Kai praėjusį antradienį „Gmail“ pašto paslauga trims valandoms pasišalino iš interneto, aš liūdnai baksnojau naršyklės perkrovimo mygtuką, nuolankiai perskaitydavau pasiūlymą „pabandyti dar kartą po 30 sekundžių“ ir skaičiavau galimus nuostolius.
Pakvietimą į „Gmail'ą“ gavau 2004 metais spalį, tad net ir nesiųsdamas filmų, pasiėmiau iš „Google“ serverių beveik trisdešimt gigabaitų – tiek sveria maždaug 10 000 laiškų. 99 procentai jų man reikalingi tik kaip penkerių gyvenimo metų neištrintas archyvas, todėl – taip, man būtų labai gaila juos prarasti.
Pasižvalgiau, kokio laipsnio panika kilo internete. Apie „Gmail“ dingimą parašė visi dienraščiai – nuo „The New York Times“ iki „The Guardian“. Na, pastarojo reakcija suprantama – jų visas paštas „pakabintas“ ant „Gmail'o“, ir aš puikiai įsivaizduoju, ką reiškia dienraščio redakcijoje intensyviausio darbo metu netekti ryšio. Imti bloknotus ir keliauti į gatves?
Tinklaraštininkų reakcija irgi buvo nuspėjama – nuo džiaugsmo, kad galima teisėtai nedirbti, iki piktdžiugiškų pastabų „O mes juk perspėjom“ su neišvengiamom metaforom apie Matricą. Galima pagalvoti, kad kiti pašto serveriai veikia tobulai.
Palaukęs valandą, supratau, kad teks jungti skaipą. Emocinę nuostatą „teks“ naudoju todėl, kad esu gyvas visiems žinomos banalybės įrodymas – konservatizmas egzistuoja kiekviename vartojimo žanre. Vieni, pirmeiviai, su pietetu pradeda vartoti naujausius produktus – nuo naujo kavos recepto „Coffe Inn'e“ iki šlapimą analizuojančio unitazo, ir šitaip varo pirmyn civilizaciją, kiti, tokie kaip aš, net ir nanotechnologijų laboratorijoje dirbtų su laiko patikrintais elektroniniais mikroskopais. Konservatyvioji nuostata nėra bloga – įpročiai, tapę virtuoziškumu, tampa naujų idėjų šaltiniu progreso varikliams.
Taigi, įsijungiu skaipą, ir patenku į skaitmeninę minią. Aš nesakau, kad mano skaipiniai kontaktai išsižioję laukė, kol aš galų gale įsijungsiu programą. Pirmasis skambutis ir pirmosios šešios tekstinės žinutės buvo vienodai unikalios: „Sveikas, ką veiki?“ Septynias minutes užtrukau, pranešdamas savo pašnekovams svarbią žinią, kad neveikiu nieko. Kitas septynias minutes skaičiau ir klausiau džiugius pranešimus, kad jie irgi nieko neveikia. Na, buvo maloni išimtis – mąslus bendradarbis parašė, kad jis „kažko norėjo manęs paklausti“ ir po to ilgam nutilo. Man bendravimas skaipu panašus į posėdžius, kuriame dalyvauja daugiau nei du žmonės. Tokia pati beprasmiška ir nerezultatyvi darbo imitacija, kur daugiausia laiko užima žiopsojimas į ekraną, kartu su užsikertančiu pranešėju skaitant, kas parašyta „power point'o“ skaidrėse, ir su neviltimi spėliojant, kiek jų dar liko. Mane skaipas erzina savo šantažine prigimtimi – monitoriaus apačioje mirksintys pranešimai, atmesti skambučiai ir perskambinimai verčia dirbti ne darbą, o dirbti su skaipu. Darbo įrankis virto darbu. Ir kodėl jis negalėjo likti tik pigaus skambučio į namus galimybe?
Po trijų valandų „Gmail'as“ grįžo. Ir aš džiugiai grįžau į beveik bibliotekos tylą. Jokios skaitmeninės isterikos, tik solidūs, logiškai ir be klaidų suformuluoti atsakymai į gautus laiškus, neskubus naujų skaitymas ir, kai dirbi jau po pusiaunakčio, jaukus žaliai žybsintis rutuliukas „Greitų kontaktų“ lauke: geras draugas irgi tinkle. Štai tuomet jo ir reikia paklausti – „Ką veiki?“.
