Pirmas pilnametražis Audriaus Mickevičiaus filmas „Žmogus-arklys“, rodytas „Scanoramos“ Baltijos premjeros programoje, sulaukė ypatingo dėmesio. Per pakartotinį pristatymą demokratiškoje „Skalvijoje“ žiūrovai sėdėjo net ant žemės.
...Platus, sniego užneštas ekranas, lyg elegantiškas ofortas išraižytas pernykštės žolės stagarais. Kairiajame kampe viršuje pasirodo mikroskopinis rogių kinkinys, artėjantis įstrižaine per sniego plynę su rusiškais keiksmais. Kai rogės priartėja ir vaizdingai įsikomponuoja ekrano horizontalėje, pasirodo užrašas: „Žmogus-arklys“. Vienu ilgu planu nufilmuota juostos atsklanda - lakoniškas ir tikslus būsimo pasakojimo kamertonas. Mes pamatysime du gyvenimus - žmogaus ir arklio. O veikiau - jų neišardomą tandemą, darbą ir poilsį, šiurkštoką bendravimą ir užslėptą švelnumą, rašo „Respublika“.
Žmogus į bėrį nesikreipia kitaip, kaip „padla“, „padliuga“, „velnias“. Dar pavaro rusiškai. Iš esmės prie sunkių žemės darbų jam tokio rinkinėlio ir užtenka. Filme daugiau vietos natūraliems gamtos garsams: polifoniniam vėjo švilpesiui aukštoje plynėje, medžių šniokštimui prieš audrą, griaustinio dundesiui, čaižiems žaibų kirčiams, galingam liūties šniokštimui, ypatingam žingsnių girgždesiui speiguotą dieną per sniegą.
Lėtas filmo ritmas, realaus laiko sutapimas su ekraniniu turi magiškos traukos, meditacinio klampumo. Retsykiais lėtą filmo tėkmę paįvairina nedidelės intrigos, mikrosiužetai siužete. Sakysim, kaip žmogus, įsipylęs kažkokio cheminio purškalo, eina į pievą gelbėti uodų, musių ir sparvų užkankinto arklio. Kaip kasant duobę šlapio molio masėje vos gyva nepalaidojama varlė. Laiku pastebėjęs kasėjas ištiesia jai pagalbos kastuvą. „Suvargus...“ Gal pasijuto to paties likimo.
Paskui bus juokingai graudi scena žmogaus galynėjimosi su arkliu. Mat „padla“ nemėgsta grandinės. Nemėgsta pančių. O žmogui nepatinka, kai jis kur nors nugrybauja. Ne tik iki paskutinio colio suvaro į žemę geležinį grandinės mietą, bet dar ir betono luitą pririša - kad patikimiau. Vos žmogui nuėjus, arklys kažkaip keistai ima rupšnoti žolę - vis toje pat vietoje. Ne, ne žolė jam rūpi - tas mietas. Aptikęs ištraukia jį dantimis ir numeta. Mažumėlę pagalvoja, vėl sukandęs nušluosto į žolę ir padėjęs šalia betono luito ramiai sau ganosi toliau. O dar sako: arkliškas humoras...
5,5 metų kurtas filmas trunka 72 minutes, o žiūrovas - kaip Donelaičio poemoje - spėja pajusti lėtą metų laikų slinktį, ritualinius žemės darbus, panteistinį žmogaus ryšį su žeme ir gamta. Kai šieną grėbiantį žmogų užklumpa vasaros liūtis, jis susigūžęs priglunda prie stirtos ir per lietaus uždangą beveik išnyksta. Toks pat romus ir kantrus kaip ir jo arklys.
Kai prieš mūsų akis jau praslinkę visi metų laikai, kai aukštoje plynėje, kur vieniša dunkso žmogaus sodyba, vėl ima švilpti žiemą pranašaujantys žvarbūs vėjai, ekrane pasirodo lakoniškas titras: „Kaimynui Jonui“.
Tikroji Jono istorija
Nepalieka nuojauta, kad tas filmas - kaip ledkalnis, kurio keturi penktadaliai slepiasi po vandeniu. Todėl kalbinu jo režisierių Audrių Mickevičių, nes kam, jei ne jam, žinoti, kas liko už kadro.
- Kaip susipažinote su darbštuoliu Jonu?
- Prieš 20 metų prie Gelužio ežero įsigijau sodybą. Už 800 metrų - artimiausias kaimynas Jonas Šalomskas. Kai 1992 m. griuvo kolūkiai, visi išsidalijo jo turtus: kam sandėlis, kam traktorius, kam kombainas, o Jonui - senas kuinas ir du maišeliai avižų.
- Kaip toj pasakoj: broliui kvaileliui - katinas.
- Jonui išėjo blogiau. Po dviejų savaičių sniege įklimpo aplankyti atvažiavusio sūnaus mašinikė. Įkinkė arklį jos ištraukti, o tas truktelėjo - ir užvertė kanopas. Viską sužinojau tik kitą dieną, kažkokiu reikalu užsukęs pas kaimyną. Matau: ant ištiestos virvės kybo kuino oda, o Jonas sėdi ir verkia. Buvau ką tik grįžęs iš Anglijos, kur grodamas gatvėje užsidirbau keletą svarų. Neverk, sakau, dedamės po tūkstantį ir perkam arklį perpus. Nuvažiavom į gretimą kaimą ir nusipirkom jauną dvimetį Bėrį.
- Kai žiūri į glotnų, it nutekintą arklio korpusą ir nuo darbo gunktelėjusį, išdžiūvusį Joną, atrodo, kad pirmajam gyvenimas nusisekė geriau.
- Taip ir yra. Arklys dirba, kada nori. Nenori - nepriversi. Kad jis būtų atsiganęs, blizgėtų - Jonui prestižo reikalas. Nes retsykiais nuvažiuoja į miestelį. Kartą, dar kolūkių laikais, buvo nusigavęs net 75 kilometrų į Kauną parduoti obuolių. Tai buvusi tolimiausia jo gyvenimo kelionė.
- Kada kilo mintis daryti filmą apie kaimyną?
- Kartą atvažiavęs žiemą pamačiau nuo kalnelio, kaip Jonas, iki juosmens sniege, baksnodamas kartimi pusnį ieško užpustyto arklio šulinio. Pusė žmogaus figūros - lyg ant balto popieriaus lapo. Tai buvo taip įspūdinga! Gailėjausi, kad neturėjau pasiėmęs kameros. Tada ir atėjo aiškus suvokimas: darysiu filmą.
- Ar iškart įsivaizdavot, koks jis bus?
- Nenorėjau tradiciško lietuviško - apie žemdirbį, nenorėjau, kad lygintų su Verba. Supratau: filmo varomoji jėga - pats Jonas. Jo gyvenimas, jo egzistavimo ritmas. Jokių išsidirbinėjimų, viskas paprasta, minimalistiška, kaip ir jis pats.
- Abu gyvenate šalia Gelužio ežero, bet jis taip ir nepateko į kadrą.
- Buvom nufilmavę, kaip Jonas tarp nušiurusių nendrių semia vandenį. Bet išėjo pernelyg gražiai. Lyg ir toks televizinis popsas. Teko atsisakyti.
- Ko dar atsisakėt?
- Jono pasakojimo apie savo gyvenimą. Iš esmės tai pasakojimai apie visus jo turėtus arklius. Ir visos dainos, kurias moka - apie juos.
- Regis, jam nė motais, kad kažkas jį filmuoja. Kameros regos lauke jis visiškai laisvas.
- Iš pradžių net nesuprato, ką čia darom. Manė, fotografuojam. Atsistojo ramiai, rankos - šiek tiek atokiau nuo šonų. O paskui, kai priprato, - jokio dėmesio.
- Nedaug tefilmavote trobos viduje. Jonas veja virvę. Jonas valgo obuolį. Ar turi bent radiją, televizorių?
- Turi, bet jam įdomu tik orų prognozė. Reklamą vadina „arklama“. Tikrasis jo gyvenimas - žemdirbio darbai, pažįstami kaip poteriai. Nuo jaunų dienų iki senatvės - vis tas pats. Keičiasi tik arkliai. Man tas suvokimas buvo ypač įdomus, nes pats gyvenu nevertai įtemptą gyvenimą.
Visus tuos metus buvo gera suvokti, kad po miesto nervo, šurmulio gali atvažiuoti į kaimą ir turėti du dalykus: kaimo ramybę ir kaimyną Joną. Jis man - kaip koks gyvenimo pastovumo garantas. Nebūtina net nueiti. Nuvažiuoji, pasistatai kamerą ir lauki. Anksčiau ar vėliau būtinai pasirodys. Filmo darymas man buvo tapęs meditacijos forma. Manau, tos meditacinės dvasios jis turi ir pats. Net japonai jį pamatę lingavo galvas: „O, tai labai, labai lėtas filmas...“
Audronė Jablonskienė
