Visus stebina, kad Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukra neįtikėtinai greitai apsiprato pas mamą. Anot vienos Seimo narės, aplankiusios mergaitę vakar, tiek L. Stankūnaitei, tiek jos dukrai, panašu, dabar yra gerai. Gyvenimo sąlygos geros, mergaitei turėjo atvežti triušiuką, ji buvo guvi ir pati drąsiai bendravo su svetėmis bei mama.
Ką įrodo tai, kad mergaitė nebeklykė ir nevadino mamos negražiais žodžiais? Kad vaikui reikia mamos? Be abejo. Kad primokymai išgaravo? Tikriausiai taip. Tačiau ar tai reiškia, kad mergaitė saugi? Mano nuomone, tikrai ne. Ar tai reiškia, kad mergaitės motina nesusijusi su galimu savo vaiko seksualiniu išnaudojimu?
Jeigu mergaitės pasakojimai tiesa (kuo aš asmeniškai neabejoju), mergaitė turbūt net nesuprato, kas su ja buvo daroma prieš keletą metų, kadangi tai buvo daroma "lengvai ir saldžiai", mamytei būnant netoliese, pokštaujant, žaidžiant "žuvytes" vonioje ir pan. Kad tai buvo negerai, mergaitė yra sužinojusi iš kitų žmonių, todėl siaubas jos ir neima tuos įvykius prisiminus, todėl ji gali apie juos pasakoti kitiems žmonėms ir prieš kameras. Todėl ji širdelėje galimai net nesmerkia mamos, ryšys nėra suardytas. Net ir spaudoje jau pasirodė straipsnių, siūlančių laimingą pabaigą - atleisti jaunai mamai, kas gi klaidų nepadaro...
Tačiau ar šitokį nusikaltimą, jei jis būtų įvykdytas, tikrai galima pavadinti tiesiog klaida? Mama, kaip atrodo iš mergaitės pasakojimų, išties neėmė per daug į galvą, tarsi suaugusių dėdžių veiksmai būtų buvę niekai. Taip ji elgiasi ir dabar – tarsi nieko nebuvo. Savo šypsena, užkrečiančiu bendravimo lengvumu, triušiukų pirkimu L.Stankūnaitei, manau, nesunku sutvirtinti įspūdį, kad viskas gerai ir nieko ypatingo neįvyko. Tačiau jeigu tas šlykštus nusikaltimas, kuriuo įtariamas mamos draugas, būtų įvykdytas, o mamos reakcija į tai būtų normali, mergaitei taip pat suformuota nuomonė, kad tai normalu – ar tas nusikaltimas taptų lengvesnis? O gal taptų norma?
Tikrai daug sunkiau yra tiems giminaičiams, kurie supranta galimo nusikaltimo baisumą ir pergyvena dėl mergaitės gerovės - tuomet su rūpesčiu natūraliai ir nervai, ir ašaros, ir jautresnė atmosfera, taigi įspūdis iš „kitos stovyklos“ gali susidaryti slogesnis. Tačiau ar tos įtampos nesąlygojo visiškai nesuprantamas teismo sprendimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo? Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė yra pripažinusi, kad vaikas nustojo norėti su motina susitikti tik po teisėjo V.Kondratjevo sprendimo - iki tol vaikas su mama bendravo
normaliai. Taigi niekas svarbaus motinos ir vaiko ryšio nebandė nutraukti. Tačiau po teismo sprendimo saugios aplinkos vaikui norinti globėja buvo įsprausta į kampą ir jai, mano nuomone, liko tik desperatiškai, bet kokiomis priemonėmis bandyti apsaugoti mergaitę. Nuo vaiko, galbūt siekiant įjungti savisaugos instinktą, tuomet imta nebeslėpti galimų grėsmių – išvežimo į užsienį ir pan. Tai savo ruožtu labai suneramino kai kuriuos psichologus ir psichiatrus – kažkodėl daug labiau nei pats pedofilijos buvimo ar nebuvimo faktas.
Mergaitės liudijamas mamos elgesys galimos seksualinės vaiko prievartos metu stačiai neįtikimas. Tačiau jis puikiai atliepia neįtikimus motinos veiksmus siekiant susigrąžinti dukrą. Juk buvo panaudotos (ir ne sykį) tokios „teisinės priemonės“, kurios ne vieno vertinimu tapo „turbūt didžiausiu sukrėtimu mergaitės gyvenime“. Tačiau mamos emocijų neteko išvysti. Viso proceso metu L.Stankūnaitė nepadarė turbūt nė vienos klaidos klausydama teisininkų ir kitų specialistų, kurie jai padėjo, patarimų. Ji, kiek žinau, nėsyk nesusikeikė, nesupyko, nesriūbavo, nėsyk neprarado savitvardos, ji visad buvo pasitempusi, kalbėjo teisingai ir elgėsi teisėtai. Tiesa, kartais šaipėsi.
Tačiau ji figūruoja taip vadinamoje A.Ūso pedofilijos byloje. Kaip sakė Teisingumo ministras - nesuprantama, kodėl vienam pareikšti įtarimai, o kitai ne, ir, kaip sakė dar kažkas - jei L. Stankūnaitei būtų buvę pareikšti įtarimai, viskas paprasčiausiai būtų stoję į savo vietas. Šiuo atveju yra pagrįstų įtarimų, kad A.Ūsas tvirkino mergaitę L.Stankūnaitės nuomotame bute – kas, jeigu bus įrodyta, kad tai tiesa?
Kai vaiko gyvenimas sudedamas į atskirus segtuvus (į civilinę ir baudžiamąją bylas) ir vieno segtuvo informacija dėl nesuprantamų priežasčių niekaip nesiejama su kito, kai vaiko imti ateina 240 pareigūnų, kurie laužia duris ir daužo langus, nereikia tikėtis, kad žmonės pasitikės tokia teise, kad ir labai galinga, kad ir ginkluota. Kaip interviu „Respublikai“ sakė kino režisierius Arūnas Matelis: „Įstatymas ir jo vykdymas savaime nėra atsiradę kaip Saulė, ne veltui Temidė užrištom akim sveria teisingumą, vadinasi, kažkokie argumentai nusveria jos lėkštes į vieną ar kitą pusę. Jei teismo sprendimu būtų nuspręsta tėvus ir vaikus tremti į Sibirą, turėtume vykdyti ir tokį sprendimą?
Teismas yra gerbiamas ne savaime, ne todėl, kad jis turi būti gerbtinas, bet todėl, kad žmonės supranta, jog tai yra teisingumas, net jeigu man tai ir nepatinka. Šiuo atveju kalbėti apie teisingumą galima su labai dideliu sąlygiškumu“.
