Baltose „Titaniko“ erdvėse visam mėnesiui (iki vasario 26 d.) įsikūrė svečiai nebuvėliai: 10 jaunų Ukrainos menininkų ir vienas metras – Pavelas Gudimovas. Tai Vilniaus dailės akademijos ir P. Gudimovo meno centro „Yagallery“ bendro projekto pirmasis etapas. Antruoju – Kijeve bus pristatyti šiuolaikiniai Lietuvos tapytojai.
Ieva TRIMONYTĖ
P. Gudimovo inicijuota ir kuruota paroda „Genofondas. Pinakoteka“ – įdomus žvilgsnis į jauną, nežinomą Ukrainos meną. Autoriams – nuo 22 iki 30. Ambicingi, drąsūs, polemiški, kartais – kontroversiški. Kodėl jaunųjų paroda pavadinta „Genofondu“? Atsakymas pačiame pavadinime. Tačiau parodos kuratorius vis dėlto paaiškina: „Įdomu stebėti naująją menininkų kartą ir atrasti sąsajų su klasikiniu Europos menu, menine Ukrainos tradicija, analizuoti, kaip menininkas naudoja kalbą, suprantamą visame pasaulyje. Emocionalumas, talentas ir seksualumas yra mūsų „Pinakotekos“ komponentai“. Siūlau nors probėgšmais apžvelgti ekspozicijos erdves, užmesti akį į vieną kitą eksponatą.
Dobrynios Ivanovo „Vienkartiniai žmonės“ daug kam primins fliuksinius Jurgio Mačiūno žaidimus. Daugybė vienkartinių skaidraus plastiko indelių su visokiu buitiniu šlamštu – dangteliai, kamštukai, varžteliai, karoliukai, laidai, banano žievelės... „Ekologiškas“ mūsų kartos portretas. Vartotojiško gyvenimo ženklai. Po mūsų – kad ir tvanas...
Skaisčiai raudona, agresyvi Ninos Muraškinos tapyba priminė kadaise matytas Jurgos Ivanauskaitės rytietiškas „Mandalas“. Ukrainietė menininkė ryškiai akcentuoja savo moteriškumą ir moteriškas svajas, fobijas, sapnus ir paslėptus troškimus. Kritikas tikina, kad naujausias jos tapybos ciklas „Apie tave“ iš esmės yra apie ją pačią.
Tapytojas Mikita Kravcovas (beje, jauniausias, 22 metų) eksponuoja labai rūstų „Šventojo Sebastijono“ paveikslą. Nei šventojo auros, nei pakylėtos aukos, tik nežmoniška kančia, primenanti visus pasaulio osvencimus...
Svitlana Struk – bene vienintelė, nesibodinti „nemadinga“ žanrine tapyba. „Vaikinai traukinyje“ – iškalbingas deformuotos posovietinės tikrovės fragmentas, kalbantis apie izoliaciją, depresiją, vienatvę. Spalvos išblukusios, kaip ir pats gyvenimas. Kitoniška „Lukjanovka naktį“. Grėsmingai susipynusios belapio medžio šakos raudoname dangaus fone. Agresyviai į žiūrovą artėjančios trys tamsios figūros su raudonomis papirosų ugnelėmis... Socialinei temai neabejingas ir Sadanas („Sielos“, „Ponas ir tarnas“). Figlapiu nepridengiantis ne tik „gėdos“, bet ir nepatraukliausių žmogaus prigimties apraiškų.
Jurijus Kurmenka ieško meno visur ir visame, pasak Cvetajevos – gėlių šiukšlyne. Seni langų rėmai, surūdijusi skarda, suplėšyta kartono dėžė – viskas verta dėmesio, viskas veriasi netikėtomis prasmėmis.
Vladimiro Stachovičiaus juodi „Paukščiai“ ant lovos skalbinių – paklodės, pagalvės ir antklodės užvalkalų – susišaukia ne tik su garsiuoju Hičkoko trileriu, bet ir Goja („Proto miegas gimdo pabaisas“).
Tuos žiūrovus, kurie atsargiai ir baugščiai žiūri į „nesuprantamą“ abstrakčią tapybą, Antonas Logovas drąsina: „Ieškokite rakto mano paveikslų pavadinimuose“. Ir kas galėtų užginčyti, kad visai ne taip atrodo „Ozono skylės“ arba „Meteoritas“, skriejantis kosmoso erdvėse...
Pripažintas abstrakcionistas
P. Gudimovas, jaunųjų parodos kuratorius, atsivežė ir savo personalinę parodą „Kontekstas“, eksponuojamą pirmajame „Titaniko“ aukšte. Jis, kaip ir jaunasis A.Logovas, sugalvoja efektingą būdą, kaip „įžeminti“ savo abstrakcijas. Iš įprastinės meno erdvės – muziejaus, galerijos, privačios kolekcijos – jis perkelia paveikslus į visiškai neįprastą aplinką – pakabina ant apsilaupiusios seno namo sienos, griuvėsiuose. Atsitinka keistas dalykas: paveikslas, intelektualinės veiklos produktas, ima bendrauti su indiferentiška aplinka, atsiranda netikėtos sąšaukos ir prasmės.
Dar stipriau ta idėja veikia Černobylio tragedijos lauke. Dailininkas su fotografu nuvažiuoja į Pripetę. Pamatyti vaizdai šokiravo. Miręs miestas, kuriame jau 25 metai kaip niekas negyvena. Bet per jį ėjo laikas. Nuniokotas baseinas... Prišnerkšta sporto salė... Buvusi muzikos mokykla su niekada nebeprabilsiančiu fortepijonu... Dailininkui norėjosi rasti kontekstą savo paveikslams, bet jis rado dar vieną – Černobylio kontekstą, kuriame šiandien gyvename visi...
