Vienas iš Kovo 11 – osios Akto signatarų, paskutiniaisiais metais rimtai išgarsėjęs premjero patarėjas Albinas Januška vienoje iš prieš keletą metų internete publikuotų savo biografijų be kita ko rašo: „Lygindami šį Nepriklausomybės dešimtmetį su 30-ųjų Lietuva, visai užmiršome, jog iki šiol neprireikė perversmo. Demokratinis virsmas tampa nuobodžia kasdienybe.“
Tuo metu šis skandalingai pagarsėjęs pareigūnas bei Prezidento V.Adamkaus patarėjas turėjo didelį autoritetą. Dar nebuvo prasidėjusi skandalų virtinė ir valstybininkų klano darbas užvaldant valstybę, matyt, iš tikro buvo tapęs „nuobodžia kasdienybe“. Patyrę KGB ir sovietų nomenklatūros kadrai dirbo savo darbą, be jokių kliūčių ir “perversmų” - tiesiog nuobodus kasdienis procesas... Tačiau valdžią bei valstybės valdymo svertus, paprastai tariant, užgrobus, dar reikia parako juos išlaikyti. Ir kuo ilgesnį laiką. To reikalauja rėmėjai rytuose ir kelio atgal jau nėra...
Prasidėjus vadinamam saugumo skandalui plačiajai visuomenei galutinai paaiškėjo, kieno rankose atsidūrė valdžios svertai, kas susodino savus žmones į daugelį reikšmingų valstybinių postų. Ir tai galima laikyti sukurtos „sistemos“ pabaigos pradžia. Viešumas šiems šešėliniams veikėjams – kaip vampyrams šviesa. Jie savo juodą darbą gali dirbti tik „naktį“, kai besikuriančios pilietinės visuomenės, žmonių sąmoningumas „miega“.
Šiuo metu, išryškėjus beveik visai sukurtai valstybės užvaldymo struktūrai, šiai „linksmuolių“ kompanijai gyvenimas jau, matyt, nebeatrodo „nuobodžia kasdienybe“.
„Sistema“ yra labai galinga, vienijama bendros su užsienio specialiosiomis tarnybomis siejamos praeities bei bendrų paslapčių. Jų išviešinimas padarytų galą daugelio ponų „nakties žmonių“ karjeroms, todėl kautis yra dėl ko. Nuodėminga nuslėpta praeitis veikia lyg cementas.
Todėl neutralizuoti „nakties žmones“ prireiks visų valstybėje likusių sveikų jėgų konsolidacijos ir bendro darbo. Jeigu tai iš viso beįmanoma padaryti, nes politinės valios šiam apsivalymui labai stinga. Kol kas vyksta pozicinis karas „apkasuose“. Tai gali trukti iki Seimo rinkimų arba iki tol, kol „nakties žmonės“ lyg kokie dinozaurai patys išnyks. Tačiau, esant tokiai pilietinės visuomenės bei demokratijos situacijai mūsų šalyje – juos lengvai gali pakeisti kiti „švogeriai“.
2003 – 2004 metais politikai kaip vienas choru kartojo: mūsų šaliai būtinas apsivalymas. Apsivalymas taip ir neįvyko, atvirkščiai, per tuos keletą metų atsivėrė daug naujų skaudulių ir problemų. Tačiau apsivalymo poreikis išliko...
Nuo ko gi pradėti? Abejonių nekyla – nuo valstybininkų pagrindinio forposto ir jėgos šaltinio – saugumo departamento. Naujasis politinis sezonas jau pačiame įkarštyje. P.Malakausko pozicija dėl saugumo tolesnių darbo gairių atrodo miglota ir šiek tiek dviprasmiška, bent jau kiek galima spręsti iš viešosios informacijos šaltinių. VSD vadovas nekalba apie saugumo reformą iš esmės, apeina pavaduotojų klausimą, teigdamas, jog “sprendimus priimsiu pats”. Visuomenė laukia aiškumo – dirbs toliau pavaduotojai ar ne? Jau laikas priimti aiškų ir nedviprasmišką sprendimą bei jį įgarsinti. Manyčiau, kad šis patyręs žmogus supranta, jog visiems geras nebus ir be kardinalių pakeitimų jo vadovaujamoje struktūroje postą ilgam išlaikyti bus sunku. Nes vis didesnė visuomenės dalis jau supranta – taip toliau gyventi negalima.
Reikia pripažinti, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas aktyviai kelia problemas, susijusias su parlamentinio tyrimo dėl VSD rezultatais. Tačiau NSGK vadovo A.Matulevičiaus periodiškai pasikartojantys tikinimai, jog saugumo vadovui “reikia duoti šiek tiek laiko” pradeda kelti nerimą. Kiek laiko reikia, norint įvardinti pagrindines VSD problemas (kurios jau yra įvardintos parlamentinio tyrimo metu) bei jų sprendimo būdus? Kiek laiko reikia suformuoti aiškų sprendimą – dirbs toliau pavaduotojai ar ne? Laikas apsispręsti.
Susitarti su valstybininkais „nakties žmonėmis“ saugumo vadovui, žinoma, yra nesunku (gali būti, kad kažkoks susitarimas yra, kitu atveju, P.Malakausko kandidatūrai į VSD vadovus būtų aršiai pasipriešinta) , tačiau akivaizdžiai neperspektyvu, planuojant darbą bent keletui metų į ateitį.
Juolab, P.Malakausko asmeninės savybės leidžia tikėtis, kad teigiami poslinkiai departamente nebus palaipsniui numarinti.
Taip pat politinius sprendimus priimantys asmenys turėtų suprasti, jog joks naujas direktorius saugumo departamento problemų pats vienas neišspręs, jei nebus politinės valios rimtai VSD struktūrinei reformai. Šis aštuonkojis, tik klanui pavaldi hidra, turi būti reformuota į normalias vakarietiškais standartais dirbančias saugumo struktūras. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, politikai turi prisiimti visišką atsakomybę už VSD veiklą. Tačiau kaip tai padaryti, kol Vyriausybėje patarėju dirba Albinas Januška? Uždaras ratas…
Kaip bebūtų, vykdant saugumo struktūrinę reformą, esamą struktūrą būtina suskaldyti į tris dalis – Žvalgybos, Kontržvalgybos ir Elektroninių sekimo priemonių padalinius. Šis suskirstymas turi ne vieną analogą užsienio valstybėse. Žvalgybos bei kontržvalgybos padalinių atskyrimas nėra jokia naujiena, NSGK tyrimas dėl grėsmių nacionaliniam saugumui atskleidė, švelniai tariant, nerimą keliančius faktus, jog saugumo vadovai sąmoningai žlugdė jiems neįtikusių departamentų veiklą, taip paralyžiuodami mūsų šalies kontržvalgybos darbą. Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, vienu esminių saugumo architektūros elementų yra būtent kontržvalgyba. Jos žlugdymas yra naudingas užsienio valstybėms, kurios mūsuose turi politinių ir ekonominių interesų. Pavyzdžiui Rusijai, kuri tuos interesus deklaruoja viešai. Taigi išeitų, jog buvęs saugumo vadovas A.Pocius bei jo komanda netiesiogiai dirbo Rusijai. Kitaip tariant, šių žmonių konkretūs veiksmai dirbant VSD atitiko ne Lietuvos, o užsienio valstybių, konkrečiai Rusijos, interesus. Tai rodo Seimo NSGK surinkta medžiaga ir dabar jau nėra esminis klausimas, ar šis interesų atstovavimas buvo sąmoningas ar ne. Šį klausimą turėtų aiškintis prokurorai, tačiau mūsų valstybėje to dar negreit sulauksime.
Netyla kalbos, jog VSD, būdami elektroninių sekimo priemonių operatoriumi, pasiklauso telefoninių pokalbių be jokių sankcijų ir leidimų, niekam už tai neatsiskaito. Todėl klanas žino viską. Šios žinios gali būti panaudojamos tiek valstybės pareigūnų, tiek politikų ir verslo žmonių šantažui. Bent paviršutiniškai panagrinėjus paskutinių keleto metų politinių skandalų anatomiją, aiškėja, kad už viso to slepiasi paslaptingi informacijos „nutekintojai“. Ir ši informacija pasirodo reikalingu laiku reikalingoje vietoje, tapdama viešųjų ryšių kampanijų kertiniu elementu.
Jaunai demokratinei visuomenei labai pavojinga kurti tokią kaip Lietuvoje visaapimančią saugumo struktūrą, kuriai vadovauja ne politikas o vadinamas „profesionalas“. Kuris atsiskaito tik tiems, kas jį į šį postą iš tikrųjų paskyrė. Tikrai nei Seimui ir ne Prezidentui. Klanui. Bent jau taip buvo iki šiol. Generolas - ambasadorius Mečys Laurinkus bei būstų bei jachtų kolekcionierius A.Pocius yra geriausi to pavyzdžiai.
Siekiant šių grėsmių išvengti, būtina išskirti minėtas tris pagrindines funkcijas, sukuriant tris savarankiškas viena kitai nepavaldžias struktūras – Žvalgybos tarnybą, Kontržvalgybos tarnybą bei Elektroninių sekimo priemonių tarnybą – kurios būtų apjungtos bendros politinės valdžios. Taigi, minėtieji struktūriniai padaliniai, turintys gana didelį savarankiškumą ir vadovaujami profesionalų, būtų sudėtine didesnės struktūros, kuriai vadovautų paskirtas politikas, dalimi. Savotiška saugumo ministerija. Taip, kaip dabar funkcionuoja Vidaus reikalų, ar Krašto apsaugos ministerijos. Jų pavaldume yra Policijos departamentas ar mūsų šalies karinės pajėgos, tačiau visam šiam paradui vadovauja civiliai politikai ministrai. Tai yra viena iš realių išeičių, kaip priversti šią liūdnai pagarsėjusią saugumo struktūrą dirbti savo darbą. Dirbti, vadovaujantis mūsų šalies įstatymais, o ne valstybininkų klano instrukcijomis. Kitu atveju, nori to ar nenori dabartinis VSD vadovas P.Malakauskas, ši struktūra toliau tarnaus sistemai. Per pavaduotojus, per daugelį ten infiltruotų ištikimų kadrų.
Žinoma, jokios reformos savaime, be pilietinės visuomenės bei demokratijos plėtros, negarantuos sėkmės. Jei valstybininkai išlaikys turimą įtaką – jiems nebaisios jokios reformos.
Juolab, klausimas nėra toks paprastas, nes prireiks keisti daugelį įstatyminių aktų, bus susidurta su aršiu „nakties žmonių“ pasipriešinimu. Kažin, ar mūsų politinis elitas pajėgus šiam uždaviniui? Laikas parodys.
Jei demokratinis procesas „iš viršaus“ nepavyks, beliks, perfrazuojant klasiką Albiną, laukti „perversmo“. Šis perversmas turės būti taikus ir vykti žmonių protuose. Turi susiformuoti kritinė masė mąstančių žmonių, kurie ryžtingai pasakytų politikams – imkitės priemonių, taip toliau gyventi negalime. Kai saulė apšviečia visus tamsius užkaborius, „nakties žmonės“ dingsta, galutinai atverdami kelią Tiesai. Tai neišvengiama, tačiau gali pareikalauti daug laiko ir pastangų.
