Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (III aukšte), Nepriklausomybės a. 12, Kaune kovo 12 d., ketvirtadienį, 16 val. duris atvers net trys žymių, Niujorke gyvenančių ir dirbančių, kultūrinėms diasporoms priklausančių fotografų – Shai Kremerio, Jeff Chien-Hsing Liao ir Anthony Azizo bei Sammy Cucherio – parodos.
Visi šie menininkai pripažinti Niujorko šiuolaikinio meno scenos dalyviai – jų socialiai provokuojančius, vizualiai paveikius ir aktualius kūrinius jau įsigiję garsiausi JAV ir pasaulio muziejai bei galerijos. Šias parodas pristato Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Fondu 3,14 (Norvegija, Bergenas) ir Julie Saul galerija (Niujorkas).
Vizualiai gražus ir „teisingas“ Shai Kremerio fotografijų ciklas „Užkrėstas peizažas“ fiksuoja grėsmingus karo pėdsakus, įspaustus Izraelio kraštovaizdyje, ir subtiliai kvestionuoja šio grožio „teisingumą“, primindamas, kad karo žymės čia svetimos ir slepiančios gilias psichologines žaizdas, įsirėžusius Izraelio visuomenės sąmonėje.
Kinematografiniuose Jeff Chien-Hsing Liao darbuose „Habitatas 7“ - marga kultūrinė įvairovė, kuri yra tarsi vienijantis 7-osios Niujorko metro linijos – vienos svarbiausių Niujorko arterijų – maršruto arealo faktorius. Menininkas tiria, kaip ir kodėl šiuolaikinės visuomenės vystosi žmogaus sukurtų „upių“ baseinuose, ir stebi, kaip šie žmonės plėtoja savo etnines tradicijas bei tuo pat metu siekia tipiškos amerikietiškos svajonės.
Anthony Azizo ir Sammy Cucherio meninį duetą sieja bendras siekis „kurti vizualines metaforas naujųjų technologijų vaidmeniui, kuris mūsų gyvenimuose tampa vis reikšmingesniu, ir gilintis, kaip jos veikia mus politinėje, socialinėje bei psichologinėje plotmėje.“ Jie tyrinėja, kokios galimybės atsiveria žmonėms tuomet, kai bendro kompiuterinių mokslų, biotechnologijų, genetikos ir nanotechnologijų sukuriamo potencialo dėka save ir gamtą galime transformuoti iš „pažįstamų formų į nepažįstamas“. Nors šių menininkų estetika gana atstumianti, tačiau jie kalba ne apie irimą, bet apie kažką gimstančio - naujų formų atsiradimą, apie „naujas galimybes, kurios gali pasirodyti tikrai gąsdinančios, tačiau šito mes dar nežinome“.
SHAI KREMER
U ž k r ė s t a s p e i z a ž a s
Šiuo metu Niujorke gyvenantis ir ten bei Tel Avive kuriantis Izraelio menininkas fotografijų projektą „Užkrėstas peizažas“ pradėjo 1999 metais. Jau devynerius metus Shai Kremeris fotografuoja grėsmingus karo pėdsakus, įspaustus Izraelio kraštovaizdyje ir giliai įsirėžusius Izraelio visuomenės sąmonėje. Darbuose įamžinti apleisti kariniai avanpostai, sienos ir barjerai, gamtos rezervatuose besimėtančios karinės nuolaužos. „Užkrėstas peizažas“ – tarsi vizualinis manifestas, besipriešinantis okupacijai, ir testamentas, liudijantis natūralioje aplinkoje karo paliktas žaizdas. Pasak menininko, jo fotografijos „atspindi psichologinę traumą ir jos pasekmes – dvilypį gyvenimą nesutarimų kupiname pasaulyje; taip pat jos įspėja, kad karo žymės tampa neatskiriama žmonių gyvenimo dalimi.“
Šį pranešimą Kremeris neša ne „šaukdamas“, o subtiliais, dažnai labai gražiais potėpiais. Jo nuomone, žiniasklaidoje publikuojami karo vaizdai atbukina žmonių jausmus, ir į žiaurumą ar kančią imama žvelgti abejingai. „Nenoriu žmonių šokiruoti taip, kaip tai daro reportažuose pasirodančios fotografijos. Grožis – štai mano masalas, žvejojant teisybę ir sąmoningumą ir priešinantis neigimui. Mano užfiksuoti kadrai dažnai atrodo labai patrauklūs ir estetiški, o tvarkingos kompozicijos – ‚nekaltos‘ ir poetiškos. Jie tarsi paralelė tų apsauginių mechanizmų, kuriuos izraeliečiai išsiugdo, siekdami ‚normalumo‘ ir saugodamiesi nuo dabartinės politinės situacijos realijų,“ - sako Sh. Kremeris.
Šių panoraminių fotografijų grožis išties viliojantis, tačiau menininkas tiki, kad tai tik pirmasis žingsnis: „Stengiuosi pažadinti jų [žiūrovų] sąmoningumą, kvestionavimą ir kritiškumą dviem etapais: pirmiausia, patraukti jų dėmesį, leisti mėgautis grožiu ir kurį laiką galvoti, kad čia viskas ‚teisinga‘. Tuomet tiems, kurie gilinasi ir ima suprasti, turėtų kilti klausimas – kiek ir kaip (jeigu, apskritai) šis grožis iš tiesų yra ‚teisingas‘.“
Nors kai kuriuose vaizduose karinės zonos lengvai atpažįstamos, daugelyje fotografijų jos atrodo dviprasmiškai. Kariuomenių bazėse likę akmens plokštės, iš po važiuojančio tanko kylantys dulkių debesys ar vėžės smėlyje – šios žymės jau seniai neatrodo mums keistos ar nepriimtinos. Kremerio misija – priminti apie jų svetimumą.
Kaip rašo Sverkeris Svorlinas, „kariniai peizažai [...] yra kolektyviniai prisiminimai. Jie primena mums, kad politinis žiaurumas įsikūnija erdvinėse formose, ir kad jį galima aptikti ir mūsų pamiltuose kraštovaizdžiuose. [...] Todėl šių karinių kraštovaizdžių paviešinimas gali būti laikomas taikos aktu.“
Pats Kremeris akivaizdžiai nėra atsitiktinis šių kraštovaizdžių praeivis. Jis tarsi sužeistas kareivis, grįžtantis į juos su viltimi išgyti – fotografo teigimu, šios žaizdos „daugiau psichologinės nei fizinės“, o jo projektas „apie nebetikėjimą, kad žiaurumu ir karine jėga galima ką nors išspręsti.“
Šios „žaizdos“ smarkiai įtakojo jo pasirinkimą likti Niujorke, kur jis gyvena pastaruosius septynerius metus (juodu su žmona atsisako „auginti vaikus aplinkoje, kur nuolat jaučiama Izraelio armija ir agresija“). Į Niujorką jis atvyko magistrantūros studijoms Vaizduojamųjų menų mokykloje, o vėliau užtikrintai skynėsi kelią kaip profesionalus fotografas. Jį greitai pastebėjo Amerikos kuratoriai, ir jo darbus netrukus įsigijo keli svarbiausi nacionaliniai muziejai, įskaitant Niujorko Metropolitan bei San Francisko šiuolaikinio meno muziejus.
JEFF CHIEN-HSING LIAO
H a b i t a t a s 7
Keturios pagrindinės seniausios civilizacijos susikūrė upių slėniuose. Derlingos žemės gausiai aprūpindavo maistu, tad gyventojų skaičius sparčiai augo, vystėsi miestai ir susiformavo civilizacijos.
Šiandien gyvename pramonės ir technologijų amžiuje, kur mūsų egzistencija priklauso nebe tik nuo maitinimosi arealo, tačiau mūsų gyvenimo vietos pasirinkimo įpročiai išliko labai panašūs į žmonių, gyvenusių senosiose upių slėnių civilizacijose.
Būtent tokią reikšmę turi 7-ojo traukinio arealas – septynių mylių ilgio metro linija, jungianti Niujorko Times aikštę su septyniomis bendruomenėmis Queenso rajone, šiaurės vakaruose - pagal etninę sudėtį pačia spalvingiausia apygarda visoje šalyje.
Žvelgiant smulkesniu, bet ne mažiau sudėtingu masteliu, kai kurie charakteringi civilizacijų bruožai – kompleksiška ir gerai organizuota visuomenė, kurioje puikiai išvystyti ekonominiai mainai, įsteigtos oficialios socialinės institucijos, kaip antai koordinuojama religija, švietimas ir menai – akivaizdžiai matomi ir palei 7-ojo traukinio kelią išsidėsčiusiose bendruomenėse.
Prie šio kelio gyvenu jau ilgus metus, bet žvelgdamas į šių bendruomenių sudėtingumą bei harmoniją, kurioje sugeba sugyventi tiek daug skirtingos kilmės žmonių, vis dar tebejaučiu pagarbią baimę.
Mėginu įamžinti 7-ojo traukinio ‚habitatą‘ (arealą) tokį, kokį aš jį pamačiau, dėmesį sutelkdamas ne į atskirus individus, bet į gyventojus apskritai bei jų santykį su aplinka.
Jeff Chien-Hsing Liao
Liao darbai remiasi kultūrine įvairove, kuri yra tarsi vienijantis Queenso priemiesčio faktorius, o dar tiksliau – vaidmeniu, kurį 7-asis traukinys atlieka šio nevienalyčio margumyno raidoje.
Dėl nesuskaitomos daugybės tautybių, sukūrusių mišrias bendruomenes palei šio traukinio kelią, Flushing IRT metro linija jau seniai pravardžiuojama „tarptautiniu ekspresu“. Lygiai kaip senovės civilizacijos nusėsdavo didžiųjų pasaulio upių pakrantes, taip ir 7-oji linija – viena svarbiausių Niujorko arterijų – traukia ir įkvepia daugybei kūrybinių idėjų tiek ekonominių, tiek kultūrinių mainų lygmenyje. Inkrustuotas į Niujorko miesto panoramą 7-asis arealas („habitatas 7“) kviečia dar sykį pamąstyti, kaip ir kodėl šiuolaikinės visuomenės vystosi žmogaus sukurtų „upių“ baseinuose.
Liao fotografinę viziją smarkiai įtakojo originalūs vokiečių fotografų Berndo ir Hillos Becher bei Andreaso Gurskio darbai. Liao dirba su plačiakampiu objektyvu, dažnai fotografuoja daugybę to paties vaizdo kadrų, o paskui skaitmeniniu būdu juos apjungia. „Post-produkcijos etape, apjungdamas šiuos gabalėlius, galiu geriausiai perteikti laiko pojūtį bei atskleisti tiek panoraminį, tiek detalų aplinkos vaizdą,“ – sako Liao. Šiose kinematografinėse nuotraukose menininkas „stebi, kaip žmonės plėtoja savo etnines tradicijas ir tuo pat metu siekia tipiškos amerikietiškos svajonės.“
Jeff Chien-Hsing Liao (g.1977) – taivaniečių kilmės Niujorko fotografas. Jis tapo New York Times dienraščio fotografijų konkurso „Įamžinkite laikmetį“ laimėtoju, dalyvavo daugybėje personalinių bei grupinių parodų. Jį atstovauja daugybė privačių bei valstybinių institucijų, įskaitant JGS Inc. fondą, Hjustono vaizduojamųjų menų ir Queenso meno muziejus, Deutsche Banką, Nortono muziejų bei Kodak Eastman namus.
ANTHONY AZIZ + SAMMY CUCHER (JAV, Venesuela)
Šį Niujorko menininkų duetą sieja bendras siekis „kurti vizualines metaforas naujųjų technologijų vaidmeniui, kuris mūsų gyvenimuose tampa vis reikšmingesniu, ir gilintis, kaip jos veikia mus politinėje, socialinėje bei psichologinėje plotmėje.“ Jie tyrinėja, kokios galimybės atsiveria žmonėms tuomet, kai, bendro kompiuterinių mokslų, biotechnologijų, genetikos ir nanotechnologijų sukuriamo potencialo dėka, save ir gamtą galime transformuoti iš „pažįstamų formų į nepažįstamas“.
Ašinės Azizo ir Cucherio darbų idėjos:
Naujosios technologijos leidžia žmonėms kurti biologines formas. Taip estetika tampa sudedamąja biologijos bei evoliucijos dalimi. Toks biologijos „estetizavimas“ susieja ją su menu ir kelia klausimus apie jo reikšmę evoliucijai.
Ryšys tarp gamtos ir metaforos bei būdai, kuriais „realybė (gamta) ir metafora viena kitą kuria, paskui vieną kitą pakeičia, kad būtų kuriamos vėl iš naujo.“ Jie mąsto, kad, manipuliuojant gamta genetikos pagalba ir atomų lygmenyje, vaizdavimas nebetenka prasmės, o metaforų net nebereikia. Savo teoriją menininkai pateikia kaip metamorfozės spiralę, kuria judama nuo žinomo į nežinią.
Šioje parodoje pristatomi du provokuojantys fotografijų ciklai : „Chimeros“ („Chimeras“, 1998 m.) ir „Plazmorfika“ („Plasmorphica“, 1997 m.).
„Chimerose“ menininkai kuria sunkiai įvardinamų transformacijų aurą. Iš pirmo žvilgsnio vaizdai fotografijose gana atstumiantys, tačiau jie kalba ne apie irimą, bet apie kažką gimstančio - naujų formų atsiradimą, apie „naujas galimybes, kurios gali pasirodyti tikrai gąsdinančios, tačiau šito mes dar nežinome“. Šie darbai labai „kūniški“, tarsi vaizduotų dar nepažįstamas žmogaus kūno dalis arba „organus, kurie dar nesurado kūno“. Jie tiesiogiai tyrinėja biologijos ir biotechnologijų susikirtimo kontekstą, kuriame nauji pasiekimai ne tik džiugina, bet ir kelia nerimą.
Fotografinių manipuliacijų pagalba paviršiai buvo radikaliai pakeisti; jose paliktos tokios žymės kaip randai, bėrimai, egzema, nudegimai, raukšlės ar netinkamos higienos pasekmės. Priešingai žurnaluose naudojamiems maskavimo principams, Azizas ir Cucheris odos netobulumus paviešina ir netgi specialiai išryškina. Šios fotografijos ne tik nereklamuoja odos grožio, bet ir nekreipia dėmesio į formaliąsias, natūraliąsias jos charakteristikas. Darbai nekuriami vardan grožio, veikiau, oda čia - tik pakaitalas gilesniam substancijos suvokimui – savasčiai.
„Plazmorfikoje“, šešiose didelėse, blizgiose fotografijose, vaizduojami biomorfiniai „prietaisai“ – objektai, kurie atrodo keistai pažįstami, tačiau niekaip negali jų identifikuoti. Jų formos primena tiek žmoniškąsias, tiek mechanines. Šiuos neaiškius humanoidinius objektus menininkai sukūrė, išliedami įprastų, ergonomiškų daiktų formas (kaip antai nuotolinio valdymo pultelio, kompiuterio pelės, telefono ir pan.), tuomet įvairiai jas jungdami ir įpakuodami į protezinį plastiką, kuriuo dengiamos dirbtinės galūnės. Galutiniai produktai šiek tiek primena „mėsingus“, transformuotus elektrinius skustuvus.
