Išsilieti dėl savo nelaimių politikų adresu Lietuvoje yra gana populiaru. Kartais tai būna pagrįsta, dažnai – tikrai ne. Tačiau tai yra tapę žalingu mūsų įpročiu. Tuo naudojasi ir populistinės partijos, ypač prieš rinkimus. Pavyzdžiui, A. Zuoko judėjimas „Taip“ savo reklamoje premjero A. Kubiliaus Lietuvą atvaizduoja kaip sulūžusį dviratį. Gal tam judėjimui vertėtų keisti pavadinimą iš „Taip“ į „Ne“, jei jau retorika yra negatyvi ir ja kovojama ne už kažką, bet prieš.
Iš tiesų apmaudu, kad šis naujas darinys prisijungė prie gausaus likusių Lietuvos populistų būrio. Kitas pavyzdys galėtų būti socialdemokratai, kurie praktiškai visos kadencijos metu užsiėmė tuo, ką aš vadinu paprasčiausia purvasklaida. Vėlgi, nemačiau kovos už savas idėjas, mačiau kovą prieš kitų idėjas ir kitų realius darbus, trukdymą dirbti dirbtinėmis interpeliacijomis ir pan. Kartais susidaro įspūdis, kad kova vyksta vardan paties proceso, vardan savų partinių ar asmeninių ambicijų, bet ne dėl to, kas turėtų būti pagrindiniu ir galutiniu tikslu – Lietuvos ir jos visuomenės gerovės. Kalbant apie populizmą, negalima pamiršti ir pažaduko Viktoro Uspaskicho su savo smarkiai perlenkta lazda minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) atžvilgiu arba pažadų nesuderinamumu, kai vienu metu žadama ir mažinti nedarbą, ir gerokai didinti MMA, nors realiai šiai dienai galime rinktis tik vieną iš dviejų.
Lietuvai yra labai svarbu pakelti politikos kokybės lygį. Tik pažiūrėkime į valstybės institucijų populiarumo ir pasitikėjimo jomis rodiklius. Nenuostabu, kad prasčiausiai čia atrodo Seimas, kadangi jame dalyvauja visi žaidėjai, tiek „pozicija“, tiek opozicija, atitinkamai ir konstruktyvumo ten mažiausia. Turime kilstelėti kartelę, suvokti, kad pamatiniai siekiai yra vienodi visoms partijoms (nebent dalis jų atstovauja ne Lietuvos interesams) ir gindami savo politinių pažiūrų skirtumus turėti omenyje bendrybes, kurios mus neišvengiamai sieja. Ne mažiau svarbu ir palaikyti valstybės vystymosi kryptį, o ne blaškytis tai pirmyn, tai atgal kartu su politinių ciklų (kadencijų) kaita.
Atsižvelgiant į populizmo nesivaikymo, konstruktyvumo ir darnaus tarpusavio bendradarbiavimo dialogo, veiklos kryptingumo kriterijus, manau, kad esama Vyriausybė egzaminą išlaikė su pagyrimu. Ne veltui tai yra pirmoji Vyriausybė, kuri išsilaikė visą kadenciją. Tai Vyriausybė, kurios nariai prieš rinkimus gali kalbėti ne pažadais ar maloniai ausiai skambančiomis abstrakcijomis, bet nuveiktų darbų pavyzdžiais. Tai Vyriausybė, kuri (kurios nariai) aukojo savo reitingus, kėlė valstybės interesą aukščiau savo asmeninių ambicijų ir esant reikalui priėmė nors ir nepopuliarius, tačiau būtinus sprendimus. Seimo pirmininkė I. Degutienė vaizdžiai, tačiau labai taikliai apibūdino situaciją: „Tokiu atveju ligoniui darai tai, kas jam nėra malonu, bet darai tai iš būtinybės, kad jį išgelbėtum – kad jis pasveiktų, gyventų ir kurtų“.
Net prieš rinkimus sunkiai sutinkama kelti MMA ir net jei manau, kad MMA kelti reikėtų šiek tiek labiau, nei jis bus keliamas, mane toks ryžtingas savo požiūrio, kas naudinga Lietuvai, laikymasis žavi. Kiekvienas politikas puikiai supranta, kuris sprendimas bus nepopuliarus ir bus pasmerktas, oponentų naudojamas purvasklaidai, o koks patiks liaudžiai. Ne išimtis ir premjeras, kuris puikiai supranta, kad dauguma būtų sužavėta ženkliai padidinta MMA, tik ekspertai prieštarautų, bet juk ekspertai nėra rinkėjų dauguma. Tačiau šis žmogus laikosi savo ir sprendimus priima iš išskaičiavimo, naudingo Lietuvai, bet ne sau asmeniškai.
Negaliu neatkreipti dėmesio ir į tai, kad krizės sąlygomis buvo (pagaliau) išjudinti Lietuvai strategiškai svarbūs grandioziniai projektai energetikos srityje. Neaišku, kas kliudė tai daryti Vyriausybės pirmtakams ekonominio pakilimo laikmečiu. Kita vertus, ar vertėtų stebėtis, juk negana to, kad savu laiku jie patys nepadarė to, ką privalėjo, dabar dar kliudo ir dirbant kitiems. Jeigu krizės sąlygomis sugebėjome realiai ginti savus interesus ir tą daryti darbais, belieka tik nujausti, kad geresnėmis ekonominėmis sąlygomis, kurių link ir judame, pasiektume dar daugiau, jei tik vyrautų tas politinis mentalitetas, kuris šalį valdė pastaruosius ketverius metus.
Galų gale reikia prisiminti, kokioje situacijoje esančią valstybę ši Vyriausybė paveldėjo ir kokioje ją palieka. 2008 metais tos kadencijos pabaigoje jau ženkliai smunkant BVP augimui buvo gerokai padidintos valstybės išlaidos. Tai aš vadinu puota maro metu arba politika „po manęs nors ir tvanas“. Ko verta vien tuometinio socialdemokratų Premjero G. Kirkilo frazė: „Ekonomikos nuosmukio Lietuvoje tikrai nebus.“
Eksportas (nuotr. Balsas.lt)
Aklai neigiant realybę, vėlesnis ženklus valstybės biudžeto deficitas buvo tiesiog užprogramuotas. Neverta nei minėti, kad skirtingai nei, pavyzdžiui, estai, mes nebuvome sukaupę beveik jokio finansinio rezervo. Tik dėl neatidėliotinų bekompromisių sprendimų naujoji Vyriausybė sugebėjo užkirsti kelią šalies valiutos devalvacijai arba galbūt net valstybės bankrotui. Žinoma, neturint laiko pasiruošti tokioms permainoms, tiek visuomenė, tiek verslas, patyrė šoką. Tačiau tai buvo vienintelis paliktas kelias ir burbulą reikėjo sprogdinti nelaukiant, kol jis dar labiau išsipūs, o jo sprogimas padarys dar daugiau žalos. Ir nereikia nei sakyti, kad šalyje keliama suirutė, nuolatinė oponentų destruktyvi kritika bei būtinybė priimti sprendimus nedelsiant nebuvo Vyriausybės darbą lengvinančios aplinkybės. Tačiau gebėjimas ryžtingai dirbti tokiomis sąlygomis bei tokiame kontekste pasiekti rezultatai, mano akimis, tik prideda papildomų politinių dividendų valdantiesiems ir dar geriau atskleidžia jų kompetenciją.
Bendras ekonominis nuosmukis, kurį lėmė globalios aplinkybės ir būtinybė priimti nepopuliarius sprendimus, buvo palanki terpė reikštis visokio plauko populistams ir radikalams. Kaip mat buvo suorganizuoti neramumai prie Seimo. Pasipylė virtinė kritikos, nepaisant to, kad kritika didele dalimi plaukė iš pačių kaltininkų pusės (ne krizės, nes, kaip minėta, tai buvo globalus reiškinys, o nepasiruošimo jai kaltininkų). Tačiau susitelkusi ties tuo, ką daryti būtina, nors ir palaikydama ne visai kokybiškus viešuosius ryšius (matyt, ne tai rūpėjo) Vyriausybė stabilizavo padėtį šalyje, atlaikė sunkiausius metus, o vėliau kryptingai gerino situaciją. Mūsų eksporto rodikliai nuolat augo ir pranoko buvusius prieš krizę, valstybės biudžeto deficitas nuolatos mažėja, artėja prie Mastrichto kriterijų zonos ir biudžeto subalansuotumo. Beje, planuojamas biudžeto perteklius, kuris toks būtų pirmasis. Vėlgi, keista, kad ekonominio pakilimo metais ankstesni valdantieji tvirtino chronišką biudžeto deficitą. Mūsų BVP augimas yra vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Smarkiai pagerėjo valstybės valdomų įmonių (VVĮ) veiklos rodikliai, vien ką pasako eilę kartų išaugusi iš VVĮ gautų dividendų suma. Nereikia stebėtis, kad A. Kubilius yra pakviestas į Davosą, Estijos premjeras jį vadina „regiono lyderiu“, oužsienio žiniasklaida liaupsina tiek Lietuvos, tiek likusių Baltijos valstybių vykdomą politiką ir tokioms šalims, kaip Graikija ar netgi JAV, siūlo iš mūsų mokytis.
Yra žmonių, kurie nėra patenkinti išaugusia valstybės skola ir tuo kaltina dabartinius valdančiuosius. Na, jeigu kam pasitaikė užauginti kokį nors banknotus vietoje vaisių vedantį medelį, keletą jo sėklų mielai priglausčiau ir aš. Priešingu atveju, reikėtų suvokti, kad skolos augimas buvo natūralus atsižvelgiant į susiklosčiusią mūsų ūkio vystymosi raidą. Reikia klausti ne to, ar skola padidėjo, ar ne, bet to, ar tas skolos augimas buvo adekvatus tuometinei situacijai. Ir būtent – jis buvo adekvatus. Neadekvatu buvo tvirtinti deficitinį biudžetą tuo metu, kai mūsų BVP augo, nominaliai vertinant, dviženkliais skaičiais. Tuomet reikėjo galvoti, kaip išvengti situacijos, kad esant ne tokioms palankioms ekonominėms aplinkybėms išaugus biudžeto deficitui jo dengti nereikėtų vien skolomis. Tačiau to nepadarius bepigu vėliau yra ieškoti ožių savoms klaidoms išpirkti. Jau neminint, kad dalis tų skolų keliauja dar A. M. Brazausko laikais prisiimtiems valstybės finansiniams įsipareigojimams padengti. Turbūt akivaizdu, kad valstybės biudžeto subalansavimas ir stabilūs bei „sveiki“ viešieji finansai, o ne populistinis taškymasis biudžeto lėšomis ekonominio sunkmečio akivaizdoje, buvo vienas esminių šios Vyriausybės darbų, kurį, atsižvelgiant į paveldėtą situaciją, ji atliko kone nepriekaištingai.
Todėl raginu visus, neabejingus savo šalies ateičiai, sprendimus priimančius ne emociniu, bet loginiu pagrindu, gebančius vertinti politinius lozungus kritiškai ir analitiškai, nesileisti it marionetėms būti manipuliuojamais skambiomis frazėmis. Nebauskime tų, kurie realiai ir naudingai mums dirbo. Neatimkime motyvacijos iš politikų orientuotis į ilgąją perspektyvą užuot bandžius kuo labiau įtikti savo kadencijos eigoje nepaisant to, kad vėliau už tai mokės kiti, tiek politikai, tiek likusi visuomenė. Rinkimės pradėtų darbų ir atsakingo politinio mentaliteto vyravimo tąsą.
Kontrastas tarp tų, kurie realiai dirba, ir tų, kurie tik jaukia Lietuvos politinį gyvenimą, yra kaip niekada ryškus. Ir aš dar niekada nebuvau toks tikras dėl to, už ką balsuosiu Seimo rinkimuose, kaip šįkart. Ačiū tam politiniam balastui, kuris man padėjo apsispręsti.
