Diena iš dienos mes sukamės savo gyvenimuose, dažniausiai nekreipdami per daug dėmesio į smulkmenas, kol kalendorius mums atverčia vieną iš „privalomųjų“ švenčių, kurias turėtų paminėti kiekvienas savo šalį mylintis žmogus. Tuomet vyksta sujudimas: tikrai gražu ir pagirtina, kai Vasario 16–ąją susirenka šeimos bei giminės, iškeliamos vėliavos ar Kovo 11-ąją rengiamos parodos tautiška tema. Per kiekvieną nacionalinę šventę pagerbiama mūsų tauta, jos istorija ir brangus žodis – Lietuva. Mums reikia priminti, ką mes branginame... Tačiau kas vyksta visomis kitomis metų dienomis? Kodėl mes mylime savo šalį per krepšinio čempionatus, tačiau kai reikia eiti į Seimo rinkimus, meilė išblėsta? Kodėl mes pykstame ant tų, kurie kerta miškus, o patys nerūšiuojame šiukšlių ar net šiukšliname gatvėse? Kodėl mes giriame savo šalį užsieniečiams, o patys viskuo skundžiamės ir norime iš čia pabėgti? Liūdna pripažinti, tačiau piliečiai, kartais patys to nepastebėdami, darko lietuvių kalbą užsienio žargonu bei barbarizmais, šiukšlina mylimoj Lietuvos žemėj, palieka ją – trumpam, ilgam, visam laikui, stiebiasi Europinių standartų link kartais visai pamiršdami tautiškumą, tradicijas bei ritualus. (Nėra gėda prisipažinti, kad ir aš savo kudašių iš čia planuoju nešti.)
Taip pat patriotizmo temoje verta pastebėti santykį tarp Lietuvos ir jos jaunimo. Deja, didelės dalies jaunų žmonių gyvenimuose meilės savai šaliai lieka vis mažiau. Ar daug jaunuolių liko, kurie nuoširdžiai pamini nacionalines šventes? Stengiasi išsaugoti lietuvių kalbą? Atsigręžia ir pamini tuos, kurie pasiaukojo dėl šios šalies, dėl to, kad mes būtume laisvi? Šios problemos šaknys gali būti mokyklos, tėvų ugdymas ar tiesiog bendras globalizacijos poveikis. Kuo toliau, tuo dažniau ir greičiau jaunimas suka nosis Vakarų link, negaudami pakankamai motyvacijos ar paspirties vertinti savo pačių kultūrą.
Pati esu gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje ir esu dėkinga mūsų proseneliams ir visiems kitiems seneliams, kurie kovojo dėl to, ką dabar turime. Tačiau tai, kad lietuviai dabar sunkiai beišlaiko šią dovaną, tėra tik mūsų pačių kaltė. Visiems gyvenime pasitaiko, kai mes vengiame ir bėgame nuo savo problemų. Taip ir dabar – prisidirbom ir sėdim arba nešam skudurus kitur, palikdami čia nedidelę dalį patriotų, tvirtai laikančių Lietuvos vėliavą. Neskatinu dabar visų Lietuvoje pasilikti, tiesiog tokios tokelės mūsų Lietuvėlėj dedas ir tiek.
Ar aš jaučiu ryšį su savo gimtine? Taip, manau tai jaučia kiekvienas. Grįžę po ilgos kelionės po užsienius mes džiaugiamės laukais, miškais, lietuvišku paprastumu bei jaukumu. Tačiau aš vis tiek noriu apkeliauti pusę pasaulio, pamatyti Lotynų Amerikos ar Afrikos stebuklus, įsikurti Ispanijoje, Prancūzijoje, Havajuose, Tailande ir meilė mano gimtinei man to padaryti netrukdo. Ryšys visad išlieka. O ar aš patriotė? Taip, tik ne Lietuvos, o pasaulio.
Berta Radionovaite
