„Balsas.lt savaitėje“ – garsaus aktoriaus Ramūno Rudoko interviu. Šiuo metu vietą po Lietuvos humoro saule užsiimti siekia komedijos žanras „Stand up“, o prieš penkiolika metų juokais iš koto vertė „Viengungių melodijos“.
Keturi draugai bendraminčiai
− Koks tai buvo laikas? − „Balsas.lt savaitė“ paklausė žinomo aktoriaus ir vieno iš „Viengungių melodijų“ įkūrėjo Ramūno Rudoko.
− Tuo metu radome gerą nišą ir sugebėjome žmonėms suteikti džiaugsmo subtiliu ir neįžeidžiančiu humoru. Tryškome ne pykčiu, o gerumu ir noru išaiškinti žiūrovams jų gyvenimo linksmąją pusę, nieko neskaudindami ir nežemindami.
Galiu drąsiai teigti, kad dainuojamosios poezijos ir gero koncertinio humoro grupės nebuvo nei prieš, nei po „Viengungių melodijų“. Iki šiol Rolando Kazlo subtiliam humoro jausmui prilygti negali nė vienas Lietuvoje dirbantis artistas, muzikantas ar humoristas.
Mūsų muzikuojančių aktorių humoro šou atsirado, kai aplinkui knibždėte knibždėjo tokių kolektyvų kaip „Ambrozija“, „Dviračio šou“ su mūsų dabartiniu Seimo pirmininku priešakyje ir panašiai. Scenoje anekdotus tuo metu pasakojo Artūras Zakarauskas. Vėliau humoristų gretas papildė Vytautas Šapranauskas ir kiti atlikėjai.
Taip jau nutiko, kad su kitais „viengungiais“ buvome kurso draugai, mokėmės Muzikos akademijoje.
Tuo metu „Šiaurės Atėnų“ teatras subyrėjo ir mes neturėjome darbo. Sėdėjome keturi vyrai mažame kambarėlyje, apkrautame teatro kostiumais, ir svarstėme, ką daryti. Ačiū Dievui, kampe kažkas pastebėjo gitarą, aš pasiėmiau būgnelį ir pradėjome kažką daryti.
Pirmajam koncertui išsinuomojome Jaunimo teatro Mažąją salę, kurioje telpa 99 žiūrovai. Sukvietėme draugus. Pusę jų sudarė tuometinio Vadovybės apsaugos departamento darbuotojai. Po sausio įvykių tarp jų turėjome daug draugų. Buvo nuostabus koncertas.
Jei patinka, tegul žiūri
- Jūsų pasirodymų žmonės laukdavo net atokiausiose Lietuvos vietose.
Apkeliavome Lietuvėlę skersai išilgai. Iki šiol nuvažiavęs į Tauragę, Šakius, Skuodą, Uteną ar Kupiškį galiu rasti Kultūros namus, kuriuose esame koncertavę.
Ką jau kalbėti apie piko metus Palangos vasaros estradoje, kur buvome laukiami vos ne kiekvieną savaitgalį. 1200 parduotų bilietų tapo tarsi įpročiu. Kas yra buvęs toje įspūdingoje salėje, žino, ką tai reiškia.
Šiuo metu Lietuvoje populiarūs anekdotinio humoro kolektyvai, pavyzdžiui „Ambrozija“. Kodėl taip yra?
Negalėčiau sakyti, kad humoristai iš „Ambrozija“, Šapro šou, „Dzin“ arba laidos „Laba diena“ yra kuo nors blogesni už kitus. Jei tokios laidos vyrauja televizijos ekranuose, o tyrimai rodo, kad jos yra populiarios, tai atskleidžia mūsų žiūrovo supratimą ir jo skonį. Negalima teigti, kad tai blogai. Niekada nebuvau kategoriškas: tai, kas nepatinka man, gali patikti milijonams žmoniųi. Ir atvirkščiai.
Na, o dėl profesionalumo... Čia jau reikėtų kelti klausimą apie žmonių intelektą, inteligenciją. Sprendžiant iš praėjusio šimtmečio patirties, intelektas ir inteligencija Lietuvoje niekada nebuvo skatinami.
Dažniausiai vertinama vadyba ir sugebėjimas apmauti vienas kitą nei taikliai ir su humoru palaikyti pokalbį.
Tegul viską sprendžia žiūrovas. Jei žmonėms tai patinka, tegul žiūri.
Reikia duonos ir žaidimų
- Ar galima sakyti, kad nuo tų laikų, kai „Viengungiai“ sutraukdavo pilnas sales žmonių, humoro samprata pasikeitė? Gal žiūrovai neturi kito pasirinkimo?
Matyt, žmonėms svarbiausia turėti duonos bei žaidimų ir nesigilinti į visuotinius klausimus, kuriems reikia išsamesnių atsakymų. Jiems nereikia domėtis mus supančiu pasauliu, grįžus namo pakanka įsijungti televizorių ir pasimėgauti viena kita anekdotine situacija.
Tai galbūt taip pat yra savotiškas atsipalaidavimo.
- Šiuo metu populiarėja komedijos žanras „Stand up“. Koks jūsų požiūris į jį?
Teigiamas. Vien JAV patirtis rodo, kad šis žanras yra geras. Nemažai puikių komikų, kuriuos dabar vadiname pasaulinio garso žvaigždėmis, gimė iš šio įdomaus žanro, kuris seniai turėjo pas mus atsirasti.
Prieš porą metų su bičiuliu vienai Vilniaus įstaigai bandėme siūlyti „Stand up“ konkursą, rinkome žmones, kurie galėtų rašyti ar skaityti. Atsiliepimų gavome nedaug, todėl nutraukėme šią veiklą. Ačiū Dievui, kad kažkam užteko kantrybės, noro ir dvasios stiprybės įrodyti, jog toks žanras Lietuvoje gali egzistuoti.
Tik yra viena bėda. Manau, kad per anksti „Stand up“ pateko į televiziją. Jie galėjo palaukti, kol vaisius būtų subrendęs, ir tada pateikti jį žiūrovui. Tada toks projektas būtų atrodęs truputį rimčiau. Greičiausiai buvo norima iškart užsidirbti pinigų. Suprantamas noras.
TIK FAKTAI
R. Rudokas gimė 1968 metais.
1991-aisiais baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
1993 metais su kolegomis R. Kazlu, Kęstučiu Jakštu ir Juozu Gaižausku įkūrė „Viengungių melodijas“.
