Kažkada buvo madingi ginčai tarp fizikų ir lyrikų, tiksliųjų mokslų akistata su poezija. Regis, sujungti tuos du polius tobulai pavyksta kaligrafijos menui. Šiandien apie kaligrafiją ir kitus dalykus kalbamės su Izraelyje gyvenančiu dailininku Leo Ray (studijavusiu teorinę fiziką ir dailę!), kuris „Lietuvos aido“ galerijoje prisistato piešiniais tušu ant popieriaus, rašo „Respublika“.
Vidinei laisvei reikia laiko
– Jūsų parodą galerijoje pristatė Albertas Gurskas, didžiausias šrifto autoritetas Lietuvoje.
– Jis ir buvo pirmasis mano kaligrafijos mokytojas.
– Daug kam kaligrafijos sąvoka siejasi su kietais dailyraščio kanonais, pedantiška plunksnos valdymo technika.
– Jūs ir teisi ir neteisi. Lygiai to paties bijojau, kai akademijoje išgirdau, kad teks mokytis kaligrafijos, taigi gražiai rašyti raides.
Tačiau profesoriaus Gursko metodika diametraliai priešinga – jam svarbiausia išlaisvinti individualybę. Pradeda nuo abstrakčių pratimų – dėmės, linijos, jų santykio, ritmo. Mane tai grąžino į vaikystę, kai dėmės ir plėmai ant sienos galėdavo atgyti, tapti personažais, gėrio ir blogio įvaizdžiais, stipriausių išgyvenimų akumuliatoriais. Gyvai jausti, pasitikėti savo vidinių išgyvenimų autentiškumu ir verte – viso to ir mokė profesorius.
– Betarpiškas ryšys tarp emocijos ir rankos?
– Būtent. Kad tas atsirastų, reikia nemažai įdirbio. Pasitikėjimui, vidinei laisvei – reikia laiko.
– Ar būna taip, kad žiūrėdamas į lakštą popieriaus, kuriame ką tik pasidarbavo jūsų „vidinis aš“, nustembate, atradęs ką nors netikėto?
– Visada. Kaligrafija – improvizacijos, netikėtų emocijos pliūpsnių menas. Tarsi cheminė reakcija, kurioje dalyvauja tušas, popierius ir rankos judesys.
Tylėti dviese
– Prieš 17 metų atsidūrėte Izraelyje. Ką ten radote – Pažadėtąją žemę ar kultūrinį šoką?
– Veikiau kultūrinį šoką. Negirdėta kalba. Nereikalingumo jausmas. Laimei, buvau pakviestas į bendrą atvykėlių menininkų parodą Tel Avive. Ten mane pastebėjo ir pakvietė bendradarbiauti viena galerija.
– Atidaryme pastebėjau daug lietuvių dailininkų...
– Atėjo studijų draugai. Tai dar vienas traukos vektorius į Lietuvą. Deja, nebėra mano geriausio draugo Ričardo Gavelio, su kuriuo kartu studijavome teorinę fiziką.
– Apie jį buvo daug rašoma po mirties – kaip apie labai uždarą, vienišą, nelinkusį draugauti.
– Tokį jį ir prisimenu. Tai buvo vienas intelektualiausių žmonių, kokį teko sutikti. Tačiau išliko ne tiek pasakyti žodžiai, kiek nutylėjimai. Artimi žmonės supranta, ką reiškia apie ką nors tylėti dviese.
– Žinojote apie jo dvasines krizes, depresijas?
– Visada jausdavau. Bet dabar galvoju, kad anuomet nesuvokdavau jų gylio, destruktyvios jėgos.
– Kartą esu iš jo ėmusi blicinterviu gatvėje, kai prie „Vagos“ knygyno pardavinėjo savo knygas. Mano skeptišką pastabą atrėmė ramiai: karūna nenukris. O kai paklausiau, ar iš tikrųjų yra toks pesimistas, koks atsiskleidžia kūryboje, atsakė: „Taip, esu tobulas pesimistas. Iš gyvenimo nieko gero nesitikiu. Bet jei nutinka priešingai, būna dvigubai malonu“.
– Tai labai panašu į jį.
Kitoks laikas
– Ar susirašinėdavote su draugais Lietuvoje?
– Tik atsiradus elektroniniam paštui.
– Ir čia kalba kaligrafas! Jūsų „popieriniai“ laiškai turėtų būti meno kūriniai.
– (Juokiasi.) Nelaikau savęs tokio rango kaligrafijos meistru. Veikiau esu tapytojas.
– Betgi dėstote kaligrafiją privačioje mokykloje.
– Taip. Pakvietė dėstyti piešimą, o ilgainiui ėmiausi ir kaligrafijos. Labai pravertė tai, ko buvau išmokęs iš profesoriaus Gursko. Ypač – žmogaus kūrybinių galių išlaisvinimo.
– Tai praverčia kitose kūrybos srityse?
– Be abejo. Ne veltui kaligrafija taip išplitusi Rytuose, siejama su kosmosu, Absoliutu, asmenybės tobulėjimu. Beje, ten ji labai disciplinuotas mokslas. Iki laisvai reiškiamų emocijų – ilgas 15-20 metų kelias, begalinės pratybos, kaip atlikti vieną ar kitą brūkšnį, perėjimą, jungtį...
– O pas mus visko norima greit ir lengvai. Žinau, kad nedaug ko išmokę tapytojai ar skulptoriai diplomą apsigindavo sukurpę mėgėjišką instaliaciją.
– Dabar toks laikas. Rinka reikalauja visokių reginių, performansų, triukų. Bet tai praeis. Jau praeina. Savo mokiniams stengiuosi įdiegti rimtą požiūrį į profesiją. Vieni supranta, kiti ginčijasi. Gal, sakau, tas supratimas ateis vėliau.
Audronė Jablonskienė
