„Tūkstantmečio odisėjos“ žygį aplink pasaulį visus 9 mėnesius sekė tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Vieni tūkstantmečio šventės kvieslių sulaukė savo tolimame uoste, kitų patriotinius jausmus kaitino vien žinios apie istorinį žygį. O Mindaugą Vingrą ir kompozitorių Andrių Kulikauską jis įkvėpė sukurti dainą „Odė Lietuvai“.
– Kas įkvėpė parašyti šią dainą?
Mindaugas Vingras: Tik išgirdęs apie ruošiamą „Tūkstantmečio odisėjos“ projektą, be galo norėjau dalyvauti nors vieno etapo plaukime. Kadangi neturiu jokios buriavimo patirties, su žmona juokavau, kad jachtoje galėčiau gaminti maistą, fotografuoti, net dainuoti – kad tik į ją pakliūčiau. Visomis išgalėmis norėjosi prisidėti prie tokio istorinio projekto.
Prasidėjus projektui, Odisėja man atvėrė akis. Suvokiau, kad ne tik plaukiant aplink pasaulį, galima prisidėti prie projekto. Kiekvienas iš mūsų turėtų daryti, tai, ką moka geriausiai.
– Kokia dainos kūrimo istorija?
M. V.: Mintis apie dainos „Odė Lietuvai“ sukūrimą atėjo spontaniškai, todėl pats pasisiūliau ir projekto organizatoriams. Visiškai nesitikėjau tokio greito ir teigiamo organizatorių atsakymo. Parodytas pasitikėjimas manimi, net nežinant, ką esu sukūręs ir beprotiškai trumpas įvykdymo terminas, mane labai stipriai įpareigojo.
Pirmieji dainos žodžiai gimė tolimojoje Azijoje. Ten buvau išvykęs darbo reikalais. Būnant toli nuo Tėvynės, rašydamas eiles, kartais pasijusdavau tarsi buriuotojas viduryje vandenyno.
– Kaip sutalpinti tūkstančių lietuvių mintis apie gimtąją žemę į kelis dainos stulpelius? Ar tai lengva?
M. V.: Atvirai pasakius, tai tikrai nelengvas darbas. Per visą „Tūkstantmečio“ odisėjosžygį žmonės rašė Odes Lietuvai – gražiausius ir nuoširdžiausius meilės ir pasididžiavimo Lietuva žodžius. Internete perskaičiau daugiau nei 2000 parašytų Odžių Lietuvai, kurios buvo atsiųstos ir dar dabar siunčiamos iš viso pasaulio. Net išsivedžiau tendencijas, kokiomis nuotaikomis ir jausmais gyvena Australijos lietuviai, kokiomis Amerikos ir t.t. Bandžiau rasti esminius sąlyčio taškus su jau mano sukurtais žodžiais. Ieškojimas tikro, teisingo žodžio užtruko. Niekaip negalėjau pasakyti sau, kad tai jau yra tos eilės, kurios atspindi Odisėjos pagrindinį tikslą: suvienyti viso pasaulio lietuvius švęsti Lietuvos tūkstantmetį.
Visos perskaitytos Odės, žmonių mintys ar jausmai apie Lietuvą mane lydėjo nuo ryto iki vakaro. Negalėjau nieko kito daryti, tik skaityti savo parašytas eiles, taisyti jas ir vėl viskas iš naujo. Per keturias savaites gimė trylika skirtingų eilių apie Lietuvą. Sunku paaiškinti, iš kur atsirado tiek įkvėpimo ir jėgų, parašyti tiek eilėraščių. O jūs dar klausiate ką man davė „Odisėja“?!!!:) Likus porai savaičių iki jachtos “Ambersail” grįžimo, atsirado eilės, vertos „Tūkstantmečio odisėjos“ projekto.
Ši daina tapo dalelė manęs, dalelė visų lietuvių, kurie „išsibastę tartum gintarai“ (citata iš dainos).
– Kokius jausmus norėjai sudėti į dainą?
M. V.: Matant gražiai nuaugusi ąžuolą, dažnai pamirštame ir nematomą jo pusę. Jis tvirtai stovi ant žemės, o po žeme išsiraizgiusios jo šaknys.
Kuriant dainą, norėjosi pabrėžti pagrindinius ir, mano nuomone, vienintelius tikrus jausmus: pagarbą Lietuvos praeičiai, žmonių vienybei bei meilę Lietuvai. Tai tauriausi jausmai, kuriuos labai norėčiau tikėti, pajus kiekvienas, kuris klausysis šios dainos širdimi.
– Kas ji - mūza?
M. V.: Sugrįžus į Lietuva, kreipiausi į vieną iš mano labiausiai gerbiamų muzikos kompozitorių Andrių Kulikauską. Jo ilgametėje ir labai spalvingoje kūryboje aiškiai atsispindi meilė Tėvynei, pagarba Lietuvai ir žmogui. Norėjosi, kad daina vainikuotų „Tūkstantmečio odisėją“, būtų pagerbti visi žmonės, kurie rašė Odes. Be jokios abejonės, ne tik žodžiai, bet ir muzika turėjo būti parašyta labai jausmingai ir kokybiškai. Net smagu prisiminti, kaip visomis išgalėmis A. Kulikauskui bandžiau paaiškinti, kaip aš išsivaizduoju kūrinio visumą, kokius jausmus turėtų atspindėti kiekvienas muzikos garsas. To daryti visiškai nereikėjo - profesionalus kompozitorius po pirmo mūsų pokalbio iškart suprato koks tai turėtų gimti kūrinys. Darbas vyko labai sklandžiai, nes turėjome vienodą dainos viziją. A.Kulikauskas neskaičiuodamas valandų, pasinėrė į kūrybinį ir organizacinį procesą. Per visą šį laiką, tapome vos ne geriausiais draugais. Už tai, esu jam be galo dėkingas.
– Ką Tau kaip žmogui reiškia “Tūkstantmečio odisėja”?
M. V.: Kiekvienas žmogus iš bet kokio gyvenimo įvykio gali pasiimti arba labai daug, arba visai nieko. Linksmai ir nuotaikingai išsisiūbavusi Odisėja daugeliui žmonių pradžioje atrodė kaip lengvas buriuotojų pasiplaukiojimas aplink pasaulį. Šiandien tų pačių žmonių iš naujo paklausus nuomonės, daugelis jų vienareikšmiškai atsakytų, kad tai yra pati drąsiausia, garbingiausia ir precedento neturinti misija.
Manau, kad sugebėjimas įsiklausyti ir suprasti žodžius, tariamus Odisėjos kvieslių lūpomis sujaudina net pačias šalčiausias širdis.
Asmeniškai man Odisėja visus 9 mėnesius buvo tartum gyvenimas šalia kito, „tikro“ mano gyvenimo. Rytais skaitydavau straipsnius, kaip buriuotojams sekasi, kur jie yra. Kiekvieną sekmadienį, laukdavau TV reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių ir stebėdavau, kaip kiekvieną kartą, tartum vėl iš naujo tūkstantmečio šventės kviesliai vos sulaiko ašaras, susitikę su Lietuvos išeiviais.
Tiek visiems lietuviams, esantiems Lietuvoje ar užsienyje, tiek ir man asmeniškai Odisėja leido prisiminti, kas yra tikros vertybės, o kas tik laikina. Tokie dalykai, negali nepalikti gilaus ir jaudinančio jausmo, „kurį kiekvienas nešiojam savo širdyse” (citata iš dainos).
Muzikos autorius Andrius Kulikauskas.
– Kaip jums kilo idėja sukurti muzika? Kas jus įkvėpė parašyti būtent tokį muzikos motyvą?
Andrius Kulikauskas: Idėja kilo žodžių autoriui Mindaugui Vingrui, o aš ją tik „pasigavau“. Galvojau, kad tai turėtų būti tauru. Manau, kad pats žygis – „Tūkstantmečio odisėja“ ir yra įkvėpėjas. Mane sužavėjo pati projekto idėja ir žmonių pasiryžimas ją įvykdyti. Mintimis bandžiau pabūti jų vietoje, gal kokią savaitę ir ištverčiau ir tai tik palinksminti juos su akordeonu.
Labai kilnu ir kažkas fantastiško, kai grupė žmonių susiėjo į vieną vietą – jachtą ir padarė įvykį, kuris, mano manymu, tapo svarbiausiu Lietuvos 1000-mečio paminėjimo akcentu, o ne iš "viršaus" nuleisti milijoniniai projektai. Patį įvykį vertinu, kaip svarbų misionierišką, kuris suvienijo ir taip mažos valstybėlės mažytes saleles, išsibarsčiusias po pasaulį,o įgula - tai tikri misionierai, nešantys lietuvybę per pasaulį.
– Ar tikite, kad ši daina gali tapti visų lietuvių širdžių himnu?
A. K.: Koks muzikos autorius nenorėtų, kad jo kūrinys taptų himnu? Mano manymu, kad laikas yra šio kūrinio teisėjas.
Kokia jūsų Odė Lietuvai? Pratęskite sakinį: Aš didžiuojuosi Lietuva, nes...
ne kiekviena pasaulio valstybė gali pasigirti tokia istorine ir kultūrine praeitimi.
Dainą atliks maestro prof. Virgilijus Noreika ir Gintarė Skėrytė.Pakalbinome atlikėjus, kaip jie jaučia šią dainą, ką apie ją mano.
Maestro prof. Virgilijus Noreika: Šios dainos poeziją yra labai tyra, ji yra ir labai konkreti, ryški ir atspindi tokias vertybes kaip meilę Tėvynei, meilę motinai, motinos globą. Ji pasakoja, kad Tėvynė mus kaip motina globoja. Apie motinas tą suprasti galima ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Tekstas nėra ypatingai naujas, bet jis yra gražiai padarytas, gražiai sueiliuotas. Muzika yra nelabai popsinė. Man atrodo, kad autoriai pasirinko teisingą variantą. Tikimės, kad ją įsimins ir pagyvenęs ir jaunas. Joje yra surastas muzikinės kalbos aukso viduriukas.
Daina pasakoja, kad mes kaip gintarai išsibarstę po visą pasaulį ir kad vis tiek kur mes bebūtumėm tuos gintariukus kažkas surenka į saujelę, suveria, padaro kažkokį vėrinį. Tai taip ir Lietuva - visus suveria sugrįžusius į Lietuvą. Graži daina.
–Kokius jausmus Jums sukelia šita daina?
V. N.: Nuoširdų susijaudinimą.
Manote, kad ir publikai taip pat bus?
V. N.: Na, čia jau artisto reikalas. Svarbu, kaip jis padainuos. Kiekvieną kūrinį galima padainuoti šaltai, abejingai, arba reikšmingai ir išdidžiai. Aš manau, kad aš padainuosiu ją ir širdingai, ir kartu nesmulkiai - nesusmulkindamas į ritminius šokinėjimus. Daina turėtų patikti. Kompoziciškai ji yra gana įdomiai padaryta, priedainis labai gražus ir sakyčiau paremtas pustoniais. Bet tie pustoniai yra harmoningi ir turėtų būti suprasti platesnės visuomenės. Ypač priedainis nereikalauja kažkokio muzikinio pasiruošimo, kad jį dainuotum. Aš manau, kad ta daina bus dainuojama. Darant dainos įrašą autoriai prašė, kad padainuočiau ne operiniu balsu ir kaip tik toks variantas man rodos geriausiais. Tas, kuris buvo sudainuotas paprasčiau, nesiblaškant į šonus nei muzikine, nei teksto prasme.
Dainininkė Gintarė Skėrytė: Aš šitoj dainoj girdžiu ne tik gražius žodžius ir patetiką. Aš girdžiu joje VILTĮ. Manau, kad šiandien tai svarbiausia. Prasmingi žodžiai ir talentingo kompozitoriaus melodija, manau, nebus vienadienis kūrinys. Tikiuosi. Turiu vilties.
