Informacijai ir pramoginiam turiniui intensyviai virstant į skaitmeninį formatą prie kompiuterių ir interneto praleidžiame vis daugiau laiko. Bet ar neužmetame mes tiek amžių pačiu svarbiausiu žinių šaltiniu buvusios knygos? Ar kaip tauta nepernelyg greitai esame linkę pamiršti praeitį, ar jaunajai kartai lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis jau nėra tik atskirų žodžių rinkinys? Ar šiuolaikinėje visuomenėje knyga vis dar yra vertybė? Apie tai ir šiek tiek daugiau kalbėjome su prozininku Valdu Papieviu. Paryžiuje jau kurį laiką gyvenantis rašytojas šiais metais pelnė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją už kūrybiškiausią metų knygą, romaną „Eiti“.
Kokią svarbą turi knyga šiuolaikinėje visuomenėje? Ar negalėdama atlikti pramoginių funkcijų taip pat efektyviai kaip kitos infomacijos skleidimo priemonės ji išliks?
Knyga mus išgelbėjo. Pasaulyje būta ir yra daug visokių kontrabandų: alkoholio, tabako, ginklų, kvaišalų ‒ tačiau bent aš nežinau nė vieno krašto, kur žmonės būtų rizikavę savo gyvybėmis, per sieną nešdami knygą. Mūsų knygnešiai, ko gero – unikalus atvejis istorijoje, pabandykite kurios nors kitos kalbos žodyne surasti žodį „knygnešys“. Imant knygą plačiąja – kultūros – prasme, galima būtų sakyti, jog knygnešiai ant savo pečių išnešė ir pasauliui vėl atnešė Lietuvą. Knyga mums visada buvo ir, tikiu, tebėra kaip duona šventa.
Apie knygos mirtį jau dešimtmečius kalbama, o ji kaip gyva, taip gyva. Knyga juk tyli, ji nėra agresyvi kaip, tarkime, radijas, televizija, internetas ar kiti šio laiko stebuklai. Nuo viso to ji pasitraukusi nuošalėn ir mūsų laukia. Ir bent jau kartais mums jos tylos prisireikia. Imame ją pavartyti. Žmonės juk esame.
Tikrai netikiu, kad ateis diena, kai visi pavirsime kibernetiniais – pramoginiais ufonautais.
Ar nėra taip, kad šiuolaikinė visuomenė panirusi į pramogas ir visiškai pamiršusi savišvietą?
Nei ji visiškai panirusi į pramogas, nei savišvietą ar dvasinius dalykus pamiršusi. Mes prisikuriame mitų, jais įtikime ir leidžiamės jų užvaldomi. Daugeliui jau sprangu nuo tų pramogų, kad dar jos bent pakenčiamo lygio būtų. Ypač kaimų ir miestelių žmonėms knyga tampa vieninteliu išsigelbėjimu. Štai mano mama, o jai aštuoniasdešimt metų, perskaitė visas namie turėtas knygas, dabar iš bibliotekos jas ima.
Tie pramoginiai „gaidžiukai ir vištelės“ – dar viena oligarchija, jas pinigų buldozeris stumia. Pinigų jiems nebeužtenka, ir politikos svertų prisireikė jiems (ar dar kam nors, jais pasinaudojant). Jie visada arenos centre, jie visada prožektorių apšviesti. Pinigais kuriama legenda, kad mes be jų nebegalime. Betgi dar kaip galime.
Tik kartais koktu. Ir pikta. Norisi rėkti. Galbūt susitelkti turėtume.
Kodėl mažėja poreikis skaityti? Galbūt dėl didžiulio mus kasdien pasiekiančio informacijos srauto, mums pakanka to, ką gauname iš aplinkos?
Dar vienas mitas? Šiemet pirmą kartą atvažiavau i Knygų mugę. Kai pamačiau, kiek ten buvo žmonių, kokia tai buvo šventė, tikrai negalėčiau sakyti, kad žmonės nebenori skaityti. Šiandien, ketvirtadienį, Paryžiuje prasideda Knygų mugė. Ir į ją minių minios plūs.
Kartais čia, Paryžiuje, tenka susitikti su jaunimu iš Lietuvos ir apie knygas pakalbėti. Nežinau, gal į Paryžių tik tokie žmonės atvažiuoja, bet tada aš pokalbį stengiuosi į kitą temą nukreipti – jie perskaitę daugiau negu aš, apie knygas išmano irgi daugiau.
Taigi smagu susitikti Užupy draugo dukrą:
‒ Kur buvai?
‒ Tymo turguje ant suoliuko knygą skaičiau.
Nenuvertinkime mes savęs. Ir ypač mūsų jaunimo. Iš kur tas pasipūtimas, iš kur tas saviniekos kompleksas? Kodėl taip yra – arba Europos centras, arba visiškas niekas?
Kuo knyga skiriasi nuo kitų žinių šaltinių, ką ji mums gali duoti?
Taip, „dalykinės“ knygos yra žinių šaltinis, bet knyga žiniomis neapsiriboja, kaip jomis neapsiriboja mūsų gyvenimai. Arba galėčiau pasakyti kitaip: yra faktų ir yra esminis žinojimas. Gali viską apie save ir pasaulį žinoti ir nieko nei apie save, nei apie pasaulį nežinoti. Geras eilėraštis, geras apsakymas, geras romanas – tai susitikimas su savimi ir pasauliu, kuriame gyveni. Mažas stebuklas arba pripuolamas susitikimas, iš kurio skleidžiasi klausimai – iš kur, kam, kodėl čia esi, ką čia veiki? Mes bėgam nuo šitų klausimų, būna, kad jie mus pasiveja. Tada arba kai atsiverčiame knygą.
Ar vis brangstančios knygos tapo prabangos preke? Ar galime to išvengti ir kokiais būdais to siekti?
Kiekvieną vakarą, kai grįžtu, toje pat metro stotelėje matau tą patį klošarą. Nežinau, iš kur jis gauna knygų, gal perkasi iš socialinių pašalpų, bet jis visąlaik skaito. Skaityti – klošariška prabanga?
Ar šiais laikais leidyklos siekdamos pelno mažai dėmesio kreipia į turinį?
Norėčiau, kad pelną pirmiausiai lemtų turinys. Bet šitai didžia dalimi priklauso ir nuo mūsų, nuo to, kokias knygas perkame. Komercinė sėkmė ir turinys nėra nesuderinami dydžiai.
Antra vertus, jeigu mano romaną „Eiti“ išleidusiai Rašytojų sąjungos leidyklai tik pelnas rūpėtų, ji į mane nė atsigręžus nebūtų.
Skaitmeninės knygos pliusai ir minusai. Grėsme tikrosioms knygoms ar skaitymo populiarinimo galimybė?
Taigi koks malonumas akimis glostyti, rankomis čiuopti gerai išleistą knygą. Mano naujajai knygai viršelį ir jos viduje esančius piešinius nupiešė dailininkas Pranas Gailius, ją puikiai apipavidalino Romas Orantas. Labai ja džiaugiuosi kaip gražiu daiktu, net daiktu to pavadint negali, tik nerandu kito žodžio.
Skaitmeninės knygos juk nė pavartyt negali, kaip vartai tikrą knygą.
Popierinė knyga išeina į žmones ir gyvena savo gyvenimą. Ją nučiupinėja pirštai, jos puslapius negelsvina laikas, daug kartų skaitoma, kartais ji ir sudryksta. Ji gyvena, ji sensta.
Skaitmeninė knyga nesikeičia, ji tik atlieka funkcijas. Taip, funkcijas. Sklaidos, populiarinimo, lengvo priėmimo? Gal užaugs karta, kuriai knygos puslapiams versti pakaks spaudyti mygtukus?
Knygų kompiuterio ekrane aš skaityti nemoku.
Ar nereikėtų permainų mokyklų programose tam, kad jaunimas turėtų daugiau laisvės rinktis, ką jie nori skaityti?
Be pamatinių dalykų išmanymo rinktis tu nemokėsi. Be noro skaityti laisve, ką skaityti, paprasčiausiai nepasinaudosi. Mokykla pirmiausia turėtų pakloti šiuos pamatus ir įkvėpti norą skaityti. Ir kas gi gali suvaržyti tavo laisvę skaityti?
Kalbame apie skaitytojus. O kaip rašytojai? Ar kolegų gretos retėja, galbūt dalis keliasi į internetą?
Retėja? Betgi rašytojų Lietuvoje vis daugiau ir daugiau. Ir kiek knygų išleidžiama. Tik ar ši gausa reiškia, kad turime daugiau literatūros?
Nuspaudi skaitmeninio fotoaparato mygtuką, ir jau – fotografas?
Patiko jūsų pasakymas „keliasi į internetą“? Man tai – kaip persikėlimas į kitą pasaulį.
Ar šitai nereiškia, kad bėgam nuo tikrojo?
Aš nežinau.
Daug ko šitam gyvenime aš nežinau.
