Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vos prieš du mėnesius įvyko garsios V. A. Mocarto operos „Don Žuanas“ premjera, kurios dirigentas I. H. Lapinsch, režisierius R. Banionis, dailininkas S. Bocullo.
Sklando įvairiausios nuomonės ir atsiliepimai apie klaipėdiečių „Don Žuaną“. Vis gi geriausia pamatyti savo akimis, išgirsti savo ausimis ir įvertinti savo širdimis ir protais.
Vasario 3 d., šeštadienį, 18.30 val., šioje operoje debiutuos teatro naujieji solistai: sopranas Loreta Ramelienė ( Dona Ana) ir bosas Igor Bakan (Komandoras).
Jie publikai pažįstami iš vaidmenų, sukurtų P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Loreta Ramelienė įdomiai atskleidė trapios svajotojos Tatjanos paveikslą, nudžiugino lygiu, stipriu balsu - žiūrovų akyse nenoromis sužibėdavo ašaros, kai klausydavosi dainininkės.
Igor Bakan neseniai atšventė dvidešimt antrąjį gimtadienį. Paradoksalu, tačiau Komandoro, kuris pagal de Piavės libretą yra senas vyras, suaugusios dukters Donos Anos tėvas, amžius gerokai skiriasi nuo solisto. Nepaisant to, aksominio tembro balsas skamba užburiančiai, verčia negalvoti apie atlikėjo ir vaidinamo personažo amžiaus skirtumus.
Mocarto laikais nepaprastai didelę įtaką galutiniam operos susiformavimui turėjo dainininkai. Jie ypač aktyviai kišdavosi į arijų bei rečitatyvų kūrimą. Mocartas atkreipdavo dėmesį į jų pasiūlymus, bet niekam neleisdavo kištis į ansamblių muziką. Prahoje jis pabaigė rašyti partitūrą, atsižvelgdamas į atlikėjų balsų galimybes bei jų pageidavimus.
Natūralu, kad Mocarto operos „Don Žuanas“ sukūrimas apipintas legendomis.
Pirmiausia jos susijusios su pasakojimais apie tai, kaip kompozitorius mergino dainininkes, dalyvavusias pastatyme. Mes nežinome, ar tai tiesa, ar melas, bet jie labiau primena piktas apkalbas.
Svarbesnės kitos istorijos, bylojančios apie tai, kaip Mozartas repeticijų metu ne tik stebėjo ir vadovavo muzikinei spektaklio pusei, bet ir pats režisavo. Jis galiausiai pasiekdavo ko nori, nes buvo energingas, paslaugus ir taktiškas.
Premjera Prahoje buvo stulbinamai sėkminga. Prahiečiai kraustėsi iš proto, Mocartui siūlė pasilikti ir dar sukurti kelias operas. Deja, jis skubėjo į Vieną, nes pagaliau gavo imperatoriškojo ir karališkojo dvaro kompozitoriaus postą.
Vienoje „Don Žuanas“ pirmą kartą buvo parodytas 1788 metais ir patyrė fiasko, kritikai atkreipė dėmesį tik į patį premjeros faktą. Daugelio kritikų atsiliepimai dvelkė šalčiu. Jie gerai atsiliepė apie pačią muziką, bet priekaištavo dėl teksto: „jei akys mato įdomų reginį, ausys girdi nuostabią muziką, tai protas skriaudžiamas, geras auklėjimas įžeidžiamas, o dorybė ir jausmai trypiami“.
Vienintelis, visapusiškai gerai įvertinęs ir pripažinęs Mocarto operą „Don Žuanas“, buvo kompozitorius J. Haidnas.
Reikšmingi Gotfrido Žakvino, Mocarto jaunojo draugo, žodžiai, 1787 m. įrašyti kompozitoriaus albume: „Genijus be širdies – reiškinys neįmanomas. Nei tobulas protas, nei vaizduotė, net juos sudėjus drauge, nepajėgūs sukurti genijaus. Meilė! Meilė! – tai yra genialumo dvasia.“
Pamažu nerūpestingą Mocarto amžininkų požiūrį į gyvenimą ėmė keisti mintys apie žmogaus paskirtį, vidinio gyvenimo prieštaravimus. Tokiu būdu Mocarto operoje buvo sprendžiama austrų-vokiečių inteligentijos filosofinė kolizija – žmogiškųjų jausmų, poelgių laisvės ir moralinės pareigos egzistavimo dermė.
Mocarto „Don Žuane“ priešpastomas juslinis ir dvasinis pasauliai, atskleidžiama jų vienybė ir prieštaravimai.
Deja, mes menkai žinome, apie paties kompozitoriaus santykį į literatūrinę medžiagą ir kokios buvo jo mintys apie „Don Žuano“ personažus - teišliko keletas pastabų partitūros pakraščiuose.
Tačiau mes galime vėl ir vėl klausytis tobulos muzikos ir ieškoti atsakymų į jau seniausiai keliamus, bet dar neatsakytus klausimus.
Nijolė Jačėnienė
