Du faktai kiek pataisė kultūros padėtį visuomenėje. Jei kalbėtume žanrais, kultūra iš sąmonės srauto literatūros persimetė į trilerio ir detektyvo sferą. Sakytume, klaidos, skandalai, sensacijos, bet drauge – gal su kultūra nėra taip blogai? Ir čia betrūksta, kad Johnas Grishamas ar Michaelas Crichtonas griebtųsi savos plunksnos, ir leistų mūsų kultūrai bent uždirbti. Kodėl pagaliau nepasimokius iš savo klaidų ir nesukūrus naujo „Face/Off“?
Matau puikų mūsų laikams kultūros ir detektyvo (žr. UmbertoEko „Rožės vardą“) persmelktą ekrano šedevrą. X, vilkįs juodu nindzės kostiumu, užmeta virvę į balkoną J.Basanavičiaus gatvėje ir kopia reljefiškai įspūdinga siena, apšviečiama mėnulio, kybančio virš Trakų gatvės. Langelį antrame aukšte jo bendras dar dieną buvo palikęs, kai lankėsi ministerijoje neva svarbiais reikalais. Langas atsidaro (kamera jau iš vidaus), iš po masyvių užuolaidų išlenda X veidas (dar kaukė), ir kišeninis „Philips“ žibintuvėlis apšviečia popieriais nuklotą stalą. Ranka paima vieną aplanką (That‘s what I was looking for a long time! - Štai tavęs aš ieškojau ištisus metus!), ir jis skubiai perfotografuojamas. Peršokami balkono turėklai. Mėnesiena, nuvažiuojantis „Ferrari“.
Ekrane pasirodo užrašas „Po trijų mėnesių“. Ryte jaunas gražus vyriškis vonioje skutasi iki „Gilette“ reklaminės barzdos standarto, po to valgo su šeima dribsnius, staiga pašoka (kaip visada nepavalgęs), pakšteli žmonai į žandą ir išbėga – Darling, I have a meeting, bye (Brangioji, susitiksime vakare, iki), meta žvilgsnį į tik atsikėlusį mažėlį – I love you. - I love you too, dad (Iki, mažyli. – Pats tu iki). Trinkteli durys.
Į posėdį renkasi Kultūros ir sporto rėmimo fondo ekspertai. Varto paraiškas ir žiovauja. Kažkokia Giedrė Jankevičiūtė padavė paraišką leisti knygai „>>>>>“. Knygą rekomendavo menotyrininkės Ingrida Korsakaitė ir ... Mulevičiūtė... Projektas neblogas, lyg ir pritarta, vėl žiovulys. Bet – ekspertų laukia dar vienas. Paskutinis. Ir – kadras stambiu planu, trilerinė muzika: lygiai ta pati knyga, paraiška taip pat identiška pirmajai (o pagaliau – kuri pirmoji?), tik rekomendacijas rašo (vėl muzikos akcentas) - Ingrida Korsak ir ... Mulevičienė. Knygą leis Ramūno Strumskio viešoji įmonė „Orideta“. Jaunas ekspertas įsimeta į burną kramtomąjį tabaką (jis neseniai metė rūkyti, todėl nervingai gniaužo kumščius): Orideta. Kur aš ją girdėjau?..
Klausimas ne tiek ekspertams – kaip išspręsti šią situaciją. Jie turi ne tik atidžiai tyrinėti paraiškas. Dabar jie pasisamdo ekskomisarų biurą, bet jis visiškai nevykęs, tokie sukriošę seniai lestreidai. O tūlas Ramūnas Strumskis pateikė paraiškų dar kelioms knygoms,- reikia išsiaiškinti, kas ten ką dubliuoja. Pagaliau - ar tas Strumskis nepadavė paraiškų ir pernai ar užpernai? Jaunasis ekspertas supranta mechanizmo skyles: už gautus pinigus atsakomybės ir atsiskaitomybės – jokios. Detektyvas prasideda.
Ekskomisarai ima tyrinėti mechanizmą. Ir suvokia, kad fonde nėra slapto seifo, o niekas nesirūpina paraiškų saugumu. Jų nereikia nė supakuoti, idant jų nepaimtų ir skaitmeniniu fotoaparatu skubiai neperfotografuotų kitos personos (kaip matome, aparatas buvo nekoks, nes rekomenduojančiųjų pavardės „nebuvo fokuse“). Valstybė net neturi mechanizmo, kaip patentuoti idėjas, ir visi konkursai nepaiso jokių pirmenybių, nes jų nustatyti neįmanoma. Idėjos vagiamos iš konkursų, o konkursai paskelbiami neįvykusiais (kam laimėjusieji, jei visi susiuntė savo know-how?). Ratas plečiasi. Tik vienas surastas senas kultūrininkas prisimena, kad kai jis siųsdavo scenarijus konkursams, kitą egzemplioriaus kopiją įdėdavo į voką ir išsiųsdavo... sau. Registruotu paštu. Bent data matosi.
Jaunasis ekspertas išgvildena klausimą. Nuslūgus įtampai ir ministerijoje apdovanojus nugalėtoją, jaunasis ekspertas prieina prie lango ir mato, kaip anapus gatvės, „Maldžio“ galerijoje, atidaroma žymaus dailininko Antano Samuolio paroda. Naujos mašinos, vakarinės suknelės, šampanas, martinis, sveikinimaisi ir sveikinimai. Pirmąkart eksponuojama aibė naujų, tik surastų darbų. Ekspertas su žmona taip pat patraukia į atidarymą...
Antra serija. Paroda. Visi sužavėti, giria galerijos savininką. Tik prisikaušęs vienas dailininkas prieina prie paveikslo ir nustemba – Shit, I recognise my brush! (Dieve, pažįstu savo potėpį!). Ekspertas tai nugirsta. Kita prabangi dama (dailininko našlė?) pasipiktinusi taip pat bando kažką pasakyti, bet ją – neva girtą – išveda du galerininko apsauginiai ir išveža nežinoma kryptimi. Trečia užspringsta alyvuoge martinyje.
Ekspertas imasi darbo. Reikia sužinoti, ar tuos paveikslus kas nors tyrė ir patvirtino jų autentiškumą (naujų pateikta ne vienas, o keliolika). Ar šalyje jau susiformavo to dailininko rinka, ar jis jau čia – kaip Van Goghas? O gal taip galerijos savininkas (prie jo sunkiausia prieiti, jis mėgsta antikvarą ir nekrofilinius paveikslus su pūnančiais žmonėmis) bando tik sukelti skandalą ir pelnyti galerijai reklamą (abejotinas būdas, galerijos ir taip niekas nelanko). O gal po parodos, tarsi pristatymo ir darbų autentiškumo patvirtinimo, tie neva Samuolio rankos paveikslai keliaus į užsienius, kur jų patikrinti specialistų tikrai nebus, o sumos patrigubės? Bus iškeisti į užatlantės lietuvių dolerius? O gal paveikslai – tik priemonė atbaidyti nuo stambesnių žuvų? Gal juose – stambi narkotikų siunta? Ar paroda surengta kaip tik laiku, norint pridengti kitą galerijos veiklą?
Čia filmas pakeičia žanrą, ir to atpažinusio savo potėpius dailininko dėka regime smagų miuziklą, tokį Luhrmano „Moulin Rouge“ tarpukario Kaune. Samuolis sėdi Lietuvoje ir prieš išvykdamas į TSRS turi persiplėšdamas nutapyti aibes paveikslų užsakovams. Jis paprašo savo draugų, kad jam padėtų – vistiek jo Rusijoje niekas nežino. Daugelis sutinka, ir dirbtuvėje šalia Laisvės alėjos užverda darbas, liejasi muzika,vynas, merginos. Meilės istorija taip pat nepamaišytų - Stay with me! – I was made for loving you, baby (Nevažiuok tu į tą šalį! - Bet aš sukurtas menui!). Paveikslai parduoti, po to seka „aukštyn kojom restoranas“, išsiskyrimas ir vėl susitikimas. Po daugelio metų galerininko dėka drobės vėl grįžta į Lietuvą. Bet kažkas vis nepatenkintas: kieno rankai priklauso tie paveikslai? Ekspertas atsidūsta: Lietuvai. Kito atsakymo nėra.
Jis grįžta namo, pabučiuoja miegančius vaikus ir nemiegančią žmoną. Hard day? – Like allways (Sunki buvo diena? – O kam dabar lengva?).
Taip kultūra atsigaus, nes kitais metais Kultūros ir sporto rėmimo fondas gaus paraišką dviems kino scenarijams. Dublikatų bus dar trys. Jaunasis ekspertas atidus – Deja vu (Deja, ir vėl). Bet jis jau nebekreipia dėmesio. Užsitraukia cigaretę ir nebegniaužo kumščių.
Rekomendacijas scenarijui prašau siųsti [email protected] .
