Kaip matote, mano nuotraukoje yra graži kalytė, bet istorija prasidės ne nuo jos. Istorija prasideda nuo prieš savaitę matyto šuniuko, kuris buvo taip pat benamis, ir kurį pamačiau bėgiojantį ant traukinio bėgių. Mėginau tą šuniuką prisivilioti ir padėti jam, bet man nepavyko, nes jis buvo už aukštos tvoros ir taipogi buvo bailus, dėl ko greitai spruko nuo manęs. Šis įvykis mane sukrėtė, dėl to, kad ir kiek norėjau, negalėjau tam šuniukui niekuo padėti.
Bet man pasitaikė antras šansas, kurio negalėjau praleisti. Grįžęs po pietų pertraukos, sėdau prie savo darbo stalo. Po kiek laiko, pro langą pamačiau pasimetusį ir visur bėgiojantį šuniuką. Paaiškėjo, kad tai kalytė. Iš karto prisiminiau prieš tai minėtą šuniuką ir nesekmę su juo.
Negalvodamas greitai puoliau reaguoti, pirmą nubėgau dešros, paskui pusplikis laukan. Pradėjęs maitinti šuniuką supratau, kad jis benamis, nes turėjo įprastų baimių, o taip pat toks labai liesas. Mintyse skriejo apmąstymai, ką daryti su juo. Pirma mintis – nufotografuoti ir įdėti į portalus, kur ieškomi šuniukai. Bet pradėjau galvoti – ar toks poelgis išspręs problemą?. Antra mintis – vežti jį į Šiaulių gyvūnų globos namus, nes pas mane tiesiog neįmanoma auginti gyvūnų. Antroji mintis pasirodė patrauklesnė, žinoma prieš tai aš jį nufotografavau.
Iškart susidūriau su kliūtimis. Pirmiausia, norint nuvežti, reikia turėti su kuo. Antra, ši kalytė labai baikšti ir neprisileidžia arčiau. Trečia, tai stereotipinės baimės, kad ši kalytė gali būti visokiomis ligomis užsikrėtusi ir gali užkrėsti mane. Ketvirta, tą dieną aš turėjau daug darbų ir man laikas buvo labai svarbus.
Šie dalykai varžė mane imtis kokios nors iniciatyvos, norėjosi tiesiog leisti šiam šuniukui pabėgti, o po to, lyg koks didvyris, įmesti šio šuniuko nuotrauka ir paskelbti, kad jis pasimetęs.
Pabandžius pagriebti šią baugią kalytę, ji spruko ir šalia buvęs bendradarbis tiesiog patarė palikti ją ramybėj. Taip ir padariau, nusisukau pradėjau žingsniuoti link įmonės. Vis tiek kažkas nedavė ramybės, toks jausmas lyg būčiau pasidavęs antra kartą.
Pasijutau silpnas, bejėgis, kuris negali padėti mažyčiui padarėliui, tai kuo aš galėjau skirtis nuo tos alkanos, išsigandusios kalytės. Ogi niekuo! Tai supratęs, pagriebiau nuo direktoriaus stalo mašinos raktelius (už tai man labai atsirūgo) ir nubėgau ieškoti jos. Ji jau gan toli buvo nubėgus, bet šiaip ne taip prisikviečiau, be maisto neapsiėjau.
Sunkiausia dalis buvo pirmas prisilietimas. Ją paglostyti užtrukau apie 20 min. Po to – antras žingsnis buvo paimti ją ant rankų, kas užtruko taip pat apie 20 min., nes ji reagavo į kiekvieną mano prisilietimą. Bandžiau užmauti jai iš savo šaliko padarytą pavadėlį, bet taip tik išgąsdinau ją labiau.
Po kiek laiko aš ją paėmiau į glėbį. Įšokau į direktoriaus džipą ir staigiai nudūmiau į Gyvūnų globos namus. Ten išlindo dar viena problema. Problema, kuri vadinasi „pas mūsų nėra vietų“. Aš įstengiau perkalbėti ją. Prisižadėjau, kad lankysiu šią kalytę ir atvešiu karts nuo karto maisto, o taip pat daviau truputį pinigų, kad pradžioje pasirūpintų ir duotų pavalgyti.
Štai tokia istorija, kuri man leido suprasti, kad geri norai – tai dar nėra atliktas geras darbas ir geras darbas ne visada atliekamas lengvai. Kartais turi nugalėti savo baimes, įsitikinimus arba netgi prisiimti įsipareigojimus. Ačiū, kad nepatingėjote perskaityti.
