Drabužių modeliuotoja Zita Gustienė tikrai ilgai atsimins laikotarpį, kai kūrė kostiumus naujajam Lietuvos nacionalinio dramos teatro miuziklui – „Žmogus iš La Mančos“. Dvylika bemiegių parų ji vadina proga jausti malonumą.
Prieš savaitę Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas ir miuziklo „Žmogaus iš La Mančos“ režisierius Adolfas Večerskis kalbėdamas apie naująjį kūrinį, kurio premjera jau sausio 24-ąją, tikino, kad jis „pritrėkš“ savo grožiu ir estetika. Ir už tai teatro vadovas dėkingas spektaklio kostiumų dailininkei Z. Gustienei, rašo „Respublika“.
Moteris, išgirdusi, ką A. Večerskis kalbėjo apie jos darbą, nusijuokė: „Adolfas gal perlenkė. Nemanau, kad kas nors bus toks pritrėkštas ir išeis iš teatro plokščias“.
Dėkinga už galimybę kurti
Z. Gustienė kvietimą kurti drabužius spektakliui „Žmogus iš La Mančos“ vadina Dievo dovana.
„Kiekvienas žmogus daro tai, ką sugeba. Ir jei imasi kažkokio darbo, man atrodo, kiekvienas stengiasi padaryti jį maksimaliai gerai. Esu be galo dėkinga Adui Večerskiui už tai, kad jis pasitikėjo manimi. Taip pat dėkoju scenografui Andriui Žibikui, nes jie dviese sugalvojo, kad jiems manęs trūksta. Manau, kad jei būtų pakviestas kas nors kitas, jam būtų buvę lygiai taip pat malonu dirbti, kaip man. Bet Dievulis davė šansą pasimėgauti man, - džiaugėsi moteris. - Ar darbas pavyko, ar ne, čia jau žiūrovui spręsti“.
Nemiegojo dvylika parų
„Man mano darbas - ne darbas, o „balabaika“. Matyt, savo kėdėje sėdžiu. Aš nejaučiu, kad dirbu. Man tai žaidimas - pamatau ir iškart žinau, kaip turi būti. Ir nežinau, kodėl aš tai žinau. Kai gavau scenarijų, kai peržiūrėjau personažus, suvokiau, kaip norėčiau visa tai matyti. Ir supratau, kad man trūksta laiko. Bet tada pagalvojau, kad turime ne tik dieną, turime ir naktis. Ir aš dvylika naktų nemiegojau - dvylika parų sėdėjau ir dirbau. Ir man laiko užteko. Tai buvo be galo laimingas periodas. Aš nežinau, ar tai pasikartos, - kalbėjo Z. Gustienė - Mes visi gyvename tam tikrais tarpsniais. Negalime gyventi vakarykšte diena, todėl, kad ji paprasčiausiai praeina ir jos nesugrąžinsi. Mes gyvename šiandiena ir galbūt vizijomis apie ateitį. O tas tarpsnis, kurį man teko išgyventi čia, pradedant nuo tos minutės, kai gavau scenarijų į rankas, ir baigiant vos ne šiandien diena, man buvo be galo laimingas“.
Galimybė siekti tikslo kartu
Drabužių modeliuotoja įsitikinusi, kad šis darbas jai buvo atgaiva ne tiek dėl galimybės kurti drabužius naujam spektakliui, kiek dėl paties Miguelio de Cervanteso Saavedros kūrinio.
„Vienas negali nuversti kalno, vienas nė įkopti į jį negali. Gali pasikliauti mintimis, Dievu, viltimi, bet vienatvė ausyse spengia. Ir kai šalia tavęs yra bendraminčių, nereikia, kad jie šnekėtų. Jie tiesiog yra šalia tavęs ir eina į vieną tikslą, kuris yra fantastiškas. Yra daug įvairių labai gerų pjesių, nustabių knygų, įdomių filosofijų, patrauklių tikybų, bet kas dabar vyksta Lietuvoje? Kas vyksta tarp mūsų, mūsų vaikučių? Kai matai, kad daug kas neturi tikslo arba jis vienintelis - pinigai, tada supranti, kad aplink yra aklų žmonių minia“.
Pasijuto Don Kichotu
Z. Gustienė neslėpė, kad pastaruoju metu šios mintys jai labai aktualios. Ji įsitikinusi, kad tai, apie ką kalbama kūrinyje, visuomenei turėtų būti kaip vitaminas.
„Meilė yra absoliučiai viskas. Čia nei pridėsi, nei atimsi. Jei ji yra, ji uždeda sparnus ir bet ką gali. Vienas žmogus po spektaklio pasakė, kad jis - irgi Don Kichotas. Pagalvojau, kad nė velnio jis ne Don Kichotas. Bet kaip šaunu, kad jis jame pabudo. Jeigu visi žmonės išėję iš spektaklio ir važiuodami savo „lambardžiniais“ ar troleibusais pagalvos: „O, aš juk irgi Don Kichotas“, tai bus didžiulis pasiekimas“, - vylėsi pašnekovė.
Liūdna be teatro
Su miuziklo režisieriumi ir Nacionalinio dramos teatro vadovu A. Večerskiu Z. Gustienė kuria antrąjį spektaklį. Pirmąkart jiedu dirbo dar tada, kai moteris baigė mokslus. Z. Gustienė prisimena, kad ano spektaklio kostiumai buvo siuvami „iš oro“, o šiuo atveju ji galėjo kurti žymiai laisviau.
„Bet man šiame spektaklyje finansai buvo visai nesvarbūs. Kur kas svarbiau tai, kad teatre visi žmonės yra sklidini šilumos, tos tikros meilės. Jie neturi teisės užsidengti, atsitverti ar apsimetinėti. Man liūdna bus be teatro gyventi. Kaskart, kai sėdžiu salėje ir žiūriu šį spektaklį, man per kūną šiurpuliukai eina, aš jaudinuosi dėl kiekvieno veikėjo. Ne dėlto, kad jie apsirengę mano rūbais. Aš net užmirštu, kad man reikia žiūrėti, kur kokią klaidą padariau ir ką dar reikia pataisyti. Tiesiog manau, kad šis spektaklis šiuo metu yra labai reikalingas“, - apibendrino Z. Gustienė.
Zita Voitiulevičiūtė
