Pasvarstykime, kas lėmė, kad iškiliausių Santaros-Šviesos veikėjų pasisakymais bando remtis tie, kurie nori pasityčioti iš lietuvybės puoselėjimo, iš nacionalinės simbolikos. Antai Ročesterio universiteto kultūros studijų doktorantė Lina Žigelytė, kritikuodama kai kurias lietuvių patriotizmo apraiškas, prisimena Vytauto Kavolio kadaise skaitytą paskaitą, – anot autorės, jis kalbėjęs apie „neaiškia kilme bauginančias“, „su krikščionybės dvasia nesuderinamas“ pagonybės „šmėklas“, kurių būta lietuvių kultūroje.1
Nacistinė patriotizmo kritika
Kultūrologė teigia ir šiandien įžvelgianti pernelyg ribotą skirstymą į gerąsias dvasias ir bauginančias šmėklas. Tos „gerosios dvasios“, kurių neva „šaukiamasi“, yra kunigaikščiai Mindaugas ir Vytautas, valstybės veikėjai Kudirka ir Smetona, tokie įvykiai kaip Žalgirio mūšis, tokie reiškiniai kaip Sąjūdis. Tarp „šmėklų“, kurių neva vengiama, Žigelytė mini žydų paveldą mūsų šalyje, sovietmečio palikimą ir (sic!) Lietuvos prostitutes, kurios „legaliai dirbusios Kaune Nemuno gatvėje iki Antrojo pasaulinio karo“. Būsimoji kultūros mokslų daktarė įsitikinusi: prostitučių, kaip ir kitų „šmėklų“, „reikia“ jau vien todėl, „kad šiandienos dorovės sargai nenusavintų Lietuvos praeities ir jos neišsterilizuotų“.
Žydų kultūros paveldo Lietuvoje išsaugojimą gretinti su prostitucijos kaip legalaus verslo atminimu yra, mano akimis, pritrenkiamai makabriškas būdas išreikšti palankumą litvakų kultūrai. Stulbina ir kiti Žigelytės palyginimai: paminklai, statomi Vytautui, Kudirkai ir kitoms „dvasioms“, anot jos, primena 1918-uosius Rusijoje, kai „sovietų herojams skirtų monumentų atidengimas buvo suplanuotas kiekvienam savaitgaliui“. O „Gerto Hofo lazerių spektaklis, 2009-ųjų išvakarėse apgaubęs Lietuvos katalikybės simbolį Vilniaus arkikatedrą“, ne tik „išspinduliavo lietuvių svaiginimąsi megalomanija tiesiai į kosmosą“, bet ir priminė pompastiškus vokiečių nacionalsocialistų partijos suvažiavimus Niurnberge.
Tokia kritika aiškiai remiasi demagogine pseudoargumentacija, kai analogija, išvedama tarp dviejų fenomenų, yra niekuo nepagrįsta. Pavyzdžiui, dabartinė Lietuvos paminklokūra ir paminklų statyba Rusijoje 1918 m. remiasi savybėmis, kurios yra labai bendros, būdingos ne tik Rusijai ir ne tik po Spalio perversmo. Kiekviena bendruomenė stengiasi įamžinti asmenis ir įvykius, kurie buvo jai reikšmingi. Taigi sakyti, kad tokiu būdu „šaukdamasi savo dvasių“ Lietuva primena sovietų Rusiją 1918 m., yra maždaug tas pats, kaip teigti, esą ėriukas irgi plėšrūnas, nes turi dantis. Jau, žinoma, nekalbant apie tai, kad „savo gerųjų dvasių“ Lietuva šaukiasi labai nerangiai (lyginu ne tik su sovietų Rusija) ir kad nemažai tokių paminklų finansavo ne valstybė (arba jos parama buvo tik dalinė) – jie pastatyti už gana kuklias lėšas, paaukotas žmonių. Kita analogija – šviesų spektaklio virš Vilniaus arkikatedros prilyginimas Niurnbergo nacionalsocialistų partijos suvažiavimams – dar absurdiškesnė. Jeigu autorės išvedžiojimai būtų teisingi, tai pasaulis jau seniai būtų sugriautas Trečiojo karo – juk visur vyksta tiek daug fejerverkų, šviesos instaliacijų, taip dažnai „pompastiškai“ apšviečiamos ne tik arkikatedros, bet ir paprastos bažnytėlės, jau nekalbant apie kokį nors gražesnį arba valstybinės reikšmės pastatą. Tad lietuvių „svaiginimasis megalomanija“ atrodo ganėtinai kuklus, o karingieji nacistai su savo suvažiavimais čia apskritai niekuo dėti.
Pagrįsta analogija nuo nepagrįstos ir demagogiškos skiriasi tuo, kad remiamasi ne kokiomis nors bendrosiomis lyginamų reiškinių savybėmis, o tokiomis, kurios retai kam kitam yra būdingos, arba bent jau tokiomis, kurios negali būti priskirtos tiek moraliems, tiek amoraliems reiškiniams.
Keletą nesąžiningos argumentacijos pavyzdžių aptariau jau anksčiau, tad Žigelytės teksto galėčiau ir neminėti, bet pasirinkau jį dėl vieno ypatumo, kuris kitiems nėra tipiškas. Doktorantė dėsto: „Džiovininko V. Kudirkos užnugaris Vilniuje sušviestas lazeriais – lyg Alberto Speero nacių ralis Niurnberge, net nesusimąstant, jog istorikams ir taip nepatogu suderinti V. Kudirkos vaidmenį Lietuvos valstybės kūrime su antisemitizmu.“ Žodžiai apie „džiovininką Kudirką“ atskleidžia kultūrologės požiūrį – jai neatrodo amoralu prie asmeninių žmogaus savybių priskirti ir sveikatos būklę. Kiek man žinoma, vienintelė politinė sistema, kuri ne tik darė tokią prielaidą, bet tuo tikslu sukūrė net neįgalių žmonių masinio naikinimo sistemą, buvo nacizmas. O jeigu rastųsi kokia nors kita sistema, kurios vertinimu lemiama individo savybė yra jo liga, Vakarų šalys tokį požiūrį be išlygų pasmerktų. Pasveikinkime būsimąją Ročesterio universiteto kultūros mokslų daktarę, kad ji žengia vakariečių nepramintais takais ir diegia Lietuvoje dar neregėtą rudojo liberalizmo rūšį. O tiems, kurie nesiliauja aimanuoti dėl beviltiško lietuvių „atsilikimo“ visais laikais visose srityse, galėtume atsikirsti, kad bent jau šiuo atžvilgiu tikrai yra „beviltiškesnių“ už mus – antai austrai irgi niekaip „nesiryžta“ iš Vienos parko iškrapštyti paminklo „sifilitikui Schubertui“...
Vis dėlto Žigelytė nėra vienintelė šios rūšes „liberalizmo“ kregždė, nes jį praktikuoja ir kai kurie kiti jaunesnės kartos kairieji akademikai. Neapykantos sklidinas stilius, įtraukiantis ir nacių retorikos kai kuriuos elementus, būdingas filosofės Nidos Vasiliauskaitės pasisakymams apie Sąjūdį.2 Beje, to neišvengė ir Valdemaras Kukulas – piktindamasis 2011 m. kovo 11-osios eisena, savo kritiką poetas nukreipė ne tik prieš tuos, kurie joje žygiavo, bet prieš visą... lietuvių rezistenciją. Partizanai, pasak Kukulo, buvo „karštakošiai“, kurie „siautėjo pokario miškuose ir kaimuose (ir visai nesvarbu, kuriai Lietuvai jie atstovavo ir gynė)“.3 Išdėstęs požiūrį į ginkluotą pasipriešinimą, poetas ėmė samprotauti, kad tik kosmopolitiška Lietuva gali būti patraukli „austrų ir prancūzų intelektualams emigrantams“, o būdama kultūriškai uždara, šalis įdomi nebent „slaviškai ar korėjietiškai darbo jėgai“. Kosmopolitizmo apologetas skirsto imigrantus (pagal išsilavinimą ir tautybę) į norimus ir nenorimus: antai „išsilavinusius“ austrus ir prancūzus šabloniškai supriešina su „juodadarbiais“ slavais ir korėjiečiais. Dažnai pasitaiko, kad ir vakarietiški diskursai panašiai rūšiuoja kitataučius, nustato jų hierarchiją, prietaringai klijuodami stereotipines etiketes. Skirtumas tik tas, kad tokio pobūdžio samprotavimai yra laikomi dešiniosios pakraipos elektorato požymiu, ir taip mąsto ne bet kokie dešinieji, o gerokai „parudavę“, jau nekalbant apie tai, kad Vakaruose tokių stereotipų laikosi ne intelektualai, ne menininkai, ne vidurinioji klasė, o tik tam tikra proletariato dalis, kurios skoniui dažniausiai ir pataikauja populistiškai nusiteikę nacionalistai.
Nacistine retorika paremta patriotizmo kritika – tai fenomenas, kiek man žinoma, nepasireiškiantis jokioje Vakarų valstybėje. O jau kairiajam liberalizmui tokio pobūdžio retorika visiškai nepriimtina, nors būtent kairysis liberalizmas ypač kritiškai vertina patriotizmą (tiesa, jo atžvilgiu kur kas nepakantesni didelių, o ne mažų valstybių kairieji liberalai). Kaipgi čia išeina, kad Lietuvos kairiesiems ir liberalams neatrodo amoralu savo neapykantą lietuvių patriotizmui ir nacionaliniams paminklams sustiprinti elementais, kurie tipiški nacių pasaulėžiūrai ir dešiniųjų populistų stiliui? Kad atsakytume į šį klausimą, pažvelkime į pačią esmę kritikos, nukreiptos prieš tapatumą, grindžiamą tautiškumu.
Atrodo, vis didesnė šalies akademinio elito dalis neigiamai vertina kalbos svarbą bendruomenės tapatumui ir net apskritai yra nusiteikusi prieš idėją, kad valstybės pagrindas būtų lietuvių etnosas ir kalba. Tokios nuostatos laikosi ne tik kairiųjų akademikų branduolys – NK 95 ar Vakarų universitetuose studijuojanti politinė kairiųjų pamaina, bet ir tokie svarbias pozicijas užimantys asmenys kaip Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis, Lietuvių išeivijos instituto direktorius Egidijus Aleksandravičius. Yra ir daugiau garsių vardų, iš esmės diegiančių panašų požiūrį, tačiau teiginių agresyvumu Liekis kol kas, atrodo, lenkia visus. Straipsnyje, pavadintame „Etnonacionalistinis fundamentalizmas kelia pavojų Lietuvai“,4 istorijos profesorius piktinasi vakarietiškų standartų neva neatlaikančiu „etnonacionalistiniu“ tautiškumo supratimu, istoriką Adolfą Šapoką, tarpukario ir šiandieninius tautininkus prilygindamas murzininkams ir mesdamas bendrą kaltinimą – atseit visi jie skatina „žemiausius ksenofobinius ir homofobinius žmonių instinktus“. Savo verdikto Liekis nė nebando pagrįsti kokiais nors jo kritikuojamų asmenų pasisakymais ar bent jau savais išvedžiojimais, nesistengia ir tiksliau paaiškinti, ką reiškia „etnonacionalistinis fundamentalizmas“ ir kokį pavojų jis kelia Lietuvai. Nesu susidūrusi nė su vienu Adolfo Šapokos teiginiu, kuris skatintų „žemiausius homofobinius instinktus“, jam, o ir daugumai tautininkų, nebūdinga ir ksenofobija. Akademiniu lygmeniu dekano Liekio straipsnis nusileidžia net doktorantės Žigelytės svarstymams, kurie grindžiami bent jau pseudoargumentais.
Iš esmės panašią nuomonę kaip Liekis, tiesa, kur kas mažiau agresyviai dėsto istorikas Egidijus Aleksandravičius. Antai viename Santaros-Šviesos suvažiavime jis aiškino, kad lietuvių tapatumo akcentavimas pasitelkiant kalbą yra pasenusi ir pernelyg siaura XIX a. aušrininkų vizija, esą senovės lietuviai tautinės tapatybės pamatu laikė ne kalbą, o priklausymą LDK ir valstybės įstatymus.5 Neketinu dėl to ginčytis, bet jeigu senovės lietuviai savo tapatumą tikrai suprato tik kaip priklausymą LDK, gal tai ir paaiškina, kodėl Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo tam tikro momento ėmė sparčiai slysti susinaikinimo link, priešingai negu jos kaimynės, kurios rėmėsi etnolingvistiniu nacionalizmu ir įgavo didžiulį raidos pagreitį? Gal tai būtų ir atsakymas, kodėl valstybės viziją vėl atgaivino ne kas kitas, o aušrininkai?
Kad ir ką laikytume tiesa, kalbėdami apie LDK, vis tiek šiandien kurti europietišką valstybę vien įstatymų pagrindu yra anachronizmas, nes Europos valstybių įstatymai smarkiai supanašėję. Visų europietiškų valstybių pamatas visada buvo lingvistinis bendrumas. Kai šis vienijantis veiksnys išnyksta, kyla net valstybės griūties grėsmė – tą patvirtina, pavyzdžiui, dabartinė Belgijos arba Ukrainos situacija. (Kaip rodo Kvebeko atvejis, filologinis bendrumas yra svarbus ne tik „senajai Europai“, bet ir kitoms vakarietiškoms valstybėms.) Žinoma, bendruomenė gali susiburti ne vien kalbos pagrindu, antai Austrija, Vokietija ir Šveicarija yra atskiros valstybės, nepaisant kalbinio jų bendrumo. Vis dėlto bendruomenės tapatumą grįsti, valstybę kurti remiantis etnosu ir kalba yra ne tik pati seniausia, bet ir patvariausia europietiškų valstybių steigties idėja. Todėl teiginys, esą lietuvių kalbą ar lietuvių etnosą laikyti bendrumo pamatu – tai siaura, pasenusi bendruomenės ir valstybės tapatumo vizija, yra iš piršto laužtas, naudingas nebent tiems, kurie Lietuvą mato (nori matyti?) silpną ir niekaip nepasivejančią Europos.
Liekio pasisakymai išreiškia ne tam tikrą požiūrį į pilietiškumą ir tautiškumą, o paprasčiausiai yra priešiški lietuvių etnosui ir lietuvybės pagrindu kuriamai valstybei. Antai jis siūlo apskritai atsisakyti tautiškumo sąvokos, neva ji yra dezintegruojanti ir prieštarauja Europos ateities vizijai.6 Tai visiškai neadekvatus ir gana primityvus požiūris į paneuropietiškumo idėją. Vakarų intelektualai vizionieriai, bent jau didžioji jų dalis, valstybę, sukurtą etniniu pagrindu, laiko neginčytina vertybe ir Europos potencialo šaltiniu. Paneuropietiškas tapatumas yra ne priešprieša nacionalinių, etninių, kalbinių tapatumų įvairovei, o jungtis, leidžianti jiems geriau atsiskleisti.
Tautiškumas, t. y. tam tikro etnoso (kalbinio, kultūrinio, religinio, paprotinio ir t. t.) raiška valstybės viduje, yra laikomas ne supriešinančiu, bet vienijančiu veiksniu. Ne be pagrindo Europos valstybės suteikia pilietybę tik su sąlyga, kad imigrantas gerbs šalies papročius ir puikiai išmoks jos kalbą. Liekio teiginys, esą Vokietijoje tautiškumas nėra vertybė,7 paremtas ne faktais, o sapnais. Moderni europietiška nacijos kaip pilietinės bendruomenės idėja anaiptol nėra atsijusi nuo tam tikros tautybės ar etnoso kaip tos bendruomenės pagrindo. Greičiau priešingai. Tačiau etniškumas nelaikomas įgimta savybe. Visi, kurie gerbia to etnoso savitumą, kurie išmoksta kalbėti jo kalba, gali tapti tautos dalimi ir kurti modernią naciją. Vokietijoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, ypač karštai diskutuojama dėl imigrantų – rūpi ne tik socialinės jų problemos (piktnaudžiavimas pašalpomis, nelegalus darbas), bet ir požiūris į kalbą. Pastaraisiais metais Vokietija įvedė labai daug privalomų vokiečių kalbos kursų ir egzaminų užsieniečiams, o visuomenė ypač audringai ginčijasi dėl vadinamosios Leitkultur idėjos, pabrėžiančios vokiškuoju etnosu paremtos kultūros dominavimą ir reikalaujančios, kad visi atvykėliai, norintys tapti šalies piliečiais, besąlygiškai prie jos taikytųsi. Tą matant, teigti, kad vokiečiams tautiškumas nėra vertybė arba kad „filologinį“ tautinio tapatumo modelį Europa laiko ãtgyvena, yra visiškas nonsensas. Didesnioji vokiečių dalis akivaizdžiai pritaria idėjai, kad jų etnosas yra dominuojantis ir integruojantis. Kitų Europos valstybių piliečiai irgi mąsto daugiausia etnocentriškai. Jeigu dauguma lietuvių yra nusiteikę panašiai kaip dauguma vokiečių, prancūzų ar skandinavų, tada kaltinimas „antivalstybiška ideologija“, Liekio metamas tautininkams, kur kas labiau tinka pačiam Liekiui.
Šalies liberalieji intelektualai ne tik atakuoja lietuvių kalbą kaip bendruomenės tapatumo ramstį, bet ir bandymus saugoti lietuvių kalbos grynumą, skatinti lituanistikos mokslą vadina siaurakaktiškai nacionalistiškais veiksmais, esą nesuderinamais su modernia lingvistikos vizija.8 Kartais svarstau, ar tokie kritikai bent įsivaizduoja, kaip griežtai savo kalbą prižiūri kitos mažos tautos? Pavyzdžiui, jei vienai dienai į Lietuvą įsileistume Islandijos kalbos komisiją ir leistume norminti lietuvių kalbą pagal islandų praktiką, ta diena labai skirtųsi nuo lietuviams įprastų dienų, nes prasidėtų įsijungus ne kompiuterį, o „suskaičiuotuvą“, žiūrėtume ne televizorių, o „tolregę“, skambintume ne telefonu, o „toliabalse“, jeigu nerastume „laidinės toliabalsės“, tektų čiupti ne mobilųjį telefoną, bet „nešiojamąją toliabalsę“, vakare eitume ne į koncertą, o į „garsų meno žaismą“... Lietuvių kalba islandų pavyzdžiu turėtų beveik visai atsikratyti tarptautinių žodžių. Nesunku įsivaizduoti, kas dėtųsi po šio eksperimento – šalies ligoninių reanimacijos skyriai būtų perpildyti liberaliosios ir kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų, kurie, vos atsipeikėję, imtų klykti, esą Lietuvoje prasidėjo filologinis „etninis valymas“...
Islandijoje tokiu kalbos švarinimu visi patenkinti, neprieštarauja net kairieji su liberalais. Islandai žino: nesvarbu, kokios bendruomenės kas siekia – konservatyvios ar liberalios, krypstančios į kairę ar į dešinę – pirmiausia reikia sukurti sąlygas, kad bendruomenė apskritai išliktų. Bet valstybė dėl to netampa nei nemoderni, nei netolerantiška. Islandija, ko gero, yra vienintelė Vakarų šalis, kurioje nesiautėja nacionalistinių radikalų gaujos, o ji pati yra išskirtinai draugiška ir atvira visiems. Net po krizės pagal beveik visus indeksus ji smarkiai lenkia pažangiausias pasaulio valstybes. Brandi europietiška civilizacija čia kuo puikiausiai dera su išskirtiniu etninių nacionalinių vertybių puoselėjimu.
Dabar grįžkime prie anksčiau kelto klausimo, kaip čia yra, kad lietuvių patriotizmas ir tautinis tapatumas kritikuojami, pasitelkiant nacistinės retorikos elementus?
Jau aptarėme, kad toji kritika yra visiškai nepagrįsta, nes kritikai kvestionuoja tai, ką brangina bet kuri Vakarų Europos bendruomenė. Saugoti kalbą, pabrėžti jos kaip užsieniečius integruojančio veiksnio svarbą, įamžinti istorinę atmintį ir bendruomenei nusipelniusius asmenis, o valstybės pamatus grįsti etnosu ir kalba – tai dalykai, nekeliantys abejonių jokioje demokratinėje Europos šalyje, nebent oponentai nurodytų tokią žinantys.
Žodis „kritika“ čia apskritai pernelyg taurus. Lietuvius už tai, kad jie puoselėja tautinę bendruomenę, paiso europietiškų valstybingumo standartų, „siaurakakčiais nacionalistais“, „fašistais“, „ekstremistais“, „fundamentalistais“ nuolat pravardžiuodavo rusų bolševikai, kartais ir lenkų šovinistai, bet su vakarietišku kairiuoju liberalizmu toks plūdimasis neturi nieko bendra. Kadangi čia aptartoji kai kurių lietuvių aktyvistų pozicija yra imperialistinio rusų bolševizmo ir lenkų šovinizmo tąsa, nesunku suprasti, kodėl į jos retoriką braunasi rudieji elementai.
Šarūno Liekio „ultraliberalizmas“ paradoksaliai primena lenkų „ultranacionalistų“, o ne liberalų kalbas, nes šie visada gerbė ir gerbia lietuvių etninį savitumą, nepriklausomybės siekį.9 Manyčiau, tokia Tomo Kavaliausko įžvalga labai tiksliai išreiškia keisto fenomeno esmę: lietuviškasis liberalizmas radikalėja, ir jo pozicija Lietuvos atžvilgiu paradoksaliai priartėja prie rusų ir lenkų nacionalizmo, net šovinizmo. Ankstesniuose skyriuose minėjau, kokia svarbi Vakarų kairiojo liberalizmo savybė yra draugiškumas tiek etninėms mažumoms, tiek imigrantams, – reikalaujama, kad dominuojantis etnosas, t. y. tas, kurio pagrindu sukurta valstybė, būtų tolerantiškas kitoms etninėms grupėms. O radikalumo link krypstantis liberalizmas patiria neįtikėtiną transformaciją: draugiškumas etninėms mažumoms virsta neapykanta dominuojančiam etnosui, šiuo atveju – lietuviškumui ir viskam, kas užtikrina lietuvybės išsaugojimą, pavyzdžiui, valstybingumui. Stebėtis čia nėra ko, nes visos radikalizmo rūšys turi labai daug bendrų bruožų, nesvarbu, kokia idėja būtų radikalizuojama.
Iš visų Lietuvoje šiuo metu pasireiškiančių radikalizmo formų – murzininkinės, tomaševskinės, bolševikinės ir zurofinės – kaip pačią pavojingiausią išskirčiau ultraliberalizmą. Liberaliosios lietuvių inteligentijos įprotis visa tai, kas sudaro nacionalinės europietiškos valstybės esmę, vadinti nacionalizmu, yra ypač pavojingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, ši radikalizmo atmaina Lietuvoje nėra periferinė, priešingai – ją diegia labai įtakingi ir daug galių turintys asmenys, priklausantys intelektualinio elito viršūnei. Antra, ultraliberalizmas yra bendruomenės naikinimas, vaizdžiai tariant, įjungus „autopilotą“, t. y. pasitelkus tos bendruomenės intelektualus. Visuomenė įpratusi jais pasitikėti, todėl jai ypač sunku suprasti, kad žodžiai, kuriuos ji girdi, yra ne kas kita, o kaimyninių šalių šovinizmo aidas. Šią liberalizmo rūšį galima vadinti ir „penktosios kolonos liberalizmu“.
Pilietinės visuomenės institutas ir kiti „konjako klubai“
Turbūt ne daug kas prieštaraus, jeigu pasakysiu, kad 2011-aisiais karščiausias diskusijas išprovokavo Kovo 11-osios eisena, kurią Vilniuje surengė Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Ričardas Čekutis. Lietuvių intelektualai, šiaip jau vengiantys viešai kritikuoti konkrečius asmenis, staiga ėmė vieningai lieti „šventą pyktį“. Pilietinės visuomenės instituto direktoriaus, santarininko Dariaus Kuolio straipsnio „Nužudyk valstybę: Paleckio ar Čekučio būdu?“10 pagrindinė mintis tokia: abu radikalizmai, t. y. kairysis bolševikinis ir dešinysis nacionalistinis, yra vienodai žalingi pilietinės visuomenės radimuisi ir demokratinės valstybės gyvavimui.
Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad patys radikalai, t. y. kokia nors kraštutinė visuomenės grupė, dar nenužudė nė vienos valstybės. Būdami kraštutiniai, jie paprasčiausiai neturi tam reikiamo potencialo. Istoriškai valstybė žlunga tada, kai jos vidurinioji klasė, politinis elitas, o ypač intelektualai, sulaužo nacionalinę etiką (kalbu čia, žinoma, ne apie išorines, o tik apie vidines valstybių žlugimo priežastis). Būdai, kaip toji etika sulaužoma, gali sutapti su radikalų idėjomis, bet gali būti ir visai kitokie, pavyzdžiui, tokie kaip lietuvių inteligentijos elgesys XX a. 4-uoju dešimtmečiu pagal liūdnai pagarsėjusį principą ex oriente lux arba jos įtikėjimas tam tikra „istorine klaida“ 10-ajame dešimtmetyje. Intelektualai, vedami tokių ir panašių įsitikinimų, gali žaibiškai, bent jau tikrai greičiau negu koks Paleckis ar Čekutis, nužudyti valstybę.
Kuolio tekste justi ir geroka dozė lietuvių intelektualams tokios būdingos arogancijos. Kaltinamasis jo rūstybės pirštas nuolat sukiojamas nuo „runkelių“ prie radikalų, nuo radikalų prie emigrantų, nuo emigrantų prie „valdančiųjų“ ir t. t. Vis klausiu, ar ateis kada nors diena, kai intelektualai pagaliau ryšis mesti kritiškesnį žvilgsnį į veidrodį?
Jau anksčiau aptariau keletą viešų pasisakymų, kurių autoriai niekina lietuvių bendruomenės patirtas kančias ir aukų atminimą, – tai irgi „valstybės žudymo“ būdas, bet nei Kuolys, nei jo bendradarbiai niekada nereagavo nė į vieną iš tokių išpuolių.
Kai perskaičiau Kuolio išvedžiojimus apie valstybės žudymą, man staiga paaiškėjo vienas dalykas, kurio anksčiau niekaip negalėjau suprasti. Antai stebėjausi, kodėl į prokuratūrą dėl Algirdo Paleckio pareiškimo, ne tik niekinančio sausio 13-osios aukų atminimą, bet ir įžeidžiančio tiek jų artimuosius, tiek didžiąją tautos dalį, kreipėsi ne pilietinė institucija, o TS-LKD prezidiumo narys Kęstutis Masiulis? Juk tokie teiginiai užgauna ne kokius nors siaurai partinius interesus, o visai bendruomenei svarbius dalykus. Jei būčiau Pilietinės visuomenės instituto direktorė, jausčiau didžiulę gėdą, kad ne aš, o būtent partinis žmogus ėmėsi šito reikalo. Bet dabar jau aišku: Kuolys turbūt mano, kad tai, ką padarė Masiulis, buvo ne tikro (t. y. ne grynai verbalinio) pilietiškumo išraiška, o tik dar vienas nebrandaus „snukiadaužio“ raundas. (Čia apeliuoju į Kuolio straipsnį „Lietuvių šventės: „kam dar į snukį“, arba Apie sausio 13-os minėjimą“.11) Bet tada kyla klausimas: ką tokio baisaus padarė Ričardas Čekutis, kad šį kartą net Kuolys, nepaisydamas taip aiškiai išreikšto savo pasibjaurėjimo „nacionaliniais pasidaužymais“, neatsispyrė pagundai ir „atsivėdėjęs“ pats vožė „į snukį“?
2011 m. kovo 11-osios eisena buvo kritikuojama už tai, kad skandavo antisemitinius ir ksenofobinius šūkius. Pirmųjų Čekutis nei paneigė, nei dėl jų atsiprašė. O dėl ksenofobinių tarp Kuolio ir Čekučio (įsitraukus ir kitiems) užvirė diskusija, ar šūkis „Lietuva – lietuviams“ yra ksenofobinis, ar ne. Akivaizdu, kad jį galima interpretuoti abiem reikšmėmis. Jeigu žodį „lietuviai“ suprasime kaip tautą, kaip naciją, tada „Lietuva – lietuviams“ reikš „Lietuva – Lietuvos žmonėms, jos piliečiams (tautai)“ ir čia nebus jokios ksenofobijos. Jeigu „lietuvius“ suprasime kaip tautybę, kaip etninį darinį, kurio vertybės sudaro nacijos pagrindą, tada tas pats šūkis reikš „Lietuva – etniniams lietuviams“, vadinasi, bus ksenofobinis ir diskriminuojantis. Tačiau net tuo atveju, jeigu, kaip teigia Čekutis, šūkis buvo skanduojamas, suteikiant jam pirmąją reikšmę, vis tiek jis yra dviprasmiškas, o dviprasmybių tokiais jautriais klausimais būtina vengti, nes jos įžeidžia kitas lietuvių tautą sudarančias tautybes. Taigi Čekutis buvo kritikuojamas iš esmės teisingai. Neteisingas tik tos kritikos mastas. Kad lietuvių bendruomenė byra, kad ją apėmusi gili dvasinė krizė, konstatuota jau prieš gerą dešimtmetį, t. y. kur kas anksčiau, negu buvo surengta ši eisena. Tad iš Čekučio daryti „atpirkimo ožį“ yra pigus intelektualų triukas, kuriuo, matyt, siekiama palengvinti savo pačių kaltę ar bent nuraminti sąžinę. Lietuvą nukamavo ir iki šiol kamuoja ne lietuvių nacionalizmas, o rusų ir lietuvių bolševizmo padariniai, vienas iš kurių ypač skaudus – šalies intelektualai yra praradę elementariausius moralinius instinktus. Kita vertus, reikėtų atsižvelgti, kad dešinysis lietuvių radikalizmas nė iš tolo nelygintinas su Vakarų neonacių veiksmais. Pavyzdžiui, vokiečių neonaciai nužudė ne vieną jiems skersai kelio stojusį žmogų, jie terorizuoja ištisus kaimus, kurių apginti nesugeba net policija, be to, jie turi savo partiją, kuriai kartais pavyksta peržengti regioninės savivaldos rinkimų kartelę, nors nacizmas – ypač kraupi dar tokios nesenos vokiečių praeities grimasa.
Kas seka archyvinę ir publicistinę Čekučio veiklą, tas žino, kad jo tekstai yra labai neparankūs asmenims, susijusiems su sovietiniu valdymo aparatu, o nemaža dalis tokių valdininkų yra įsitvirtinę Lietuvos viešajame gyvenime, užima strategines institucijų vadovų pozicijas. Štai ir turime atsakymą į klausimą „kodėl Čekutis?“ Malonu būti pilietiškam, kai „kėdė nekliba“.
Pilietinės visuomenės institutas savo svetainėje nurodo, kad antrasis jo tikslas – „teikti visuomenei objektyvią ir patikimą su viešąja politika susijusią informaciją“. Formuluotė daili, bet konkretūs veiksmai, kurių imamasi informacijos patikimumui užtikrinti, ne daug kuo skiriasi nuo bendros lietuvių intelektualų praktikos. Abstrakčiai kalbama apie prastą „žurnalistikos kultūros lygį“, užuot įvardijus, kaip įprasta Vakarų valstybėse, konkrečius asmenis, kurių rašiniai ir tezės neatitinka sąžiningos žiniasklaidos standartų. Apibendrinta kritika ne tik kad nieko neduoda, ji yra net kenksmingesnė už kritikos stoką, nes leidžia išsisukti tiems, kurie jos nusipelno (juk šie visada gali sakyti, esą kritikuojamas kažkas kitas), o kartu įžeidžia ir žemina sąžiningus, profesionalius žurnalistus.
Kalbant apie pilietinį švietimą apskritai, derėtų priminti dar vieną idėją, kurios per pastaruosius dešimt metų liberalioji inteligentija laikosi įsikibusi tiesiog aklai: esą reikia ugdyti kritiškai mąstantį, o ne patriotišką žmogų. Neturiu „po ranka“ tinkamos citatos, bet manau, kad ši mintis yra visiems pakankamai gerai žinoma, beje, išdėstyta ir ne vieno Kultūros barų autoriaus. Ji taip mažai reflektuojama ir taip dažnai „zulinama“, kad jau tapo beveik dogma, todėl nekeliamas nė vienas iš dviejų esminių su tuo susijusių klausimų. Pirma, ar nėra taip, kad ugdant būtent patriotus, išugdomas kritiškas mąstymas? Juk sovietmečiu ypač kritiškai mąstė kaip tik tie, kurie buvo nusiteikę patriotiškai. Antra, ar ugdant kritiškai mąstančius asmenis tikrai išugdomi piliečiai, lojalūs savo bendruomenei? Galima kritiškai mąstyti ir būti gerai informuotam, bet nejausti nei meilės, nei lojalumo jokiai bendruomenei. Remiantis menkai apmąstyta kritiško mąstymo kaip panacėjos dogma, buvo visiškai atsisakyta patriotinio ugdymo, esą ši idėja anachronistinė. Net nebandyta išsiaiškinti, ką tas patriotinis ugdymas apskritai galėtų reikšti, ar tikrai jis taip smarkiai skiriasi nuo pilietinio – gal čia ginčijamasi tik dėl žodžių? Nepasidomėta, kokias patriotinio ugdymo formas taiko kitos valstybės. „Reformos“ rezultatai akivaizdūs: patriotiškai ir pilietiškai nusiteikusių esama nedaug, savaime iš niekur jų neatsiranda, nes „iš prigimties“ niekas nėra nei patriotas, nei pilietis – tai išugdoma arba ne. Akis bado ir kita bėda – kritiškai mąstančiųjų pertekliumi taip pat negalėtume pasigirti. Tad kur čia buvo padaryta klaida?
Kai kalbame apie tai, kas skatina visuomenę elgtis pilietiškai, kas ugdo pilietinį jos sąmoningumą, derėtų atkreipti dėmesį, kad tą daro ne institutai, o pilietiškas elgesys. Kitaip tariant, veiksmai, kai individas, atsižvelgdamas į susiklosčiusią konkrečią situaciją, tinkamai ir teisingai elgiasi savo bendruomenės atžvilgiu. Kartais tokie poelgiai lemia, kad visuomenė tampa pilietiška tiesiog per vieną naktį. Pavyzdžiui, taip įvyko Tunise 2010 m., kai daržovių prekeivis Mohamedas Bouazizis susidegino protestuodamas prieš policininkės jam suduotą antausį, – nuo to prasidėjo „arabų pavasaris“. Tarp garsiųjų pilietiškų poelgių galima paminėti siuvėjos Rosos Parks atsisakymą užleisti vietą autobuse baltaodžiui – tai buvo amerikiečių pilietinio pasipriešinimo rasinei segregacijai pradžia. Pilietiškai pasielgė rusų teisininkas Stanislavas Markelovas, teismo salėje protestavęs prieš amnestiją Čečėnijos smurtautojui Budanovui, nors žinojo, kuo rizikuoja, ir buvo nužudytas vos po keleto valandų.
Lietuviai turi savų herojų, kurių poelgiai tapo kelrodžiais, įkvepiančiais pavyzdžiais. Tarp jų – ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, lietuviai, gelbėję žydus, disidentai, Romas Kalanta, televizijos bokšto gynėjai ir daugelis kitų.
Žinoma, demokratinėje šalyje laisvės sąlygomis pilietiški poelgiai būna gerokai nuosaikesni, nes nereikia balansuoti ant gyvybės ir mirties slenksčio, bet jie yra ne mažiau svarbūs. Pilietišku poelgiu gali tapti ištartas arba parašytas žodis. Pilietiškai elgiasi visi, kurie ieško tiesos, protestuoja prieš valdininkų savivalę, teisėjų atsainumą, kurie saugo lietuvybę, kultūros paveldą... Tokių žmonių daug, jie nesiveržia į tribūnas ir ekranus, kaip įkvepiantis pavyzdys galbūt yra žinomi tik savo artimiesiems ir draugams. Tie garbingi piliečiai, kurių Lietuvoje, laimei, dar yra, įpratę visada elgtis dorai, tinkamai, garbingai, nors nepamokslauja apie pilietiškumą iš „sakyklų“. Esu tikra, kad pilietinį bendruomenės mąstymą stiprina būtent tokie poelgiai, tampantys pavyzdiniais, nesvarbu, ar jie vieši, ar privatūs, ar juos atliko pavienis asmuo ar tam tikra institucija. Pilietinės visuomenės institutas irgi bus tik tiek pajėgus ugdyti pilietiškumą, kiek jame dirbantys žmonės elgsis pilietiškai.
Anaiptol nenoriu pasakyti, kad šis institutas yra niekam tikęs. Tam tikra institucinė ar neinstitucinė veikla visai neprivalo būti nukreipta į pilietinės sąmonės ugdymą, kad būtų laikoma vertinga. Antai Santaros-Šviesos indėlis į lituanistiką ir kultūrą yra didžiulis ir nenuginčijamas, nepaisant mano išdėstytų abejonių dėl šios federacijos lyderių pilietinės ir politinės laikysenos. Gali būti, kad Pilietinės visuomenės institutas renka ir analizuoja informaciją, o tai atneš didžiulę visokeriopą naudą. Aš viso labo klausiu, kodėl Darius Kuolys su savo vadovaujamu institutu nevykdo to, ką vadina pagrindiniu veiklos tikslu, t. y. nestiprina „pilietinės visuomenės“? Todėl instituto pavadinimas klaidina, jam labiau tiktų vadintis „gražbylystės meno akademija“. Apibūdinti tokiems ir į juos panašiems „kvazipilietiniams“ sambūriams labiausiai tiktų Arvydo Šliogerio žodžiai – apsilankęs Santaros-Šviesos suvažiavimuose, filosofas sakė: „žmonės buriasi pagal pomėgius“, pavyzdžiui, į „konjako mėgėjų klubus“ arba „automobilininkų draugijas“, o Santara-Šviesa suburia tuos, kurie mėgsta „kalbų vaišes“ su „džiazo ir vyno“ pasmaguriavimais.12
Visoms vakarietiškoms kultūroms būdinga, kad ambicingi vyrai lankosi elito klubuose, kur prie stikliuko ir cigaro užmezgamos naudingos pažintys, „uodžiami“ nauji vėjai valdžios padangėje, nušlifuojamos naujos ideologijos, aptariama karjeros perspektyva. Į tokius pobūvius jau Atėnų aristokratų šeimos siųsdavo savo sūnus, kad iš vyresniųjų populistų šie pasimokytų politikos meno, – tada galės grakščiai žarstyti skambias sąvokas, net ir nesuprasdami tikrojo jų turinio, neapmąstydami esmės, juk užtenka vien patikti liaudžiai. Kas norėtų pasigilinti į šią seną Vakarų civilizacijos tradiciją, siūlau atsiversti Platono „Puotą“ – filosofas atskleidžia, koks buvo tokių susibūrimų tikslas ir kaip kritiškai juos vertino Sokratas. Intelektualų pobūvis drauge su įtakingais Atėnų politikais Platonui yra tik fonas, padedantis geriau atskleisti Sokratą – pilietišką žmogų nepilietiškoje draugijoje.
Ko maža šalis galėtų pasimokyti iš kitos, dar mažesnės
Islandijos užsienio reikalų ministras Össuras Skarphéðinssonas, 2011 m. vasario mėnesį grįžęs iš Vilniaus, kur kartu su Lietuvos užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu atidengė padėkos jo šaliai lentą, didžiausio tiražo dienraštyje paskelbė straipsnį, pavadintą „Lietuva ir Islandijos pripažinimas“.13 Poetiškas, jausmingas, šiltas, tiesus ir vizionieriškas tekstas labai skyrėsi nuo politikams įprastų rašinių. Autorius detaliai aprašė tos dienos nuotaiką, mintimis dažnai grįždamas į praeitį – kaip Lietuva prieš gerus dvidešimt metų sutraukė Hitlerio ir Stalino sandėrio grandines ir kaip Althingi (Islandijos parlamentas) apsisprendė paremti Lietuvos nepriklausomybę.
Skarphéðinssonas tiksliai rekonstruoja įvykius: 1990 m. Vytautas Landsbergis atvyko į Islandiją, ieškodamas Vakarų diplomatinės paramos atkurtai Lietuvos valstybei. O šaltą 1991-ųjų sausio naktį, tankams riedant per Vilnių, AT pirmininkas paskambino Jónui Baldvinui Hanibalssonui, paaiškino padėtį ir pasakė: jeigu Islandijos noras padėti Lietuvai nėra tik žodžiai, tada būtų geriausia, kad užsienio reikalų ministras pats atvyktų į Lietuvą. Kitą savaitę Hanibalssonas apsilankė Baltijos valstybėse, kalbėdamas jų parlamentuose ir per mitingus, pažadėjo, kad Islandija jas pripažins. Dabartinis užsienio reikalų ministras Skarphéðinssonas rašo, kad tai buvo „absoliučiai teisingas, bet sudėtingas žingsnis“: „Žiūrint atgal į istoriją, gali pasirodyti, kad Islandijos sprendimas savaime suprantamas. Bet jis toks nebuvo. Jis reikalavo politinės drąsos, gebėjimo pamatuotai mąstyti ne tik apie Lietuvos, bet ir apie Islandijos ateitį.“ Skarphéðinssonas primena sudėtingą to meto situaciją pasaulyje, svarbias islandų verslo derybas su Sovietų Sąjunga, gana netvirtą Gorbačiovo padėtį Rusijoje ir daro išvadą, kad paversti Islandiją Lietuvos teisių gynimo ledlaužiu Hanibalssonas ryžosi, vedamas „šiltos širdies, susiklosčius šaltai situacijai“.
Aprašęs valandas, praleistas su Landsbergiu po padėkos lentos atidengimo, pabrėžia, su kokiu dėkingumu šis lietuvių politikas prisimena ne tik Hanibalssoną, bet ir buvusį Islandijos ministrą pirmininką Steingrímurą Hermanssoną, islandų baltistą Jörundurą Hilmarssoną, anuomet patarinėjusį abiem politikams. Pamini, kad Lietuvos Seime kabo įrėmintas Hanibalssono portretas ir vasario 11 d. Althingi priimta Lietuvos pripažinimo deklaracija: „Kartu su atminimo lenta ir Hanibalssono portretu, Lietuva laiko įrėminusi savo širdyje ir Islandiją.“
Straipsnio autorius įsitikinęs: Hanibalssonas atliko misiją, kurią būtina plėtoti. Pasaulyje yra daug bendruomenių, kurių kelias į nepriklausomybę panašus kaip Baltijos šalių, nes yra tapęs korta didelių valstybių rankose. Ministras primena, kad islandai pirmieji apsisprendė paremti ir kroatų nepriklausomybę, o dabar atėjo laikas padėti palestiniečiams. Straipsnis baigiamas žodžiais: „Mažos tautos turi skubėti viena kitai į pagalbą, kai jos prireikia.“
Kad dabartinio Islandijos užsienio reikalų ministro, kaip ir jo pirmtako, žodžiai nesiskiria nuo darbų, paaiškėjo gana greitai. Kai 2011 m. rugsėjo 23 d. Palestinos prezidentas įteikė prašymą Jungtinėms Tautoms priimti šalį į šią organizaciją, Skarphéðinssonas, sakydamas kalbą JT posėdyje, pabrėžė: Islandija remia palestiniečių siekius ir yra tvirtai nusprendusi pripažinti Palestiną. Pasak jo, neremti Palestinos nepriklausomybės būtų nelogiška, jeigu Vakarų valstybės teigia remiančios demokratinius procesus arabų šalyse.14
Palestinos narystę JT ir jos nepriklausomybę remia ne vien politikai, šią idėją aktyviai palaiko didžioji islandų inteligentijos dalis, nepaisant skirtingų kartų, profesijų ir politinių pažiūrų. Taikos universiteto prie JT studentė Elva Björk Barkardóttir primena Jungtinių Tautų kaltę dėl palestiniečių tragedijos, nes smurtas, kurį jie kenčia, yra tiesioginė neapgalvotų šios organizacijos sprendimų 1947 m. pasekmė, todėl JT privalo istorinę skriaudą atitaisyti.15 Gydytojas Sveinnas Rúnaras Haukssonas straipsnyje „Pripažinkime Palestiną tučtuojau“16 primena tos šalies kančių istoriją, klausdamas, ar dar ilgai pasaulis abejingai stebės, kaip viena tauta nedraudžiamai smurtauja prieš kitą. Islandų politikos apžvalgininkė Steinunn Stefánsdóttir, atsakydama į proizraeliškų jėgų pareiškimus, esą Palestina, prieš tapdama JT nare, pirmiausia turėtų sėsti prie derybų su Izraeliu stalo, klausia, ar įmanoma, kad dvi šalys apskritai susitartų, jeigu jos priklauso skirtingoms lygoms? Viena yra JT narė, o kita – ne, viena priskirtina prie stipriausiai kariniu atžvilgiu pasirengusių šalių, o kita šiuo atžvilgiu yra visiškai bejėgė. Stefánsdóttir pabrėžia: Palestinos prašymą dėl narystės JT būtina patenkinti pirmiausia tam, kad derybos taptų įmanomos, o taip atsitiks tik tada, kai abi šalys stovės ant to paties laiptelio.17
Islandijoje vienas iš nedaugelio pasisakiusių prieš Palestinos pripažinimą buvo konservatorių pirmininkas Bjarnis Benediktssonas. Įtakingiausias Islandijos dienraštis Morgunblaðið, nepaisant to, kad yra dešiniosios pakraipos, išspausdino buvusio šio dienraščio redaktoriaus Styrmiro Gunnarssono straipsnį „Islandija privalo pripažinti Palestinos valstybę ir visišką jos nepriklausomybę“.18 Kritikuodamas Benediktssono argumentą, neva Islandija turėtų susilaikyti todėl, kad Palestinos neremia Europos Sąjunga, visuotinai žinomas islandų intelektualas primena: Islandija yra laisva šalis ir neprivalo paisyti ES nurodymų. Anot Gunarssono, tikroji priežastis, kodėl priešinamasi teisėtiems palestiniečių siekiams, yra JAV pozicija, formuojama įtakingų proizraeliškų lobistų, kurie remiasi pinigais, o ne natūraliu rinkėjų skaičiumi, nes juos palaikančių Jungtinėse Valstijose yra vos 3 proc. Būdama laisva nuo tokio finansinio spaudimo, Islandija, Gunnarssono įsitikinimu, privalo remti tuos, kurie neturi jokio užnugario, taigi ir Palestiną, kaip kadaise parėmė Baltijos šalis.
Tiek daug citatų čia pažėriau, kad parodyčiau, koks skirtingas moralinis ir intelektualinis klimatas vyrauja šalyje, kuri dešimt kartų mažesnė už Lietuvą, atitinkamai mažiau ji turi ir intelektualų, be to, geografiškai yra kur kas atokiau nuo Artimųjų Rytų ir, atrodytų, jai daug lengviau nei Lietuvai pamiršti, koks gyvybiškai svarbus gali būti kitos mažos šalies palaikymas. Islandijos intelektualai vadina daiktus tikraisiais vardais ir nuoširdžiai palaiko okupuotą kraštą, o Lietuvoje tvyro kone totalus abejingumas. Šia tema pas mus apskritai nebuvo viešai kalbama iki tol, kol po balsavimo UNESCO visiems tapo aišku, kokiai gėdingai mažumai priklauso Lietuva, užėmusi bailiųjų poziciją. Intelektualų šaltumą kiek ištirpdė tik Ramūno Bogdano, Landsbergio patarėjo 1990 m., angažuotas požiūris.
Islandų apsisprendimui dėl Palestinos nepriklausomybės didelę įtaką padarė 1991-ųjų patirtis. Tai akcentuota ir istoriniame posėdyje 2011 m. lapkričio 29 d., kai Islandija pripažino Palestinos nepriklausomybę, tapdama pirmąja Vakarų valstybe, kuri ryžosi tokiam žingsniui, prisidėdama prie kitų 130 šalių, tą padariusių jau anksčiau. Deja, lietuvių inteligentijos sąžinė, nepaisant 1991-ųjų patirties, nė nekrustelėjo. Ar dar neatėjo laikas paklausti, kas gi su mumis visais atsitiko?
Nepriklausomybės akto signatarė, europarlamentarė Laima Andrikienė, kalbėdama apie Vidurio Rytų taikos procesą (maždaug tuo metu, kai Palestina įteikė savo prašymą JT), pasakė: „Optimalus sprendimas dėl dviejų valstybių įkūrimo remiantis 1967 m. sienomis gali būti pasiektas tik derybų keliu. Pabrėžiu, derybų keliu, o ne priimant sprendimą vienašališkai. Šiandien nemaža dalis mano kolegų paminėjo šią formulę, ir aš visiškai su ja sutinku.“19
Žodį „formulė“ europarlamentarė parinko labai tiksliai. Tokios „formulės“ yra kalbos figūros, skirtos mąstymo vakuumui užpildyti ir paslėpti apgailėtiną faktą, kad politikai nesivadovauja vertybėmis, jie elgiasi arba konformistiškai, arba tiesiog tarnauja tam tikrai galios grupuotei. Tuo šitos „formulės“ iš esmės ir skiriasi nuo žmogiškosios pozicijos, kuri visada grindžiama vertybiniais argumentais, – tą rodo ir čia pacituoti Islandijos intelektualų žodžiai. Kad Andrikienės požiūris tikrai yra tik „formulė“, atskleidžia absurdiškos tokių teiginių prielaidos. Jeigu į klausimą „Kodėl Palestina negali tapti JT nare?“ atsakoma: „Todėl, kad Palestina galės tapti valstybe tik eidama dvišalių derybų su Izraeliu keliu“, vadinasi, viena šalis, kol ji nėra išsprendusi sienų ir kitų klausimų su savo kaimyne, nieku gyvu negali nei tapti JT nare, nei būti pripažinta de jure, nors toji jos kaimynė jau seniai įstojusi į JT ir yra įteisinta. Argi ne abiem kaimynėms turėtų galioti ta pati taisyklė? Kad tai, ką nugirdo ir pasičiupo Andrikienė, yra viso labo tuščiavidurė „formulė“, rodo ir ją gromuluojančių Vakarų politikų nesugebėjimas rišliai atsakyti į elementarų klausimą, dažnai keliamą žurnalistų: kaipgi atsisakymas priimti Palestiną į JT paskatins derybas? Labiausiai pribloškia, kad tokiomis „formulėmis“ remiasi ir Andrikienė, dar visai neseniai pati buvusi viena iš tų, kuriems teko klausytis analogiškų aiškinimų ir elgtis, nepaisant jų. Juk pagal tokią pačią „formulę“ galingos Europos šalys atmetė prašymą pripažinti atkurtą Lietuvos valstybę, nes nenorėjo pyktis su Maskva, todėl įrodinėjo, atseit nepriklausomybė galėtų būti pripažinta, bet tik dvišalėse Lietuvos derybose su Sovietų Sąjunga.
Lietuvių elito amnezija, matyt, iš tikrųjų greitai progresuoja, jeigu net signatarai jau nebepamena, kas vyko prieš 20 metų.
Islandų atmintis geresnė. Hanibalssonas ne tik brėžia paraleles tarp buvusios lietuvių ir šiandieninės palestiniečių situacijos, bet ir išdėsto faktus, kurie paaiškina, kad remti palestiniečius verčia elementarios žmogaus ir tautų teisės. Pasak jo, visiškai neadekvatu manyti, esą tie, kurie nepalaiko Palestinos nepriklausomybės, užima proizraelišką poziciją, nes būtent sionistų ekstremistai, įsitvirtinę Izraelio valdžioje ir darantys įtaką JAV administracijai, savo trumparegiškumu kelia grėsmę šalies saugumui, ypač turint omenyje „arabų pavasarį“.20 Hanibalssonas argumentuotai aiškina, kad JAV ir Izraelio valdžia nebesugeba blaiviai mąstyti Palestinos klausimu, todėl kitos šalys turėtų padėti, o ne slėptis galingųjų šešėlyje ir pataikauti ten įsivyravusių sionistų radikalų skoniui, kaip pasielgė Lietuva per UNESCO balsavimą. Kitaip tariant, tie, kurie šiandien atmeta Palestinos prašymą, elgiasi amoraliai ne tik palestiniečių, bet iš esmės ir žydų atžvilgiu. Atmesti palestiniečių prašymą kaip antiizraelišką yra maždaug tas pats, kaip spaudimą Aliaksandrui Lukašenkai vadinti antibaltarusišku. Tą turėtų ypač gerai suprasti Santaros-Šviesos veikėjai, tokie kaip Gintautas Mažeikis ir Leonidas Donskis, kurie viešai piktinasi, esą Lietuvos valdžia nepadeda Baltarusijos žmonėms, nes nepakankamai spaudžia Lukašenką.
Nors Andrikienės, kaip Nepriklausomybės Akto signatarės, laikysena kompromituoja moralinį Lietuvos veidą, ji bent jau atitinka Vakarų dešiniosioms partijoms būdingą bendrą kryptį – daugelis iš jų visai neremia palestiniečių nepriklausomybės siekio arba remia jį daug silpniau negu kairiosios partijos ar liberalai (nors ir tarp dešiniųjų esama asmenų, kurie šiuo klausimu nesilaiko partinės linijos).
Kaip drastiškai Lietuva skiriasi nuo Vakarų valstybių, rodo kairiųjų ir liberaliųjų partijų, kurias karštai palaiko šios pakraipos inteligentai, elgesys. Kairysis ir liberalusis Vakarų valstybių elitas jau keletą dešimtmečių nuosekliai ragina pripažinti Palestiną ir aktyviai – tiek protestais, tiek viešais pasisakymais – smerkia Izraelio agresiją, okupacijos brutalumą. Tai būdinga net Vokietijai, kuri, persekiojama holokausto šešėlio, linkusi iš principo susilaikyti nuo Izraelio kritikos. Vis dėlto pastaraisiais metais kairysis Vokietijos elitas – partinis ir nepartinis – reiškė ypač audringą pasipiktinimą dėl Izraelio išpuolių. Tokius veiksmus kaip Pietų Libano bombardavimas 2006 m. vokiečių kairieji vieningai pasmerkė. Protestais kairioji ir liberalioji Vakarų spauda mirgėjo 2010 m., kai Izraelio kariuomenė užpuolė laivą, gabenantį humanitarinę pagalbą palestiniečiams, ir nužudė devynis Turkijos žmogaus teisių aktyvistus. Švedijos uosto darbininkų profsąjunga, smerkdama šį agresijos aktą, visą savaitę boikotavo Izraelio laivus. Norvegijoje į Utoya salą susirinkęs kairysis norvegų jaunimas (dieną prieš Breiviko surengtas žudynes) irgi reikalavo boikotuoti Izraelį. Šiandien jau net vokiečių socialdemokratų partijos narė, buvusi ministrė Heidemarie Wieczorek-Zeul aiškina, kad Vokietija privalo pasisakyti už Palestinos priėmimą į JT, nes tai, anot jos, paskutinis šansas Artimųjų Rytų konfliktą išspręsti taikiai. Čia derėtų pridurti, kad vokiečių socialdemokratai yra centro kairioji partija. Radikalesni kairieji (Die Linke) užtaria palestiniečius kur kas aktyviau ir dažniau.
O ką tuo metu veikė kairioji ir liberalioji lietuvių inteligentija? Ką veikė profsąjungos ir socialdemokratai? Ką veikė jaunesniosios kartos kairieji, išdidžiai pasirišę „palestiniečių skarelę“ – vakarietiškų kairiųjų simbolį? Ką veikė tie skardžiabalsiai santarininkai, kurie taip primygtinai reikalauja, kad Lietuvos valdžia būtų griežtesnė Lukašenkai, – staiga, matyt, įvyko kažin koks stebuklingas atsivertimas ir jie prisiminė, jog Vakarų liberalai nesitaiksto su represyvių režimų vykdytojais ir kolaborantais? Filosofas Gintautas Mažeikis prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitą Baltarusijoje pavadino „beveik atviru“ Lukašenkos palaikymu ir pabrėžė, esą jį „pribloškė visuomenė, kuri nematė tame jokios problemos“.21 Ar Mažeikis žino, kiek kartų Lietuvos politikai jau lankėsi Izraelyje – šalyje, kuri smerkiama už ypač sistemiškus ir šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus? (Beje, pripažintos žmogaus teisių organizacijos, tokios kaip Amnesty International, reguliariai skelbia metines apžvalgas apie žmogaus teisių situaciją įvairiose valstybėse ir „priekaištų“ Izraeliui sąrašas paprastai būna gerokai ilgesnis nei sąrašas tų žmogaus teisių pažeidimų, kurie fiksuojami Baltarusijoje.) Bet anei vienas santarininkas dėl to nėra nė pyptelėjęs. Lietuvių liberalioji ir kairioji inteligentija elgiasi taip, tarsi visai nebūtų jokios Palestinos, o jos žmonės nepatirtų nei represijų, nei kruvinos neteisybės. Jeigu menininkas Jonas Mekas nebūtų viešai pasakęs, kad jam gėda dėl Lietuvos laikysenos UNESCO balsavime, atrodytų, gal liberalioji lietuvių inteligentija jau visai praradusi sąžinę.
Vienintelis kairiųjų judėjimas, kuris bent programinėse savo nuostatose užsiminė apie musulmonų teises, yra Naujoji kairė, ypač dažnai pabrėžianti, kad puoselės vakarietiškas kairiųjų idėjas. Tačiau per penkerius savo egzistavimo metus nė vienas NK 95 narys taip ir nepravėrė burnos, kad užtartų palestiniečius. Kodėl? Atsakymas labai paprastas: todėl, kad liberalusis Leonidas Donskis uždraudė jiems tą daryti. Šį judėjimą išgyręs kaip „labiausiai vertą intelektualinio gyvenimo reiškinį“, jis ragino neperimti nekritiškai viso to, kas „sklinda iš kairiųjų Vakarų“, ypač tokių „nuspėjamų politinių klišių“ kaip „antiamerikanizmas ar antiizraeliška laikysena“.22
Vulgo: daryk su Lietuva ką tik nori, bet nedrįsk liesti Izraelio! NK 95 lyderis filosofas Andrius Bielskis šią užuominą, atrodo, gerai suprato, nes atsakė į ją pabrėždamas, esą tikrai neketina perimti visko, kas sklinda iš Vakarų, „o tai, kad Naujosios Kairės intelektualai yra kritiški JAV ar Izraelio užsienio politikos atžvilgiu, visiškai nereiškia nei antiamerikonizmo, nei juo labiau antiizraeliškos laikysenos“.23 Bielskio argumentas, kad kritika Izraelio užsienio politikos atžvilgiu anaiptol nereiškia antiizraeliškumo, yra absoliučiai korektiškas: klijuoti antiizraeliškumo arba antisemitizmo etiketę visiems tiems, kurie smerkia Izraelio agresiją prieš palestiniečius, – tai itin banali sionistų argumentacijos klišė, kuria paprastai bandoma užčiaupti burnas kitaip mąstantiems. Primityvia kliše tą vadina dauguma visuotinai gerbiamų Vakarų intelektualų, tarp jų ir nemažai žydų. Tačiau, kad ir kokia korektiška būtų Bielskio laikysena, aišku viena: po Donskio pamokymų nė vienas NK 95 narys nedrįso pareikšti net menkiausio „kritiškumo Izraelio užsienio politikos atžvilgiu“. Akivaizdu, kad įspėjamasis Donskio pirštas be vargo sutramdė „kritiškai mąstančius“ Lietuvos „kairuolius“.
Ši skyrių baigiau rašyti 2011 m. gruodžio 2 d. – kelios dienos po to, kai Islandija pripažino Palestinos nepriklausomybę, ir tą dieną, kai Lietuvos Seimas pagaliau įregistravo siūlymą pripažinti Palestinos valstybę. Tai buvo pirmas Lietuvos žingsnis šia linkme, bet jį išprovokavo ne vidinės diskusijos ir moralinis brandumas, o vis labiau kintanti tarptautinė situacija, deginantis gėdos jausmas ir vis stiprėjanti izoliacija. Taigi, šis faktas nė kiek nesusilpnina kritikos – lietuvių intelektualai „velkasi“ politikams iš paskos, užuot buvę moralinis politikų vedlys.
Bėda ne tik ta, kad neturime vakarietiškai mąstančių kairiosios ir liberaliosios pakraipos intelektualų, jau nekalbant apie vakarietiško tipo kairiąsias ir liberaliąsias partijas, nors kairiųjų ir liberalų sambūrių, net partijų Lietuvoje yra daugiau nei normalus Vakarų Europos šalių vidurkis. Bėda ne tik ta, kad tarp TS-LKD politinio aktyvo esama asmenų, kurie kažkodėl orientuojasi į pačias blogiausias vakarietiškų dešiniųjų tradicijas. Bėda net ir ne tik ta, kad lietuvių intelektualai savo pasirinktiems idealams būna ištikimi tik iki tam tikros ribos – t. y. tol, kol tie idealai ima kirstis su galingųjų interesais ir darosi nepatogūs. Pagrindinė bėda ta, kad labai didelė inteligentijos dalis nuo pat nepriklausomybės atkūrimo gyvena taip, tarsi neegzistuotų jokie moraliniai principai, reguliuojantys bendruomenės gyvenseną. Jeigu šalies viduje elitas nepaiso elementarios etikos, naivu tikėtis, kad jis elgsis teisingai ir kitų bendruomenių atžvilgiu. Vedama nuoširdaus smalsumo, norėčiau paklausti: negi lietuvių elitui neatrodo (net ne iš vertybinių ir moralinių, o iš grynai pragmatinių pozicijų), kad lygiuodamasis į liberaliuosius Vakarų, pavyzdžiui, islandų intelektualus, galų gale jis „išloštų“ daugiau, negu nuolat žvilgčiodamas į Donskį, Katzą, Vinokurą ar Zurofą?
Palyginkime: Zygmuntas Baumanas interviu, kurį išspausdino lenkų savaitraštis Polityka (2011-08-16), aptardamas Izraelyje didėjančią netoleranciją, militarizmą, religinį ir etninį fundamentalizmą, griežtai kritikuoja sionistinį visuomenės elitą. Pasak sociologo, agresyvi ir beatodairiška Izraelio politika ciniškai manipuliuoja holokausto atminimu, kad pateisintų dabartines savo nuodėmes, ir tai „pomirtinis Hitlerio triumfas“,24 nes žydai supriešinami su visu pasauliu, užkertamas kelias taikiam jų sugyvenimui su kitomis bendruomenėmis. Baumanas pabrėžia: šokiruojamai skaudu, kad Šoa misiją išduoda būtent tie, kurie apsiėmė rūpintis žydų likimu. Deramą pagarbą holokausto aukoms išreiškia tik tie, kurie bando užkirsti kelią bet kokioms žudynėms. Holokausto aukų kančios bus tinkamai pagerbtos tik tada, kai jokia tauta daugiau niekada nebus pasmerkta patirti to, ką iškentėjo žydai. Žvelgiant iš sociologo nubrėžtos perspektyvos, tikrąją pagarbą holokausto aukoms išreikšime užjausdami kenčiančius palestiniečius ir nesitaikstydami su Izraelio nusikaltimais, nes, prisiminkime, holokaustas irgi prasidėjo nuo diskriminacijos ir getų.
Lietuvoje nemažai kalbama apie holokausto aukų atminimą, tačiau jo įprasminimas suprantamas ne giliai baumaniškai, bet siaurai ir primityviai, šia tema dažniausiai tiesiog saldžialiežuvaujama. Lietuvių intelektualai neužėmė etiškos pozicijos ne tik sovietinio smurto aukų ir lietuvių rezistencijos* atžvilgiu, bet nesuvokia ir holokausto aukų atminimo tikrosios prasmės. Tuo mūsų šalies liberalusis elitas taip pat drastiškai skiriasi nuo Vakarų liberaliosios pakraipos intelektualų – tiek žydų, tiek ir ne žydų.
Esu tikra, kad dar sulauksiu dienos, kai palestiniečiai turės laisvą ir pripažintą valstybę. Tada, vaikščiodama Ramalos gatvelėmis, tikriausiai rasiu atminimo lentą su padėka Islandijai. Galėtų ten kabėti padėkos lentelė ir Lietuvai. Grynai hipotetiškai, žinoma. Nes tik iš tikrųjų laisvi žmonės gali priimti sprendimus, pagrįstus teisingumu. Ir tik paisydama teisingumo bendruomenė turi šansą kada nors tikrai išsilaisvinti.
* Įdomu, kad net kai kurie semiotikai jau neįstengia rezistentų atskirti nuo disidentų. Antai Kęstutis Nastopka, sugėdinęs, esą „net prieš porą dešimtmečių rašytų tekstų, kaip rodo Kultūros barų publikacija, jaunoji karta visiškai nemoka skaityti“, aiškina: „Antinacinė rezistencija peraugo į antisovietinę rezistenciją, kurioje Greimas vėliau dalyvavo jau iš anapus sienos. Galima prisiminti ir Santarą-Šviesą, jaunesnę kartą, brendusią išeivijoje, kaip ir Greimas, turėjusią vakarietišką situacijos viziją. Nuosekliai dėstant išeivijos „ešelonus“, reikia paminėti vėliau emigravusius „sovietinio elito augintinius“ – tarybinio himno autoriaus sūnų Tomą Venclovą ir Sniečkaus augintinį Aleksandrą Štromą... Apibūdinant juos pagal „klasikinę kilmę“, pamirštamas jų apsisprendimo žingsnis – jie juk tapo rezistentais!“ (Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę, Literatūra ir menas, 2012-03-09, nr. 3370). Ką jau čia bepridursi! – Red.
1 Lina Žigelytė, Paminklai: Lietuvoje dabartis tapo spiritizmo seansu, www.delfi.lt, 2011-08-10.
2 Nida Vasiliauskaitė, Apie Žaliąjį tiltą, „rakštis“ įvairiose vietose ir propagandines klišes (atsakymas V. Laučiui), 2010-11-22, www.delfi.lt; Nida Vasiliauskaitė, Kodėl „mums“ nieko neatsitiko, 2010-07-26, www.delfi.lt.
3 Valdemaras Kukulas, Pagaliau išsiaiškinkim savo tautybę, www.delfi.lt, 2011-03-24.
4 Šarūnas Liekis, Etnonacionalistinis fundamentalizmas kelia pavojų Lietuvai, www.delfi.lt, 2011-01-24.
5 Eglė Samoškaitė, E. Aleksandravičius: ateities lietuviai – Palangos juzės, diasporos tauta ar tūkstantmetės valstybės piliečiai, www.delfi.lt, 2010-07-05.
6 Eglė Samoškaitė, Š. Liekis: Lietuvoje išvešėjo tautos ir valstybės atskyrimas, www.delfi.lt, 2011-11-17.
7 Ten pat.
8 Išpūstos kritikos pritvinkęs straipsnis šia tema yra, pvz., Rolando Mikulsko „Kaip lituanistai sunaikino kalbos mokslą Lietuvių kalbos institute“, www.lrytas.lt, 2011-04-20.
9 Tomas Kavaliauskas, Nepriklausomųjų kelias etnokosmopolitizmo link, Kultūros barai, 2011, nr. 2, p. 3.
10 Darius Kuolys, Nužudyk valstybę: Paleckio ar Čekučio būdu? www.delfi.lt, 2011-03-25.
11 Darius Kuolys, Lietuvių šventės: „kam dar į snukį“, arba Apie sausio 13-os minėjimą, www.delfi.lt, 2011-01-22.
12 Vaida Milkova, Santara-Šviesa – kaip konjako klubas, www.kaunodiena.lt, 2009-06-28.
13 Litháen og viðurkenning Íslands, Fréttablaðið, 2011-02-19, p. 28.
14 Fréttablaðið, 2011-09-27, p. 1.
15 Umsókn Palestínumanna um aðild að Sameinuðu þjóðunum, Fréttablaðið, 2011-09-20, p. 14.
16 Viðurkennum Palestínu strax, Fréttablaðið, 2011-09-22, p. 22.
17 Lágmark að sitja við sama borð, Fréttablaðið, 2011-09-27, p. 12.
18 Ísland á að viðurkenna fullveldi of sjálfstæði Palestínu, Morgunblaðið, 2011-10-02, p. 30.
19 Laimos Andrikienės Naujienlaiškis nr. 9, 2011-09-25.
20 J. B. Hannibalssonas: Islandijos palaikyta Lietuva turėtų suprasti Palestiną, www.delfi.lt, 2011-11-10.
21 Gintautas Mažeikis: revoliucija Minske – prielaida prabusti pilietinei savimonei Lietuvoje. www.delfi.lt, 2011-07-03.
22 Leonidas Donskis: Naujoji Lietuvos kairė, www.bernardinai.lt, 2007-05-02.
23 Andrius Bielskis, Naujosios kairės komentatoriams ir kritikams, www.delfi.lt, 2007-05-03.
24 Gaszenie pożaru benzyną, Rozmowa Artura Domosławskiego z prof. Zygmuntem Baumanem, Prof. Zygmunt Bauman o bezecności polityki Izraela wobec Palestyny i demokratycznej zgodzie na zamordyzm, www.polityka.pl, 2011-08-16.
Šaltinis: Kultūros barai
