Kovo 31 d., trečiadienį, Vilniaus klube „Mulen Ružas“ koncertuos viena žymiausių post-rock grupių – Mono.
Mono – viena iš įdomiausių Japonijos grupių, kurios muzika suvienija modernaus avangardo, roko bei klasikinės muzikos stilius. Jų skambesyje atsispindi tiek Vakarų klasicizmo, tiek japoniškos egzotikos sąskambiai. Todėl nenuostabu, kad jų pasirodymai būna unikali kultūrinė patirtis žiūrovams. Mono yra groję tiek kamerinėj aplinkoj, pritariant orkestrui, tiek ir didžiausiuose pasaulio festivaliuose.
Šio turo metu Mono pristato savo naujausią albumą „Hymn to the Immortal Wind“, kuris buvo puikiai įvertintas muzikos kritikų. Albumą muzikantai vadina vienu brandžiausiu savo darbu, vien dėl to turas yra ypatingas. Mono kompozicijos – tai atskiros muzikinės istorijos, nuostabūs muzikiniai peizažai bei vaizdai ausims.
Mono apšildys unikalus Lietuvos muzikinis projektas AVaspo, apjungiantis novatorišką elektroniką, post-modernią poeziją bei įspūdingas vizualizacijas.
Nusimato išskirtinis vakaras, nes tokio stiliaus ir kalibro atlikėjai į Lietuvą užsuka nedažnai. Nepamirškite kovo 31-ą dieną užsukti į „Mulen Ružą“ (V. M. Putino g. 5) ir pasigerėti šiuo nepaprastu muzikiniu reginiu.
Durys: 19.00 val., pradžia: 19.30 val.
Bilietai (tik prie įėjimo): 35 Lt
Mono – vaizdai ausims bei neįtikėtinos muzikinės istorijos
Šiuos modernių roko simfonijų kūrėjus nusprendėm pakalbinti vos sužinoję apie jų turą Lietuvoje. Elektroninės priemonės padėjo mums pasiekti Japonijos krantus ir užmegzti kontaktą su Mono lyderiu Takaakira Goto, gražiai išdėsčiusiu savo požiūrį į muziką, jos kūrimą, klasikos ir modernumo santykį, kitus menus. Taigi – nuoširdžiai ir paprastai apie nepaprastą bei sunkiai nusakomą Mono kūrybą ir ne tik.
Paulius Ilevičius (ore.lt), Charivari org. 2010-03-22
2009-ais išleidote albumą Hymn to the Immortal Wind. Kuo šis albumas skiriasi nuo ankstesnių darbų? Kuo jis ypatingas?
Takaakira: Jaučiu, jog kiekvienas albumas buvo tarsi naujas žingsnis, unikali patirtis, padėjusi mums sukurti Hymn to the Immortal Wind. Per pastaruosius dešimt metų mes daug keliavome, sutikome daug naujų mus įtakojusių žmonių ir patyrėme daug dalykų, padėjusių mums subręsti kaip grupei bei kaip individams. Todėl Hymn to the Immortal Wind tarsi įkūnija viską, ką mes norėjome pasiekti tiek garso, tiek emocine prasmėmis. Mes evoliucionuojame ir geriau suvokiame norimą sukurti garsą.
Kaip dėl ateinančio albumo? Galbūt savo koncertu metu pagrosite naujų, dar neišleistų kūrinių?
T: Kol kas, ne. Bet pabaigę savo turą, mes darysime pertrauką, kurios metu daug laiko skirsiu naujos muzikos kūrimui.
Ar publikos reakcija jums svarbi? Turint galvoje, kad daug turuojate, ką jums reiškia gyvas grojimas? Ar tai tik savo muzikos pateikimas ar savotiškas dialogas su publika, supančiais žmonėmis? Kas pasikeitė, kai pradėjote gyvai atlikti savo kūrinius įvairiose šalyse?
T: Kontaktas su publika mums labai svarbus, todėl mums labai patinka turuoti. Koncertų metu tarsi įvyksta abipusė energijos iškrova, kas labai įkvepia ir paskatina. Mes grojame skirtingose šalyse ir žmonės mus supranta, nepaisant kultūrinių bei kalbos barjerų.
Kaip jaučiatės prieš koncertus? Ar galite paiškinti skirtumą tarp pirmo ir, tarkim, dvidešimto koncerto?
T: Tiesą sakant, visos koncertinės patirtys mums yra vienodos. Aš visada stengiuosi įsivaizduoti, kaip viskas vyks, ir bandau nusiteikti pozityviai. Mes nieko tiksliai nežinome, kol nesugrojame pirmos natos. Tiesiog visada stengiuosi tikėtis geriausio. Taip stengiuosi save įtikinti.
Tarp jūsų įkvepėjų – įvairūs videomenininkai ir režisieriai. Ar negalvojate panaudoti vizualizacijas savo gyvų pasirodymų metu?
T: Ne, nemanau. Gyvų pasirodymų metu stengiamės palikti vietos klausytojų fantazijai. Norime, kad žmonės įsivaizduotų savas scenas, kurtų savas vizualizacijas, kiekvienas išgyventų individualų potyrį. Norime viską pasakyti publikai garsu.
Keliuose interviu minėjote, kad kiekvienas jūsų kūrinys turi savą istoriją. Kiek jums svarbi kūrinio reikšmė? Ar kiekviena daina pasakoja savo istoriją? Ar stengiatės išeiti iš muzikinio konteksto ribų?
T: Istorijos mūsų dainose išreiškia emocijas, kurias mes norime perteikti. Nors dalį kūrinio prasmės atskleidžia keletas žodžių, svarbiausia kuriant man yra perteikti norimą temą bei emociją. Kuriant naturaliai formuojasi kūrinio prasmė bei reikšmė. Manau, kiekviena kompozicija turi turėti savo tikslą.
Kiek laiko užima kompozicijos kūrimas? Kaip jaučiatės, pabaigę kūrinį?
T: Paprastai Japonijoje galiu netrukdomas 4-5 mėnesius kurti albumo dainas. Kadangi Hymn to the Immortal Wind turėjome pridėti ir gausias orkestrinės aranžuotes, viskas užtruko keliom savaitėm ilgiau. Jaučiuosi labai atsigavęs ir patenkintas, kai baigiu kurti dainą, kuri patinka mum visiem. Taip yra todėl, kad niekada nežinai, ar rezultatas visiem patiks, ar ne. Nuostabiausias momentas būna tada, kai pabaigi albumą ir suvoki, kad daugiau nieko nebereikia pridėti.
Muzika – tai meno forma, kuri neturi sienų. Ar jūsų muzikoje atsispindi jūsų japoniškos šaknys?
T: Manau, tai vyksta pasąmoningai. Mūsų kultūra ir palikimas yra neatsiejama mūsų dalis, todėl neįsivaizduoju savo muzikos be viso to. Bet, tikiuosi, jog tuo pat metu mūsų muzika yra universali ir ją supranta žmonės iš skirtingų kultūrinių terpių,
Jūsų muzikoje – daug Vakarų klasikinės muzikos motyvų. Kaip jie atsirado?
T: Jau ilgą laiką žaviuosi klasikine muzika, bet mano pagrindinis instrumentas yra elektrinė gitara. Taigi, mes naudojame savo instrumentus, kad perteiktume klasikinės muzikos kulminacijas, ramybę ir chaosą. Mums patinka tiek rokas, tiek klasikinė muzika, todėl stengiamės juos apjungti į vieną.
Balansuojate tarp klasikos ir modernumo. Kas jus labiau įkvepia: klasikinė muzika ar šiuolaikinis menas?
T: Šių dviejų meno formų sintezė. Emociškai mus įkvepia filmai ir istorijos, o formuodami savo skambesį remiamės klasikine muzika.
Turint galvoje, kad jūsų kūriniai – tarsi atskiros istorijos, ar semiatės įkvėpimo iš literatūros?
T: Albumuose Hymn to the Immortal Wind bei You Are There visi kūriniai buvo įtakoti istorijų. Literatūra kaip meno šaka man nėra didelis įkvėpimas, bet kartais jaučiuosi taip sujaudintas tam tikrų istorijų, kad jos virsta albumais. Tas pats ir su filmais. Filmas ir muzika yra labai susiję ir aš dažnai daug galvoju po gero filmo.
Kuriame mieste labiausiai patiko groti? Kuris koncertas buvo geriausias?
T: Mėgstamiausio miesto neturime, bet niekada nepamiršime savo jubiliejinio 10 metų koncerto Niujorke su simfoniniu orkestru. Tai buvo mūsų grupės dešimtmečio paminėjimas ir mes prisiminėme savo pirmą šou Niujorke, kai grojome penkiems žmonėmis.
Kokiai didžiausiai ir mažiausiai auditorijai yra tekę groti?
T: Mažiausia auditorija buvo mūsų pirmojo šou Niujorke metu. Grojome penkiems žmonėms. Didžiausia buvo keliuose festivalių – apie 10,000 žmonių.
Kokios dabartinės jūsų muzikinės įtakos? Kokie geriausi 2009-ųjų metų albumai?
T: Bethovenas, Ennio Morricone, Led Zeppelin. Geriausias 2009ųjų albumas buvo Ennio Morricone Baaria.
