Panašu, kad prisiartinus ir šiam rudeniui, imu dar įdėmiau perskaityti tas dvi trumpas, tačiau manyje aiškiai įsirėžusias eilutes: „Įsiplieskė spalvos. Gręžėsi visata. / Žemė ir aš pašokom vienas prieš kitą“. Tai tėra vos vienas išskaidrintas, miniatiūrinis inkliuzas iš švedų poeto, modernisto Tomo Tranströmerio eilėraščio „Veidas prieš veidą“... Galėčiau jau nežinia kelintą sykį nustebti ir pajusti savyje tą baltą, veik perregimą pavydą: genialu, neatkartojama, niekuomet taip (jau) neparašysiu. Kaip ir nė vienas rašytojas nebeužgriebs ir nebeaprašys to, ką bent vieną kartą skaitė kitose knygose. Kažin, ar nebūtų galima to pavadinti nepergalimu prakeiksmu, kuris vis dėl to pasaldina, prisodrina kūrėjo egzistenciją? Kokio nors mylimo literatūros kūrinio žodžiai, aštriai įsikirtę į žmogiškosios atminties briaunas, nepaleidžiantys ir primenantys tą tikslo-parašyti negalimumą.
Šitokių minčių genamas, kuo skubiau įjungiu kompiuterį ir po kelių akimirkų kvadratinėje monitoriaus akyje patvinsta hipnotizuojamai baltas „Word“ programos lapas. Ir žinau, jog tai – tik nedovanotinas kontrastas. Vien sukrečianti, kadaise perskaityta ir vis dar skaitoma poezija. Ir siekis apie ją prašnekti jau nebe į užmarštį besitraukiančiu rašikliu, bet tik monotonišku klaviatūros bildesiu. Todėl norėčiau šiuos neilgus pamąstymus pavadinti vienos knygos istorija. Pagalvokite, juk būna ir tokios vieno gyvenimo istorijos, memuarai arba net – įvairiausių skonių autobiografiniai flash-back'ai. Jie pakankamai sėkmingai įgyvendinami kino filmuose ar marguose raštuose. Bet knygos istorija ypatinga tuo, kad tekstu ji gimsta iš savojo teksto.
Jau keleri metai su manimi daug kur keliauja T. Tranströmerio poezijos tomelis. Kartais pamąstau, jog tai bene dažniausiai atsiverčiamas eilėraščių rinkinys, kurio aukštą kokybę (išmoningo vertimo, poligrafijos ir pan.) aš kaskart perkainoju. Šį rinkinį atsitiktinai aptikau viename sostinės senamiesčio knygyne, prie solidžių, bet nepagarbiai nupigintų leidinių. Tuomet situacija atrodė mažų mažiausiai įtartina: man pasisekė už nepalyginamai vertingesnį skaitymo malonumą sumokėti vos keletą litų. Išeinat iš knygyno, naujas pirkinys ir džiugino, ir liūdino. Džiugino, nes ne kasdien įmanoma užtikti šitokių staigmenų. Bet nerimą kėlė tai, kad skoningai atrodanti knyga, kaip meno kūrinys, yra šitaip nupiginta, galima sakyti – paniekinta. Juokinga, bet iš tikrųjų trumpam pasijutau kaip žmogus, dalyvavęs savotiškoje „gelbėjimo/išsipildymo akcijoje“, nes iš tos atstumtųjų lentynos galėjau išgelbėti bent vieną knygos gyvybę.
Nors aplankytoje spaudinių šventovėje, prie didelio lango, glaudėsi ir daugiau popierinių knygiško likimo atstovių, tądien visgi prisiartinau prie tos, turėjusios melsvus viršelius. Ir tai, kas slėpėsi po jais, mane vėliau daugybę kartų aplankė kaip atviro skaitymo metu nudiegiantis minčių ir vaizduotės praskaidrėjimas. Šito patyrimo nesisekė apibrėžti, nes skaityti T. Tranströmerio poeziją – tai dalyvauti tūkstančio šiaurietiškų atspalvių misterijoje, klausytis, iki menkiausio niuanso išgirsti, kaip virpa skliautuose išdrikusios, raibuliuojančios pašvaistės. Šalto kolorito eilėraščiai labiausiai tikdavo skaityti vakarais, kai lauke jau pakvipdavo tuo iki galo nenusakomu aromatu, kurį vadinu paprastai – žiemos kvapu.
Netrukus šį eilėraščių rinkinį pažymėjau kukliu, lakonišku rašalo įdagu: „Šviesus žodis rungiasi su visagale Amžinybe. Žmogaus kūrinys – su belaike Visata“. Toliau - vardas. Paliekamas dedikacinis įrašas artimam žmogui, ar tik ne jis knygoje yra paskyrimą rašančio asmens, jo patirto laiko ir istorijos iškalbi nuotrupa? Keisčiausia buvo tai, kad įrašydamas minėtą dedikaciją dar nebuvau perskaitęs visų melsvojo rinkinio eilėraščių. Nebuvau priartėjęs ir prie „Veidas prieš veidą“, cituotų to kūrinio eilučių. Tačiau būtent tąkart mudu su visata šoktelėjome „vienas prieš kitą“, suvokdami, kad atskleidėme dar vieną – atsitiktinumo – paslaptį. Nors turbūt šis staigus pašokimas buvo toks pat natūralus judesys, kaip ir kokio nors egzotiško drugelio sparnų plazdėjimas, kitame pasaulio krašte sukėlęs cunamio bangą. Teliko tik spėlioti: kas tai – trumpa, bet nepamirštama bendrystės paslaptis?
Tos minties nepaleidau, taip manau iki šiol. Nors šiandien melsvasis eilėraščių tomas gyvena mano namuose, tarp kitų branginamų knygų. Tačiau ne todėl, kad žmogus, kuriam įrašiau dedikaciją, būtų nenorėjęs priimti šios mažos dovanos. Knyga, dar prieš atsidurdama mano rankose, jau audė savo nepakeičiamos, tylios istorijos giją, kurios, deja, niekaip negalėjau nutraukti. O nedidelis knygos istorijos fragmentas buvau būtent aš. Tas, kuris iki šiol sklaido puslapius, likęs veidu prieš poezijos veidą. Sakoma, jog knygos išgyvena ir po savo šeimininko būties pabaigos. Bet ar įmanoma vadintis šeimininku to gležno, popierinio pavidalo, kuris ir pats tėra tik trapus sarkofagas nemirtingai poezijos šviesai išsaugoti? Šeimininku apsimesti tik todėl, jog suteikei nepatogų prieglobstį savo ankštoje bibliotekoje? Tegaliu džiaugtis tuo, kad į šiuos klausimus atsakau neigiamai. Literatūra sklinda į amžinybę bet kokiu atveju, netgi po mūsų.
Tačiau manuosius svarstymus staiga išsklaido už lango įsiplieskusios šviesos, vis drąsiau nutvieksdamos kūrybiškai nusiteikusį rudenį. Turbūt ir jis grįžta su savo pasakojimais, savo istorijomis ir legendomis. Todėl tikiuosi, jog vieną popietę ir jo atsiminimus trumpai užrašysiu.
Nerijus CIBULSKAS
