
Nenoriu užbaigti straipsnio liūdna gaida, juolab, kad vis dar gyvename visuomenėje, kurioje dauguma jaunuolių vis dar nesibaido darbo, kaip jų „kolegos“ Vakaruose. Ir, manau, esame vieni mažiausiai paveikti paniekos darbui madai. Tačiau liaukimės ir toliau demotyvuoti mūsų vaikus ir jaunimą, leiskime jiems būti ir savarankiškais, ir atsakingais, ir iniciatyviais. Ir mokykime juos, kad darbas yra kūrinantysis pradas, o ne bausmė. Kitaip laukite ir mūsų mokyklose skelbimų: „Verčia dirbti namų darbus- paskambink mums!“.
