Aktorius Andrius Bialobžeskis vaidina ir Makbetą teatre, ir Miroslavą Gaulę jau kelerius metus be pertraukos sukamame seriale. Nežinia, ar juokinga, ar graudu, bet kaip Makbetą jį žino nedaugelis, o kaip banditą Mirką su meile cituoja ir mini kone visa Lietuva. Pats aktorius, apie tai užklaustas, liūdnai šypteli: „Mūsų Lietuvoje esama tiek daug teatro valstybinėse institucijose ir jų santykiuose su visuomene, kad lankyti spektaklius tampa nereikalinga“.
– Šalies aktoriai šiandien atsidūrę paradoksalioje situacijoje – jiems siūlomo darbo vis daugėja, tačiau tik tokio, kurį vargu ar galima būtų pavadinti menininko saviraiška. Nebaugu, kad aktoriaus profesijos žmonės palengva virs tiesiog darbininkais – nebe menininkais?
– Derėtų kalbėti ne tik apie aktorių, bet ir apie mūsų visų grėsmes prarasti savo tapatybę. Autentiškų išgyvenimų teatre mažėja, mažėja norinčiųjų išgirsti, dalytis tais išgyvenimais... Liūdna, bet teatro stebuklas nebe turtina (kaip turėtų būti), o tik vargina šiandienos žmogų.
Egzistencija mūsų šalyje apskritai yra labai stipriai teatralizuota, todėl žmonės nejaučia teatro alkio scenoje. Panašiai kaip A.Kamiu „Nuopuolyje“: „Kai nėra žaidimo, nėra teatro, telieka nuoga tiesa. O nuoga tiesa, drauge mano, yra žiauri nuobodybė“.
Šiandien bet kokią nuogą tiesą, bet kokį širdies virptelėjimą išgirsti yra problema. Mat jau dvi dešimtys metų, kai apie meno dvasinę vertę, jo siūlomus turtingus emocinius, intelektualinius išgyvenimus yra pamiršta. Menas prilygintas prekei ir rinkoje turi „sveikai“ konkuruoti su batų ir šampūnų gamintojais. Taip buvo kalama mums į galvas nepriklausomybės atgavimo pradžioje, kai buvo saldžiai suokiama apie grynojo kapitalizmo mūsų šalyje epochą. Tad ko stebėtis, kad per du dešimtmečius tautos sąmonėje šie teiginiai prigijo ir tapo visuotine norma?
Kai kurie teatrai patys ėmė manyti, kad vienintelis meno kokybę apibrėžiantis kriterijus – parduotų bilietų skaičius. Todėl jie susitaiko su sau paskirtu vaidmeniu – juokinti žmones. Na, tai nėra blogai – vieni juokina, kiti juokiasi... Tai galima daryti, kol užduodi sau klausimą, ar yra ko juoktis ir iš ko juokiamės. Atsakius į jį tampa graudu.
Be to, kam gi šiais laikais eiti į teatrą, kai viešajame šalies gyvenime turime taip gerai išvystytą „teatrą“, kad tik rinkis sritį: komercinis, socialinis, pornografinis... Beje, dar 1990 metais šviesaus atminimo rašytojas Ričardas Gavelis kone žodis žodin išpranašavo šaliai tai, ką šiandien turime, logiškai numatydamas anuomet sėtų idėjų pasekmes. „Diletantizmo epocha“ tas jo straipsnis vadinosi.
– Kitaip tariant, valstybės požiūris į kultūrą, į domesių paribius nustūmė ją ir visuomenės sąmonėje?
– Valstybės požiūris? Na, jei tik būčiai mūsų šalelėje nusakyti terminas „valstybė“ dar tinka. Ir kaipgi ta valstybė vadinasi? Lietuva, skubanti į Karmėlavos oro uostą? Ką gi mes čia dar turime? Premjerą, slebizavojantį kaip girtas blaivybės komiteto pirmininkas, išpudruotų užpakalių ir padidintų krūtų elitą, na, ir kompaniją portalinių intelektualų, „dūstančių“ Lietuvoje ir mokančių mus būti europiečiais. Tad apie kokį čia dar požiūrį galima kalbėti? Kultūra, deja, traukiasi ne tik iš mūsų teatrų, ji traukiasi iš mūsų tarpusavio santykių, ji traukiasi net iš mūsų šalyje vartojamos sąvokos „kultūra“.
Negi nepastebėjote, kad net kelios skirtingos „lietuvių kalbos“ mūsų šalyje yra susiformavusios? Pavyzdžiui, politikų lietuvių kalba, iš kurios seniai eliminuoti visi jausminiai dalykai, jokio emocinio pagrindo... Tarsi žodžiai visi suprantami, o štai klausydamas negali atsiginti įtarimo, kad tai tik kalbos imitacija, burzgesys, nenorintis mums perteikti jokios prasmingos žinios.
Nagi įsiklausykime, ką reiškia mįslinga frazė, iš politikų lūpų kone kasdien skambanti per televizorių: „Vykdysime kultūros politiką“. Kas čia per toks naujas daiktas? Nuo kada kultūra ir politika turi ką nors bendra? Kam kultūrai reikalinga politika? Ir apie kokią čia kultūrą kalbama? Juk „kultūrų“ šiais laikais yra labai daug. Pavyzdžiui, greitojo maisto kultūra...
Gal jie „kultūros politika“ vadina cinišką ir nuolatinį menininkų skurdinimą? Antai aktorius Antanas Šurna... Kai pagalvoji, argi nėra vertas pagyrimo jo darbas? Žmogus, sulaukęs solidaus amžiaus, garbingai ir, sakyčiau, narsiai tebeatstovauja savo profesijai. Kaip valstybė tai vertina? Ogi kas mėnesį nurėžia nuo jo ir taip kuklių pajamų po tūkstantį litų. Įteisintas, valstybiniu mastu vykdomas pagyvenusių žmonių genocidas neaplenkia nė garsių menininkų. Nuo koncentracijos stovyklos jų būtis skiriasi tik tuo, kad jiems laisvai leidžiama vaikščioti po miestą. Dar užeiti į parduotuvę ir gėdingai krapštyti centus su baime, ar batonui užteks. Juk kasdien tai matome. Na, išskyrus premjerą ir visą higienišką bei sterilią Seimo pirmininkę.
– O valstybės galvos, šalies elitas, „kultūros politikos vykdytojai“ bent jau teatruose lankosi?
– Mielai sakyčiau, kad ne, bet pastaruoju metu kažin kaip netikėtai gausiai ėmė lankytis. Tačiau tai man neteikia jokių vilčių dėl jų kultūrėjimo. Įtariu, kad tai kažin kaip susiję su ateinančiais rinkimais. O gal – dar šiurpiau – apžiūrinėja patalpas ketindami sau „partijų reikalams“ pasiimti?
Jau ne tik į konkrečias partijas, bet apskritai į politikų luomą mojau ranka. Nuo figūrų perstumdymo jų šachmatų lentose niekas nepasikeis. Galiu papranašauti ateitį – taip ir kapstysimės. Kraujais, nagais, mirtimis, netektimis, karstais, neviltimi... Nemanykite, kad tai dugnas. Iki jo prisiritę šiuos laikus dar pavadinsime aukso epocha.
Užtenka pažvelgti į jaunimą. Nesakau, jaunimas domisi teatru, bet juos juk formuoja televizorius, tad... Svarbiausias jų klausimas renkantis spektaklį: „Ar bus juokinga?“ Antrasis pagal svarbą: „Kokia spektaklio trukmė?“ Žodžiu, reikalavimai spektakliui – kad būtų kuo įmanoma trumpesnis ir kuo juokingesnis. Ką tai reiškia? Ogi kad jie teatre teieško šou. Ir pakęsti negali, jei vyksmas teatro scenoje verčia nors kiek pamankštinti protą. Tuomet suerzinti jie grįžta atgal prie televizoriaus, kur viskas paprasta, aišku ir juokinga.
– O ką pats ketinate, ką kultūros žmonėms patariate daryti?
– Manau, kad, gyvenimui virtus teatru, teatras turi imtis naujo vaidmens – imti rodyti pasaulį, kurį žmonės galėjo turėti arba turėjo ir prarado. Rodyti scenoje tylą, pratinti žmones vėl atpažinti savo jausmus, emocijas. Pažadinti žmoguje meilės slėpinius, vaikystės prisiminimus, pažadinti nostalgiją dvasinio gyvenimo, kurio seniai nebeturime.
Dėl savęs nesiskundžiu – vaidinu G.Makarevičiaus spektakliuose „Katinas Temzėje“, ir“Bestija žydrom akim“ pagal Anetos Anros pjeses, G.Varno „Šekspyriadoje“. J. Vaitkaus „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“. Be to, rengiu autorinius vakarus, kuriuose skaitau poeziją – pvz., H.Radausko, kurio šimtąsias gimimo metines mini šviesaus veido Lietuva. Dvasinio peno užtenka. Beje, dėl publikos ir vyksmo teatro scenoje santykio – po remonto ką tik atsidariusiame Jaunimo teatre rodomame spektaklyje „Bestija žydrom akim“ mano vaidinamas herojus tiesiai ir gana piktai paklausia publikos: „Ko jūs į mane žiūrite? Aš jums ką – labai patinku?“ Tai bent jau ryšio paieškos, bent jau paraginimas paklausti savęs, ko mes išties norime iš meno, iš savęs, iš pasaulio, ar norime bendrauti su kits kito kostiumu, ar su širdžia?
– Na, jūsų vaidinamas personažas Miroslavas Gaulė tikrai dvasinio gyvenimo nostalgijos nežadina.
– Matote, vaidinu ne tik Miroslavą, vaidinu ir Makbetą, bet liūdėdamas pripažįstu, kad tauta šiandien renkasi Miroslavą. To nuoširdžiai nesuprantu. Ir baisiuosi matydamas, kad jie renkasi jį ne kritine prasme, o kaip savo herojų, su meile. Štai tą banditą, purvų ir niekšybių rinkinį... Psichologas, manau, čia turėtų ką pasakyti apie tautos sąmonės būseną.
Žinote, neturėdamas kur dėtis, net ir to bjauriojo Miroslavo lūpomis stengiuosi žmonėms pasakyti savo tiesų, savo pilietinių, švietėjiškų žinučių. Ne koks šalies mokytojas, bet galbūt vienintelis, kurį dar girdi.
Rimvydas Stankevičius
