Festivalio rengėjai tinkamai surežisavo paskutinę teatro šventės dieną (09.15) – iki prasidedant vakariniam spektakliui pakvietė į netikėtą iškylą po Telšius ir miesto apylinkes. Pirmajai iškylos daliai vadovavo Telšių rajono vyriausias architektas Algirdas Žebrauskas, leidęs iš arčiau susipažinti su pastarajame dešimtmetyje itin suintensyvėjusia urbanistine miesto raida, kurios perspektyvoje ryškūs ne tik modernizavimo, bet ir paveldo išsaugojimo ženklai.
Atnaujintos miesto aikštės, užpildyti sovietmečiu sunaikinti senamiesčio tūriai leido pajusti palei Masčio ežerą nusidriekusio miesto ambicijas, kurias jau dabar ženklina netikėti mažieji Telšių ženklai – į akis nekrentantys kultūriniai simboliai, išreikšiantys pagarbą miesto istorijai bei iš čia kilusių žmonių nuveiktiems darbams.
Netikėtų atspalvių visai ekskursijai suteikė aktorė Regina Vosyliūtė, menanti daugybe Telšių praeities detalių, ne vieną rodomo statinio ar vietovės vaizdą atgaivinusi įdomiomis, su konkrečių žmonių istorija susijusiomis detalėmis: apie medų kopinėjantį, niekad bičių nepuolamą Telšių vyskupą, jo buveinę-stebėjimo punktą Vyskupų rūmų kampiniame bokštelyje – „tarp žemės ir dangaus“, pirmajame kino teatre filmus sukusį teatrologės Irenos Aleksaitės tėvą, stebuklingai nuo holokausto išsigelbėjusį žydą, kelis mėnesius vaiduokliškai pragyvenusį krosnyje.
Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų sukurti įdomūs miesto akcentai, iš Telšių kilusių ir čia dirbančių profesionalių menininkų dėmesys savo miestui ryškėja pačiais įvairiausiais pavidalais – nuo Romualdo Inčirausko Žemaitiškos meškos skulptūros iki nedidelių jau spėjusių įgauti vietos mitologijos statusą detalių: bronzinės stiprybės suteikiančios meškos pėdos ar nedidukės to paties R. Inčirausko plaketės, vaizduojančios žydą Joselį ir inkrustuotos kadaise žydų prekybininkui priklausiusiame name – ją prilietusįjį nykščiu ir ranka apsukusį ratą esą lydės verslo sėkmė.
Įdomu buvo aplankyti ir Rainių tragediją menantį memorialą – Rainių koplyčią, tautinės architektūros projektą, sukurtą architekto Jono Virako netrukus po Rainių žudynių ir įgyvendinimo (projekto autorius – A. Žebrauskas) laukusį ne vieną dešimtmetį. Daugybės šviesių žmonių dėka iškilo jaudinantis memorialas, šventykla-muziejus, kurio rūsyje įrengta Rainių miškelyje nukankintų Telšių apylinkių žmonių atminimui skirta ekspozicija, o koplyčios interjerą užpildo Antano Kmieliausko skliautų tapyba, Algio Dovydėno vitražai bei Regimanto Midvikio negatyvinis Nukryžiuoto Kristaus reljefas.
Priešpietinės programos pabaigoje buvo sudaryta galimybė ne tik apžiūrėti vienintelę Lietuvoje kubistinio stiliaus cerkvę, suprojektuotą ir 1936 m. pastatytą architekto V. Kopylovo, bet ir užsukti vidun – Šv. Mikalojaus cerkvės ir Telšių stačiatikių bendruomenės vadovas ne tik maloniai leido apžiūrėti cerkvėje įmontuotą XIX a. ąžuolinį ikonostasą, bet ir parodė XIX a. II pusėje Rusijos caro Aleksandro II cerkvei padovanotą stačiatikių monstranciją.
Daug minčių ir įspūdžių dalyvavusiems sukėlė belgų teatro „Agora“ vadovo, režisieriaus Marcelio Cremerio kūrybinė laboratorija.
Marcelis Cremeris
Apsilankymas Buities muziejuje buvo žemaitiškai spalvingas – lydimas čia prapliumpančio lietaus, čia nušvintančių keliagubų vaivorykščių, prisodrintas vadovų ir muziejaus darbuotojos entuziazmo aprodant ir pagrindinius etnografinius pastatus, kuriuose sukaupta nemažai XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės buities eksponatų (niekur kitur nematytas lopšys, vežimaitis, stovynė kūdikiams), ir susiejant ekskursiją su teatru – palydint į klojimą, kuriame įrengta scena liaudies teatrų vaidinimams leido pajusti šimtametę pirmųjų čia suvaidintų spektaklių dvasią.
Turistinius įspūdžius paaštrino organizatorių improvizuotos vaišės – neįtikimai kvapnūs raudoni obuoliai, sūris „Džiugas“ ir gyvybės vandens šlakelis, festivalio rengėjų „netikėtai“ aptiktas senovinėje žemaitiškoje spintoje.
Telšių teatro festivalį užbaigė labiausiai lauktas spektaklis – Laimos Adomaitienės vadovaujamos studijos „Aglija“ režisuotas spektaklis „Trys mylinčios“ pagal Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Forume diskutuojamos mėgėjiškumo ir profesionalumo ribos šiame pastatyme išryškėjo keliais aspektais: „Aglijos“ spektakliai jau senokai verčia teatro kritikus kalbėti apie ypatingą šios studijos kūrybos fenomeną, kurio išpažįstama teatrinė kalba taip pat siekia nutrinti ribas tarp teatro ir šokio, tarp žodžio ir judesio, o naujausiame spektaklyje – ir tarp komedijos bei tragedijos, tarp tradicijos ir naujovės, tarp stereotipo ir interpretacijos.
Iš mokyklos laikų ausyse vis dar skambant sodriai Žemaitės kalbai, jos ryškioms, spalvingoms frazėms, kurį laiką teko taikytis prie mažakalbio, plastiško spektaklio ritmikos, poetiškų režisūrinių sprendimų asociacijų, siekiant po situacijų komedijos paviršiumi užčiuopti tragišką ne trijų mylimų, bet trijų mylinčių dramą. Skausmingos meilės vilčių transformacijos, Žemaitės komedijoje užbaigiamos optimistine atomazga, L. Adomaitienės spektaklyje palieka neužgydytas pačių herojų meilės atvertas žaizdas, priartina spektaklio atmosferą prie Frederico Garcia Lorcos „Bernardos Albos namų“ tragizmo.
"Trys mylinčios"
Šiam tikslui pasitelkiamos priemonės artimos lietuvių teatrui būdingai simbolinei, metaforiškai sceninių vaizdinių kalbai, kuriai atsirasti palankus ir minimalistinis Lauros Luišaitytės scenovaizdis – trys scenoje kybančios geldos. Visi kiti spektaklyje naudojami daiktai pasirodo ir dingsta drauge su įvairiomis prasmėmis, iškylančiomis choreografiniame mizanscenų piešinyje ar magiško apšvietimo rūke. Šiuo požiūriu nepaprastai įtaigi spektaklio pradžia, apkėtusi sceną įstrižai slystančiu šviesos spindulių voratinkliu, įvaizdinančiu tas painias jausmų gijas, tarp kurių kepurnėjasi spektaklio herojės.
Lengvi, efemeriški daiktai ir vaizdiniai – šviesuliais mirginti veidrodžio šukė, Kozerio nešiojamas apvalus stiklas, plunksnos, ore plevenantys paežerių švendrų pūkai – derinami su sunkiais objektais – trinka, rąstu, skrynia, sunkiu avikailiu, ir kartais kelia asociacijas su Eimunto Nekrošiaus ar Rimo Tumino spektaklių estetika, tačiau sugeba sukurti netikėtus, savaip įtaigius prasmių derinius.
Žemaitės pjesėje minimus personažus režisierė papildo Kyverio – mirusio Kyverienės vyro – vaizdiniu, atskirais momentais perkeliančiu spektaklio veiksmą į paslaptingą, beveik vaiduoklišką erdvę, o tekste minimus daiktus, kartais ir veiksmus, sugeba ryškiai teatralizuoti, paversti juos ritualinėmis, sakralinėmis apeigomis su atitinkamai naudojamais aksesuarais (veidrodis, virvė, vestuvinė suknelė, raudonos uogos, obuoliai). Šis spektaklio rituališkumas sykiais kiek erzino – ypač pabrėžtinai lėtas tempas, kurį dar labiau slopino muzika, lyg kažkur jau girdėta, įkalinanti spektaklio asociacijas „teisingai“ garsiniu požiūriu „apipavidalinto“, „rimto“ teatrinio kūrinio nelaisvėje.
"Trys mylinčios"
Vertinat „Trijų mylinčių“ plastinę formą, reikia tik žavėtis spektaklio režisierės išradingumu ir mokėjimu kurti daugiaplanę energetinę spektaklio erdvę, sukant veiksmą ratu, iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę, nors kartais atrodo, jog ne visos veikėjų „duetinės kombinacijos“ iki galo motyvuotos – ypač tie gana dažni vienas kito pakėlimai ar prilaikymai ant sulenktų kelių. Stebina stipri visų spektaklio artistų – ir šešių pagrindinių, ir penkių „vištelių“ choro – fizinė parengtis.
Spektaklio herojai pajėgūs sukurti individualius sceninius įvaizdžius – išlaki, santūri Kyverienė-Indrė Mickevičiūtė, savo replikas tarianti kaip apgalvotus užkeikimus, ekspresyvi, jausmais tvinksinti Petronėlė-Ina Petrakova, naivi, paaugliškai kampuota Domicelė-Evelina Saurusevičiūtė, savo vaikiškas meilės vizijas įprasminanti infantiliu čiauškėjimu, šypseną provokuojantis jaunasis Kozeris-Martynas Levickas, praktiškas, logiškas, tačiau toli gražu ne buitiškas Liudvikas-Jonas Rimeika, fiziškai metafiziškas Kyverio prisiminimas-Karolis Mika.
„Trijų mylimų“ ir Trijų mylinčių“ istorinį ir dabarties lauką ir spektaklio dalyviams, ir festivalio svečiams bei žiūrovams padėjo pajusti iškart po spektaklio įvykęs susitikimas su profesore Viktorija Daujotyte, pasarginusia atkreipti dėmesį į paslaptingą Žemaitės asmenybę ir jos kūryboje glūdinčius impulsus, kuriuos gali apčiuopti bei produktyviai panaudoti ir šių dienų kūrėjas.
L. Adomaitienės ir studijos „Aglija“ „Trijų mylinčių“ poveikį bus galima dar kartą išgyventi rugsėjo 30 d. – spektaklis bus rodomas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Mažojoje salėje.
Telšiuose vykęs teatro festivalis, skirtas pirmojo lietuviško spektaklio šimtmečiui, išsiveržė už teatro erdvių – forumas, konferencija, praktiniai užsiėmimai vyko puikiai įrengtame Verslo inkubatoriuje, nepriekaištinga poilsio aplinka buvo sudaryta viešbutyje „Pas Stefą“ – moderniuose kambariuose, aprūpintuose ne tik vietine šildymo sistema, palydovine televizija bei interneto ryšiu, bet ir nuostabiausiais vaizdais į Masčio ežerą. Pokalbius apie forume ar spektakliuose patirtus įspūdžius lydėjo puiki restorano „Senoji kvorta“ virtuvė bei aptarnavimas, o vakarinės diskusijos vyko jaukioje, forumo proga teatrališkai išpuoštoje kavinėje „Roneta“.
Audingos Adomaitytės nuotraukos
