2011 m. spalio 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje, kurioje vyko garsaus Sąjūdžio susirinkimai, įvyko konferencija „Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo''. Iš esmės numatydamas kas ten bus, nieko nesitikėdamas, dėl sąžinės, kad „kažkas kažką daro'' visuomeninėje veikloje dalyvavau minėtoje konferencijoje. Kaip ir prognozavau, buvo daug kalbų apie tą patį ir mažai konkretumo, konkrečių realiai įgyvendinamų pasiūlymų.
Tačiau sveikintina, kad „kažkas kažką daro'', nes daug žmonių iš viso nieko nedaro ir neina į susirinkimus ar konferencijas. Pakankamai gerą kalbą su siūlymais savivaldos klausimais pasakė Jonas Jasaitis ir profesinių sąjungų klausimais Vytautas Bakas. Įdomi buvo V.Bako informacija dėl profsąjungų finansavimo, kurią V.Bakas galėtų paskelbti viešai. Dėl tokių dalykų, kaip kai kurios profsąjungos elgiasi ir yra nepasitikėjimas profsąjungomis, tačiau nereikia daryti klaidos sutapatinti visų profsąjungų, nes jos irgi yra įvairios ir kitos profsąjungos gina savo narius.
Kalbant apie „Nacionalinį susitarimą'' tai siūlau pamąstyti ar iš viso tikslas vertas pastangų, nes net jei jį pasiekus abejoju, kad valdžios atstovai (žinant kokie ten žmonės) jo laikytųsi...Kiek kartų kai kurie valdžios žmonės nesilaikė žodžio ir susitarimų ?
Lietuvos visuomenė susiskaldžiusi, kaip konferencijoje konstatavo, ji sunkiai „serga'', tačiau jei „serga'' tai reikia gydytis.
Is vis dėl to manau ir siūlau, kad būtina Lietuvos visuomenėje rasti tinkamų padorių savo tautai ir valstybei atsidavusių žmonių, kurie apsispręstų ir siektų politinės valdžios, kuri priiminėja tiesioginius sprendimus (tai yra siūlau kandidatuoti per artėjančius rinkimus į Seimą, vėliau į Prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimus), ne tokiems tikslams kaip jos siekia daugybė žmonių, o vedini tikrų vertybių , patriotizmo, darbo visuomenei. Kita visuomenės dalis turėtų tokius žmones, kuriais pasitiki, palaikyti ir ginti, nes patikėkite jiems bus trukdoma ir kenkiama kaip tik įmanoma.Iš asmeninės sunkios patirties vien tik visuomeninėje veikloje gerai žinau, kas yra visokeriopas kenkimas ir mėginimas susidoroti su žmogumi. Lietuvoje matau tendenciją, kad suinteresuotos politinės ir kitų struktūrų grupės, mėgsta ir moka išskaidyti pilietiškų žmonių grupes iki atskirų individų ir tada ,,kertama'' per lyderį, iniciatorių. O kai tas vyksta, likusieji žmonės pasitraukia.
Mąstykime logiškai ir matematiškai, žiūrint iš jėgos pozicijų, „sistema'', suinteresuotos grupės turi pakankamai gerą koncentraciją ir organizuotumą (nesvarbu kokiais motyvais jie susibūrė) ir kai prieš visa tai oponuoja vienas žmogus ar žmonių grupė -tai ji discpilinuotai gina savo „sistemą'' ir siekia visomis jėgomis susidoroti su asmeniu ar žmonių grupe, kurie kelia pavojų, tam tikros „sistemos'' žmonėms, jų interesams. Už kiekvienos monopolijos ar „klano'' stovi daug žmonių ir jei vienas ar keletas žmonių meta jiems iššūkį, tai kokia matematiška tikimybė laimėti? Todėl reikia visos Lietuvos visuomenės sąmonės prabudimo, kad „sistema'', „klanai'', suinteresuotos grupės, politinės partijos, monopolijos naudojasi mūsų visuomenės abejingumu ir pasyvumu ir kai jie mato, tai tai jie dar drąsiau ir įžūliau veikia. To dėka užvaldomos kai kurios bendruomenės, profsąjungos (kurios tampa marionetinėmis) ir politinė valdžia.
Todėl, manau, kad jei bet kokia suinteresuota žmonių grupė puola kokį nors pilietišką žmogų, kiti žmonės turėtų jam padėti apsiginti. Blogiausia, kai žmonės ir patys nieko nedaro ir jei organizatorių pradeda persekioti ir mėgina su juo susidoroti, tai kiti žmonės nieko nepadeda ar bailiai pasitraukia ir žiūri „kas bus''. Su šiuo žalingu požiūriu susidūriau kovojant prieš Lazdynų bendruomenės savivaldijos tarybą, tačiau matau, kad tai visos Lietuvos visuomenės yda.
Veikimas iš „nuošalės'' kontroliuojant valdžią, jos netinkamus planus ir sprendimus yra sunkus vargas, puikiai žinau tai iš asmeninės patirties. Žmonės turi eikvoti savo sveikatą, jėgas, laiką, pinigus, dėti sunkias pastangas ilgą laiką kol sustabdomas koks netinkamas žalingas visuomenei projektas, tačiau nepanaikinus priežasčių, pasekmės tos pačios, tada sugalvojami vis nauji ir nauji projektai. Kas nori pašvęsti savo gyvenimą, gražiausius gyvenimo metus nuolatinei kovai, kuri - prasminga ar neprasminga? O kiek visuomeninkų per tas kovas prarado sveikatą, su kiek visuomeninkų buvo įvairiomis prasmėmis ir formomis susidorota?
Supraskite, kad niekas savaime nepasidaro ir visos tos pergalės visuomeninėje veikloje stabdant įvairius projektus pasiektos sunkių pastangų ir net kančių dėka. O kai kurie žmonės ne tik patys nieko nedaro, tik keikia valdžią žiūrėdami TV žinių eilinę neigiamą informaciją arba anoniminiuose interneto komentaruose ir neprisijungia ir neremia kitų žmonių, organizatorių iniciatyvų, o jei dar „smūgiuojama'' per tuos organizatorius, tai būna žmonių grupelė išsisklaido, kaip „avys be piemens''.
Tai yra tragiškas nesėkmės požiūris ir su tokiu požiūriu galima pragyventi visą gyvenimą taip kaip gyvename arba dar blogiau. Reikia suprasti, kad daug priklauso nuo mūsų, mūsų sprendimų, pasirinkimų, pastangų ir galima pasirinkti arba šią dieną gyvename tokioje blogiausioje valstybės būklėje ir tokioje pat ar dar blogesnėje būklėje nugyvensime visą gyvenimą arba apsispręsti ir dėti pastangas, kad ta būklė keistųsi.
Keisti reikia požiūrį, kurį varžo ir riboja klaidingi įsitikinimai.
Organizuojant įvairias iniciatyvas, dėjęs pastangas atsimušiau į neteisingo žmonių požiūrio problemą (ir tai yra didžiausia problema) ir tikrai ne kartą nusviro rankos ir norėjosi viską mesti, tačiau bandžiau vis iš naujo ir iš naujo išjudinti žmones ir pavyko pasiekti rezultatų dėl Lazdynų baseino išsaugojimo, planuojamos Vilniaus atliekų deginimo gamyklos, „Senovės'' medicininių atliekų deginimo gamyklos, „Dalkios'' sutarties nepratęsimo ir kitų, nors tai man daug kainavo.Reiškia galima pasiekti apčiuopamų rezultatų ir pagalvokite, kas savaime suprantama, kad žmonių grupė gali daugiau nuveikti nei vienas žmogus...
Jei ne Sąjūdžio žmonių sprendimas išsivaduoti iš okupacijos ir pabrėžiu veikimas, mes turbūt tebegyventume SSRS. Išsivadavus iš užsienio valstybės okupacijos, valstybės viduje susitvarkyti žnoma bus nepalyginti sunkiau, nes ten vienijo iš esmės vienas tikslas ir prieštaravimų nebuvo, o viduje- daug kovos dėl valdžios, įvairių požiūrių ir įsitikinimų skirtumų.
Linkiu, kad tokio tipo susirinkimų neištiktų kaip A.Medalinsko (toje pačioje salėje) organizuotų susirinkimų, judėjimo likimas. Pabuvęs pora susirinkimų, daugiau nemačiau jokios prasmės juose dalyvauti. Pasikalbėjimas ir išsiskirstymas neduoda rezultatų.
Siūlyčiau apsvarstyti ir planuoti viską kuo konkrečiau (konkretūs žmonės turėtų imtis konkrečių darbų, stabdant tam tikrus konkrečius projektus).
Žinoma, žmonės paprastai buriasi pagal tam tikras vertybes, požiūrį, įdėjas ir kai kurie žmonės, kai skiriasi požiūris, tikslai vertybės negali kartu dirbti.
Jei naujai struktūrai nėra pinigų, tai galima susidėti iš savo asmeninių lėšų, kaip tai daro pvz. profsąjungos ar ieškoti padorių verslininkų, kuriems artimi struktūros tikslai ir kurie nori teigiamų permainų valstybėje ir kuriems nereikės „atidirbti'' už jų pinigus, kas vyksta Seime ir politinėse partijose. Norint galima daug nuveikti, tačiau jei tik yra noras.
Kas yra valstybė? Tai piliečių (aktyvių ir pasyvių stebėtojų) suformuota struktūra, kokią susikūrėme arba leidome už mus ją tokią sukurti...
Gerbiamieji, jei mes turėsime tokį požiūri ir eisime kaip ėjome nuo 1990 m. kovo 11 d. iki dabar tai gali ir visas gyvenimas praeiti svajojant apie „šviesų rytojų'' ar kad atseit „ateinančios kartos išspręs problemas'', reikia veikti čia ir dabar ir pradėti nuo savęs ir savo indėlio į valstybę ir negalvoti, kad kažkas už Jus viską turėtų padaryti ir padarys, nereikia vien imti, o reikia ir duoti.
Todėl konkrečiai viešai siūlau Nepartiniam demokratiniam judėjimui, šios konferencijos organizatoriui, paremti mano iniciatyvas ginantis prieš netinkamus Vilniaus miesto savivaldybės planus, tai liečia visą Vilnių ir vilniečius. Padariau pakankamą įdirbį, reikia žmonių paramos ir pagalbos. Pagaliau dėl savęs, savo namų (Vilniaus) darytume.
