Senokai, jau nuo 2007 - ųjų vasario, nebetarnauju Tautosaugos departamente, kitaip sakant, mūsų Tėvynės Lietuvos politinėje policijoje. Nebetarnauju, nes “netekau pasitikėjimo” po to, kai 2005 – aisiais nuvežiau Patriarchui ganėtinai įtikinančių popierių apie kai kuriuos lengvai pažeidžiamus vyrus - KGB rezervistus, kurie buvo infiltruoti į itin svarbias Lietuvos institucijas ir tapę jų vadovais.
Dėl šios priežąsties jau ilgokai neturių jokių teisėtų (ir net neteisėtų) galimybių organizuoti nei, pavyzdžiui, vieno pastato Čiurlionio gatvėje Vilniuje (žinoma, šis adresas mano pasirinktas visiškai atsitiktinai) apatiniame aukšte esančio buto stebėjimo, nei paviešinti jame periodiškai besirenkančių pusamžių vaikinų įdomių pokalbių. Neturiu tai neturiu, ką čia bepridursi…
Todėl viskas, apie ką aš čia rašysiu, bus paremta ne aukščiau paminėto stebėjimo (aišku, niekieno, niekaip ir niekad nevykdyto) ir ne kažkokių pokalbių (aišku, niekieno, įskaitant mūsų sąjungininkus, nenugirstų), o vien tik vadinamosios viešosios informacijos pagrindu. Informacijos, kuri niekad nebuvo kaip nors tinkamiau paneigta (atsikalbinėjimai nei manęs nei kitų šį procesą stebinčių nedomina), ir dėl kurios iki šiol nieks į jokius teismus nesikreipė (o juk yra tokia sąvoka – “senaties terminas”). Šios informacijos (vadinkime ją toliau tiesiog “tekstais”) vien tik autorių pažįstu asmeniškai bent kokį tuziną, gi jų parašytų tekstų nuo tų pačių 2005 metų vien tik internete yra jau keli šimtai.
Iš minėtų tekstų aiškėja, kad, pradedant nuo pirmo Valdo Adamkaus prezidentavimo metų, šalia jo įsigalėjo energingų ir ambicingų, tačiau vertybiškai pakankamai neišrankių klerkų kompanija, kuri per gana trumpą laiką užvaldė Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, Valstybės saugumo departamentą, LRT, dienraštį “Lietuvos rytas”, ir t.t., ir pan. Gal žodis “užvaldė” ne visai tinka, nes dauguma jų jau anksčiau buvo įsitaisę mano minėtose ir neminėtose institucijose, po ko jiems liko, sulaukus tinkamo momento, susimesti, jei taip galima pavadinti, krūvon (gaujon). Krūva (gauja) pasivadino ištaigingu “valstybininkų” vardu, kas turėjo reikšti, kad tiktai jie, tokie balti ir pūkuoti, geriausiai žino, kaip reikia vairuoti mūsų valstybę ir jos “tūpą” visuomenę. Reikia pripažinti, kad mūsų pasipūtę, tačiau tingūs politikai (bent jau ženkli jų dalis) gan lengvai užleido savo pozicijas šiems neva nepakeičiamiems visų galų “ekspertams” - apsišaukėliams , kurie pradėjo de facto vairuoti mūsų vidaus ir užsienio (ypač pastarąją) politiką. Pagrindine “vadovaujančių kadrų” kitoms institucijoms kalve (veisykla) tapo Užsienio reikalų ministerija. Keitėsi jos ir kitų kontorų vadovai, keitėsi valdančiosios daugumos, bet bachūrai jautėsi gan komfortiškai, nes nebuvo kas pasakytų jiems “škac”. Didelė valstybė, esanti į rytus nuo Lietuvos (bet tikrai ne Kazachija) netrūko pastebėti, kad mūsų valstybės svarbūs svertai atsidūrė rankose tų, kurie yra niekieno nerinkti ir todėl niekam (bent jau čia, Lietuvoje) neatskaitingi, ir labai tuo susidomėjo. Anot tekstų, minėto “susidomėjimo” pėdsakus šioje byloje paliko tokie būsimo (vis dar tuo tikiuosi) operatyvinio tyrimo objektai, kaip KGB (FSB?) generolas Vladimiras Jakuninas ir visiems žinomas “Gazpromo” filialas Lietuvoje (šiaip sąrašas yra gerokai ilgesnis). O “susidomėjimo” pasėkoje, kaip jau minėjau, tuo metu dar užsislaptinę KGB palikti žmogėnai tapo mūsų diplomatijos ir nacionalinio saugumo tarnybų šefais. Po skandalo, kuris kilo po mano buvusio kolegos pulkininko nužūdimo Breste ir po jį sekusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo kurį laiką atrodė, kad “valstybininkai” pasitraukė į šešėlį (bent jau tiek).
Bet kur gi tau – sužeistas, bet nepribaigtas šernas (tokia neprausta ir šeriuota laukinė kiaulė) tampa dar agresyvesnis. Tuo teko įsitikinti pastaruoju metu, kai “Youtube” paviešino kuriuos nekuriuos telefoninius mūsų diplomatų pokalbius. Iškart pasakysiu, kad neturių beveik jokių pretenzijų Lietuvos ambasadoriui Azerbaidžane Artūrui Žurauskui, kuris pasielgė tikrai vyriškai, nors jo nusižengimas ir nebuvo toks jau “baisus”. Daug daugiau sudomino Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje Renato Juškos elgėsys, kuris po visiško susikompromitavimo parašė ne atsistatydinimo pareiškimą, o… prašymą išleisti atostogų.
Kadangi jau rašiau apie tai, ką aš galvoju apie šitą netikrą “kryžiuotį” ir “armėnofilą”, daugiau nesikartosiu. Priminsiu kuriems nekuriems “diplomatams” tik tiek, kad jei ne mūsų narystė NATO, ne Gruzija, o Lietuva pirma išgirstų ir išvystų, kaip sproginėja rusų aviacinės bombos, o Naūru ir Tuvalu pripažintų ne “Abchazijos” ir “Pietų Osetijos”, o kokios nors “Vilnijos” tariamą nepriklausomybę. Dar priminsiu, kad iškart po Gruzijos turėsime pakviesti į NATO ir Azerbaidžaną, kuris geopolitiškai yra tiesiog išspaudžiamas Vakarų kryptimi, o pagrindinis užtvaras šiai perspektyvai yra Maskvos – Jerevano – Teherano ašis…
Grįžtant prie temos, turiu viešai prisipažinti, kad ir aš pirmiausia pagalvojau, kad šis nefiltruotų plepalų nutekinimas – rusų darbas. Juk Rusija tam ir yra, kad kenktų, ir jau seniai aišku, kad mūdviem – žmonijai ir Rusijai – šioje planetoje ankštoka, ir kad anksčiau ar vėliau teks kažkaip šią hamletišką problemą išspręstį.
Tačiau jau po kelių dienų, dar iki papildomos informacijos gavimo, turėjau pakeisti šią savo nuomonę. Ir ne tik todėl, kad pagalvojau, jog “varnas varnui akies juk nekerta”. Susivokti ir suvokti reikalo esmę padėjo patys “valstybininkai”, kurie tiesiog užtvindė žiniasklaidą visiškai absurdiškais rašiniais, iš kurių mes turėjome suprasti, kad paviešinti telefoniniai pokalbiai – tai rusų (taigi, kaip jau minėjau, žmonijos priešų) “provokacija” (beje, o iš kur ponaičiai taip tiksliai tai “žinote”?), kad problema visai ne tame – kas ir ką kalbėjo, o tik tame – kas ir kaip tą “kalbėjimą” įrašė, ir kad mūsų valdžios noras išsiaiškinti – kas gi čia dabar vyksta – tai tiesiog lietuviškosios diplomatijos “griovimas”.
Gal ir griovimas, ką aš žinau, bet pakartosiu tą patį, ką jau esu pasakęs apie mūsų (?) “tautosaugą” – jeigu ji tokia, kokia dabar yra, tai gal geriau jokios. Nemanau, kad trijų milijonų Lietuvos gyventojų neužteks, norint užpildyti atsilaisvinusias susireikšminusių ir galutinai suįžūlėjusių liurbių vietas.
Po daugiau nei mėnesio atsikrenkštė net pats R.Juška, pareiškęs, kad apskritai “tokio pokalbio nebuvo”. O pilną vaizdą papildė neoficiali informacija apie spaudimą, kuris yra daromas Užsienio reikalų ministerijos vadovybei ir Seimo Užsienio reikalų komiteto nariams. Supratau, kad mes matome tik aisbergo viršūnę, ir reikalas susijęs anaiptol ne tik su kažkokio Budapešte dykaduoniavusio klerko karjera (nors pikti liežuviai kurkia, kad jis buvo aukščiau minėto klano “iždininkas”). Siekiama, kad šis vaikinas iš esmės nenukentėtų, o paprasčiausiai šiek tiek pasiilsėtų, besiruošdamas ateities “žygiams”. Akivaizdžiai yra paliesti gyvybiniai klano organai (šiuo atveju kalbu ne apie KGB, o apie gaujos kraujagyslių sistemą), nes tokį draskymąsį regėjome tik tada, kai gauja buvo atsitokėjusi po Albino Januškos retirados iš diplomatinių ir visokių kitokių postų. Nieko, tuojau viskas (arba bent jau daug kas) paaiškės.
Pabaigai pastebėsiu, kad nežiūrint to, jog “valstybininkai” valdo įspūdingą resursą, jie, kaip pasirodė, nėra itin gudrūs, arba dėl pernelyg užsitęsusio gero gyvenimo visiškai prarado savisaugos instinktą. Kitaip šio skandalo metu jie nesirikiuotų kaip kokiame gėjų parade, visiškai apnuogindami save neišvengiamų rytojaus kataklizmų akivaizdoje.
