Štai jis – pirmasis be muzikos leidybos giganto „EMI“ pagalbos išleistas „Radiohead“ albumas, sukėlęs nemažą triukšmą, kai grupė pasiūlė gerbėjams parsisiųsti jo mp3 versiją už pačių klausytojų pasirinktą kainą, ir šiuo metu karaliaujantis tiek Didžiosios Britanijos, tiek JAV albumų top’uose.
„In Rainbows“ yra septintasis britų vunderkindų albumas, pasirodęs praėjus beveik penkiems metams po 2003 m. klaustrofobiško „Hail to the Thief“. Pasak pačių „Radiohead“, ties šiuo įrašu jie dirbo studijoje 2 metus, paraleliai koncertuodami ir rengdami turus. Įdėtas darbas albumo skambesyje jaučiasi. Tačiau kartu jaučiasi ir to beveik karštligiško, spontaniško betarpiškumo (anglų kalboje tam pojūčiui išreikšti yra labai talpus žodis immediacy), būdingo ankstesniems grupės įrašams, ypač „Amnesiac“ ir „Hail to the Thief“, nebuvimas. „In Rainbows“ yra turbūt labiausiai subrandintas ir vientisas „Radiohead“ albumas. Deja, ir blankiausias iš visų po 2000 m. pasirodžiusių jų darbų. Jame galima pastebėti šiokį tokį gerai paslėptą, bet vis dėlto juntamą „Radiohead“ atsiribojimą nuo jų pačių muzikos. Jie nebeneria į garsą stačia galva, ir todėl „In Rainbows“ skambesys yra daug santūresnis nei tai, ką įpratome girdėti iš amžinų eksperimentatorių. Thomas Yorke’as nebeišrėkia savo pusiau abstrakčių tekstų ant isterijos ribos, kaip „2 + 2 = 5“, o iš muzikos dingo „Pyramid Song“ ar „Knives Out“ epiškumas.
Tiesą sakant, naujajame albume apskritai nėra dainų, kurios išsiskirtų taip, kaip du minėti singlai iš „Amnesiac“, ir skambėtų beveik kaip himnai (išskyrus nebent „Bodysnatchers“). „In Rainbows“ galima klausytis tik kaip albumo – vientiso ilgo kūrinio. Ko gero, tai yra ir privalumas, ir trūkumas. Daug kritikų pažymėjo, kad tas pats „Amnesiac“ kentėjo nuo šiokio tokio fragmentiškumo ir nevientisumo, tačiau jame buvo ryškių „viršunių“. Tuo tarpu „In Rainbows“ yra beveik neišskaidomas, homogeniškai geras ir stiprus įrašas, bet ne daugiau. Dauguma įtakingų muzikos leidinių recenzentų pastebi, kad „Radiohead“ tarsi nurimo, suprato, kad „kontrkultūriškai“ kažką įrodinėti jau nebėra prasmės, ir išleido tiesiog puikų modernaus roko albumą, neturintį sprogimo efekto potencialo, kaip „OK Computer“ ar „Kid A“, bet vis dėlto savotišką šedevrą (juo labiau, kad daug kas apskritai nenoriai laukė nusivylimo – vis tik septintas albumas, vizionieriškumas ir genialumas irgi turi ribas).
Negaliu sutikti su nuomone, kad šis įrašas yra šedevras, o ypač su kai kurių apžvalgininkų nuomone, kad po kurio laiko jis įgis labai reikšmingo kultūros artefakto statusą. Pirmiausia todėl, kad albumas yra neprovokuojantis ir tarsi savaime suprantamas. Tai nereiškia, kad „In Rainbows“ yra nuspėjamas – visgi jame yra nemažai grupes skambesiui naujų aspektų, bet tai yra visai kitokio tipo novatoriškumas, nei „OK Computer“. Tiesiog pirmą kartą „Radiohead“ albumų istorijoje viskas yra pasverta ir pamatuota. Nebeliko konflikto, kuris roko albume yra ne mažiau svarbus, nei dramos spektaklyje. Vietomis albumo skambesyje netgi galima aptikti šiokį tokį žaismingumą, iš tolo kiek primenantį „šokių roko“ (dance-rock) grupių – „The Killers“, „The Hives“, „Franz Ferdinand“ ir t. t. – muziką. Turint visa tai galvoje, albumo pavadinimas yra gana simboliškas. „Radiohead“ pasiekė savo nirvaną ir ramiai sau maudosi vaivorykštėse, mėgaudamiesi palaiminga nesvarumo būsena. Tiesa, albumo perklausymas visgi nepalieka įspūdžio, kad tai galutinė stotelė. Kas žino, ko dar galima laukti iš „Radiohead“.
Palikdamas ramybėje albumo turinį, negaliu neužsiminti, jog belieka tikėtis, kad Lietuvoje tokios muzikos įrašai kada nors irgi puikuosis pirmosiose albumų pardavimų top’ų vietose.
Repeticinio „Bodysnatchers“ atlikimo vaizdo įrašas (2007.11.09):
„Radiohead“
„In Rainbows“
Išleido: „XL Recordings“
Pliusas: „Bodysnatchers“, „House of Cards“, „Jigsaw Falling into Place“
Minusas: „Nude“, „Videotape“
Įrašą recenzavimui suteikė „Muzikos bomba“
