Stasys Tumėnas, Šiaulių universiteto docentas, vienas iš milijono krepšinio mėgėjų ir vertintojų, puikiai prisimena Lietuvos rinktinės, vadovaujamos šiauliečio A. Sireikos, triumfą Stokholme 2003 m. rudenį. Tada jis buvo akredituotas „Šiaulių krašto“ žurnalistas ir iš arti stebėjo čempionato eigą. Kaip jis vertina susiklosčiusią Lietuvos krepšinio situaciją, atsistatydinimų laviną?
Visi esame vertintojai
Kalbėti apie krepšinį Lietuvoje jau nuo 1937, 1939 metų, kai Lietuvos krepšinio rinktinė Rygoje ir Kaune tapo Europos čempione, nori, mėgsta ir galvoja, kad turi ką svaraus pasakyti, per milijonas bendrapiliečių.
Jie, prisimindami mums laimingą Europos čempionatą Slovėnijoje, gali kalbėti, kad Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentas A. Guoga turėtų italą L. Datome pavaišinti gero vyno taure (tą dauguma jau ir pamiršo), kad pastarasis grupės varžybose paskutinę sekundę išplėšė italams pratęsimą, o vėliau ir pergalę prieš ispanus, taip išgelbėjęs Lietuvos rinktinę nuo susidūrimo su pasaulio čempionais jau ketvirtfinalyje. Taip italas atitolino galimybę lietuviams jau tada krautis lagaminus namo.
Draugų kompanijoje galime abejoti, ar geriausias pasirinkimas pirmą kartą istorijoje važiuoti į turnyrą be tikro įžaidėjo, nes nei M. Kalnietis, nei T. Delininkaitis tokie nėra, ar tikslinga buvo finalo varžybose su prancūzais leisti į aikštelę niekada nebandytą R. Javtoko ir D. Lavrinovičiaus duetą, o ne pabandyti žaisti abiems broliams, kodėl „uždusintas“ ant suolo sėdėjo lojalusis treneriui K. Lavrinovičius.
Neduok Dieve, dar pakalbėsime, kad serbams grupės rungtynes pralošė ne žaidėjai, o treneris J. Kazlauskas, akivaizdžiai nugalėtas jo žaidimo matematines schemas išstudijavusio D. Ivkovičiaus.
Panašiai atsitiko ir finale, kai prancūzų strategas laukė didžiulio dėmesio izoliuoti T. Parkerį ir projektavo komandos žaidimą visai kitiems žaidėjams, todėl T. Parkeriui net nereikėjo įjungti aukštesnės pavaros, tai atliko kiti žaidėjai.
Intrigos – krepšinio palydovės
Intrigų mūsų krepšinyje niekada netrūko, nes krepšinis – tautos džiaugsmas, viena iš gyvenimo sričių, kuria galime pasigirti pasaulyje.
Vienas dalykas, kai intrigos kyla dėl pralaimėjimų, kitas dalykas, atsitikęs šiomis dienomis, – intrigų, atsistatydinimų lavina po sidabrinio mūsų krepšininkų laimėjimo Slovėnijoje.
Įprasta, kad intrigas, skandalus kelia Holivudo žvaigždės, aktoriai, dainininkai, o čia tau staigmena – atsistatydinimo raštus tėškia nugalėtojai A. Sabonis, J. Kazlauskas, A. Guoga. Nors jie didžiavyriai, bet tai primena didelių vyrų vaikų darželį.
Ir kaip čia neprisiminsi, kad J. Kazlauskas niekada nebuvo pakantus kritikai, kaip ir V. Garastas, kadaise po pralaimėtų Alytaus komandos (tada jis buvo Alytaus komandos vadovas) rungtynių Šiauliams net nepadavė rankos šiauliečių treneriui A. Sireikai.
Ar reikia įsižeisti, kai vieno portalo žurnalistas, tikėjęs, kad Lietuvoje tebegalioja žodžio laisvė, galimybė laisvai sakyti savo nuomonę, išsakė vieno iš milijono nuomonę ir taip įžeidė krepšinio vadus?
Kad Lietuvos krepšinio virtuvėje nėra viskas gerai, rodo ir daugiau simptomų: Lietuvos atstovai išstumti iš FIBA vadovybės narių, pastumtas į šoną olimpinis čempionas Š. Marčiulionis, nepadidino mūsų šalies prestižo nesėkmingas bylinėjimasis tarptautiniame arbitraže su jau mirusiu buvusiu FIBA Europe prezidentu O. Rafunsenu ir t. t.
Sąsajos
Kaip šiandien prisimenu 2003 metus, kai teko dirbti ir tiesiogiai stebėti pergalingąjį Europos čempionatą Stokholme. Žinodamas Kauno ir Vilniaus krepšinio valdininkų juoduosius darbo užkulisius ir povandenines sroves, jų požiūrį į periferijos krepšinį, dar labiau troškau, kad pasisektų A. Sireikai.
Treneris tada sėkmingai išlaikė egzaminą, komanda po 60 metų tapo Europos čempione, o treneris buvo giriamas, kad jam pavyko įžiebti žaidėjų kovinę dvasią, treneriai ir žaidėjai buvo it vienas kumštis. A. Sireika sakė, kad patriotiškumo žaidėjams net nereikėjo priminti.
Kaip būtų elgęsis 2003 m. J. Kazlauskas, jei būtų Stokholme girdėjęs, kaip per spaudos konferencijas savo trenerius graiką J. Joanidį ir italą K. Rekalkaci tuomet vanojo jų žurnalistai. Nei vieni, nei kiti savo emocijų po pralaimėtų rungtynių nekontroliavo, tai kėlė visų nuostabą, nes atrodė, kad netoli ir iki muštynių.
Lietuvos rinktinė Slovėniją paliko iškelta galva, kaip nugalėtoja. Rodos, viskas gerai, reikia pamiršti kritikos strėliukes, kurios, neatmesiu, gal net padėjo komandai žaisti įdomiau, laisviau, greičiau.
Rodos, reikia galvoti apie laukiantį pasaulio čempionatą ir Olimpines žaidynes. Deja, ne apie tai galvojo vyriausiasis treneris, krepšinio federacijos vadovai.
Labai neatsakinga treneriui kalbėti, kad jis atidavęs skolą A. Saboniui, o niekam kitam jis neskolingas. Ar tikrai? O Lietuva, tikėjusi treneriu? Juk jo sutartis buvo numatyta dar keletą metų į priekį.
Kaip reiktų jaustis mūsų treneriui, jei jis išgirstų tokių epitetų, kokių išgirdo bronzos medalius iškovojusios Ispanijos rinktinės treneris J. Orenga, žurnalistų išvadintas „bekiaušiu“, beveidžiu, arba Rusijos rinktinės treneriai, įvardyti moliuskais, „patrankų mėsa“, nevykėliais. Tokia trenerių dalia, patvirtinanti, kad laimi komanda, o pralaimi treneris.
J. Kazlauskas nepralaimėjo, bet paliko komandą. Žmonėms nerūpi intrigos, užkulisiniai žaidimai. Lietuvos žmonės nori komandos su laimėtojų mentalitetu, valia, patriotiškumu. Tokio susitelkimo stygiaus pavyzdys – net į priėmimą prezidentūroje po čempionato atsiimti apdovanojimų atėjo tik negausus būrelis žaidėjų, o Kaune į mero priėmimą atvyko vienintelis M. Kalnietis.
Klaustukų lieka
Dar vienas variantas dėl atsistatydinimo motyvų gali būti mums nežinomas, nes dažnai Lietuvoje trūksta skaidrumo, atvirumo, tiesaus atsakymo, tiesa vyniojama į vatą. Galimi variantai tokie: A. Sabonis, visų mūsų krepšinio autoritetas, pavargo nuo prezidento pareigų, įtampos, intrigų ir atsakomybės naštos; J. Kazlauskas, atidavęs skolą A. Saboniui, gavo pelningą sutartį ir pasiūlymą treniruoti Kinijos rinktinę; A. Guoga rengiasi traukti į politikos lankas.
Taigi lieka generalinis sekretorius M. Balčiūnas su daugybe nežinomųjų.
