Su miškais Lietuvoje susiję gausybė juos saugančių papročių, kurie vėliau perkelti į teisės aktus, reglamentuojančius miško naudojimą, o 1435 m. Jogailos išleistame Statute buvo numatyta mirties bausmė už miškų padegimą. Buvo siekiama išsaugoti ir miškuose buvusius kelius, tiltus, o 1468 m. patvirtintas Pirmasis Lietuvos teisynas (Statutas) miško ir kitų žemių savininkus įpareigojo buvusius jų žemėje kelius ir tiltus prižiūrėti ir taisyti...
...Šiandien - mažai kas tiki miško ar vandens deivėmis, tačiau visuomenė protu suvokia miško svarbą ir stengiasi jį išlaikyti ateities kartoms. Tai buvo ne šiaip sau – dabar tyrimais nustatyta, kad 1 ha želdinių per valandą sugeria iki 8 litrų anglies dvideginio - tiek pat kiek jo per tą patį laiką kvėpuodami išskiria 200 žmonių, kad tas pat hektaras želdinių per vegetacijos laikotarpį apvalo nuo dulkių nuo 10 iki 20 mln. m3 oro, neskaitant kai kurių augalų išskiriamų fitoncidų, kurių dėka vasarą parkuose bakterijų apie 200 kartų mažiau negu gatvėje. Be to, tinkamai pasodinti želdiniai gali net iki 6–7 kartų sumažinti triukšmą!
Taigi, neatsitiktinai Europos Sąjungos politikos gairėse numatyta, kad gamtos, kurios sąvoka apima ir miškus, apsauga turi būti prioritetinė valstybinės politikos kryptis. Lietuvoje už miškų apsaugą ir racionalų jų naudojimą mūru stoja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos (GMU). Jos darbo rezulatatai akivaizdūs – 2012 m. Lietuvos valstybiniai miškai buvo pripažinti geriausiai pasaulyje tvarkomais miškais. Deja, egzistuoja mūsų šalyje ir kitas požiūris į mišką, todėl valstybinius miškus tvarkantiems miškininkams nuolat tenka atlaikyti įvairiausius bandymus pasigviešti visų mūsų bendrą turtą - miškus.
Jau prieš kurį laiką, įvairaus plauko verteivos, kuriems šalies miškai patrauklus masalas, pradėjo kryptingą Lietuvos valstybinių miškų sistemos puolimą. Įvairūs siūlymai kristi miškų valdymą, pridengti „privatizavimo“, valdymo „tobulinimo“ ar „optimizavimo“ ir kt. skraistėmis... Skundai ir šmeižto kampanijos generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko adresu... Tik niekas niekur neužsiminė, kas rūpinsis vietos infrastruktūra - remontuos kelius, gesins gaisrus, rūpinsis melioracija, tvarkys poilsinius miškus, kas spręs socialines problemas ir pan.
Ne paskutinis vaidmuo šiame procese tenka ir kelis procentus miško savininkų jungiančiai Lietuvos miško savininkų asociacijai (LMSA). Viena iš „naujų“ idėjų - privačios girininkijos ar net urėdijos. Ši LMSA pirmininko Algio Gaižučio mintis buvo paskelbta 2013 m. gegužės 22 d. svetainėje www.grynas.lt straipsnyje „Įkurti „privačias“ urėdijas vėluojama 20 metų“. Tokia organizacija, anot jo, galėtų išskaičiuoti iš savininkų dalį pelno, gauto už miško medieną ir užsiimti privačių miškų priežiūra. Taip privačių miškų organizacijų specialistus galėtų išlaikyti patys miško savininkai.
Tiesą sakant, privačios girininkijos - nėra nauja mintis. Jau feodalizmo epochoje didikai, turėję savo nuosavybėje nemažus miško plotus, jiems prižiūrėti skirdavo girininkus, samdydavo kitus žmones, dirbusius miškuose ir juos prižiūrėjusius. Kaip pavydį galima paminėti buvusius miško savininkus dabartinės Kretingos miškų urėdijos teritorijoje - grafus Pranciškų ir Aleksandrą Pliaterius, Aleksandrą ir Nikolajų Zubovus, Juozapą Tiškevičių, baroną Rene (Rönne). Jie išsiskyrė kaip supratingi miškų valdytojai, savo girias rūpestingai prižiūrėjo ir jas taupiai naudojo.
Privačias girininkijas turi Vakarų šalių miško savininkai, valdantys po kelis tūkstančius hektarų miško ar atitinkamos miško savininkų grupės ir šiandien. Tačiau išsivysčiusiose šalyse egzistuoja ir valstybiniai miškai, kuriuos globoja valstybė. Tik sąlygos įvairiose šalyse skirtingos. Pavyzdžiui, Lenkijoje valstybei priklausantys miškai sudaro net apie 82 proc. visų miškų ploto, o Lietuvoje – vien privačių apie 35 proc., todėl ir problemos pas juos visai kitos. Tuo tarpu Vokietijoje privatūs miškininkai nuo seno gerai organizuoti ir turi įsisteigę, privačių miškų, girininkijas. Tačiau valstybiniai miškai čia dotuojami iš valstybės biudžeto, o miškininkai dar gauna nurodymą ir kokį minimalų darbuotojų skaičių privalo išlaikyti. Taip per miškininkus iš dalies vykdoma ir svarbi socialinė funkcija - mažinamas nedarbas kaimo vietovėse.
Lietuvoje „privatininkai“ tokiam klausimui dar nepribrendo nes nėra pakankamai stambių savininkų ar organizuotų jų grupių. Todėl dabar beveik visos išlaidos miškų bendrosioms reikmėms Lietuvoje gula ant valstybės pečių. Jos nemažos – ir miško kelių, tiltų statyba bei jų priežiūra, ir priešgaisrinė miško apsauga, ir miško atkūrimas, ir rekreacija...
...Daugeliui miškininkų Seime sulauktas pasiūlymas, kad prie išlaidų bendrosioms miškų reikmėms – vykdyti priešgaisrinę apsaugą, tvarkyti miško kelius ir vietos infrastruktūrą, prisidėtų ir privačių miškų savininkai, sumokėdami 5 proc. dydžio įnašą nuo gautų iškirtus ir realizavus mišką pajamų, buvo suprantamas. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas taip pat sakė nematantis priežasčių, kodėl prie to neturėtų prisidėti privačių miškų savininkai. Juk į fondą, kuris naudojamas kelių ir kitų miškų infrastruktūrų reikmėms, iki šiol mokestį mokėjo tik valstybinių miškų institucijos, kurių plotai tesudaro apie puse visų miškų plotų, o privatūs miškai užima daugiau nei trečdalį visos Lietuvos miškų...
....Miškų savininkai, suprantama, nauju mokesčiu neapsidžiaugė ir minėtas pasiūlymas sukėlė nemažai aistrų, kuriomis iškart pasinaudojo kai kurios verslo grupės, pajutusios slystančius iš rankų viršpelnius. Ietys vėl buvo nukreiptos į GMU - net buvo paskleista neatitinkanti tiesos informacija, esą, A. Salamakinas prasitaręs, kad įtikinėjimų įvesti papildomą mokestį sulaukęs iš valstybinių miškų urėdų ir iš generalinio miškų urėdo B. Sakalausko!
Iš tiesų - ši informacija buvo ne tik neteisinga, bet ir supriešinanti privačių miškų savininkus su valstybinių miškų valdytojais – valstybės įmonėmis miškų urėdijomis. Juk toks mokestis, tik ženkliai didesnis, jau buvo numatytas 2012 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programoje. Beje, programoje numatyta iš privačių miškų savininkų reikalauti ne 5 proc., kaip daroma dabar, o dešimties procentų, pradedant 2015 m., ir net dvidešimties procentų mokesčio nuo visų gaunamų pajamų už nukirstą mišką, pradedant 2020 metais...
...Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko iniciatyva į Seimo darbotvarkę įrašytas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas Seimo neeilinėje sesijoje 2014 m. sausio 23 d. buvo priimtas, o Prezidentei įstatymą pasirašius, nuo vasario 1 d. jis įsigaliojo. Naujosios Miškų įstatymo 7 str. 2 d. pataisos dėl naujo 5 proc. mokesčio privačių miškų valdytojams nuo parduotos medienos ir miško įpareigos nuo 2015 m. pradžios iš privačių miškų savininkus ir valdytojus sumokėti 5 proc. mokestį nuo visų gaunamų pajamų už nukirstą mišką.
Pažymėtina, kad naujoji Miškų įstatymo pataisa ne tik neprieštarauja LMSA norams ir vizijoms, bet ir gali realiai padėti įgyvendinti minėtas, 2013 m. gegužės 22 d. svetainėje www.grynas.lt straipsnyje „Įkurti „privačias“ urėdijas vėluojama 20 metų“ skelbtas A. Gaižučio mintis – steigti privačių miškų savininkų organizaciją. Būtent dabar atsiranda reali galimybė įkurti tokią organizacija, kuri, anot A. Gaižučio, „išskaičiuotų iš savininkų dalį pelno už miško medieną“ ir „užsiimtų privačių miškų priežiūra“, o „privačių miškų organizacijų specialistus išlaikytų patys miško savininkai“...
...Dabar pavasaris, medelių sodinimo ir švarinimosi metas. Valstybiniuose miškuose juntaams sujudimas – tvarkosi ne tik miškininkai, bet ir jiems talkininantys moksleiviai ir kiti gamtos mylėtojai. O kaip bus toliau privačiuose miškuose? Kiek juose bus iškelta inkilų, kaip bus renkamos šiukšlės, kaip tvarkomi keliai ir kt.? Kaip bus panaudoti iš privačių miškų savininkų surinkti pinigai bendrosioms reikmėms? Juk Lietuvos miško savininkų asociacijai rankos jau atrištos...
