Kovo viduryje Vilniaus gatvėse ir vėl buvo galima sutikti suomių teatro režisierių Kristianą Smedsą.
Jau daugiau kaip penkerius metus jis yra nuolatinis lietuvių teatro svečias, o balandį Europos teatro premijos iškilmėse Sankt Peterburge režisieriui bus įteiktas „Naujosios Europos teatro realybės“ apdovanojimas. Šį kartą K. Smedsas į Lietuvą grįžo Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijos erdvei pritaikyti 2006 m. sukurtą spektaklį „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Spektaklis, kuriame visus vaidmenis kuria Aldona Bendoriūtė, nuo šiol bus nuolat rodomas LNDT su „gyvu“ vertimu. Be to, LNDT buvo pristatytas ir visoje Europoje pagarsėjęs K. Smedso Suomijos nacionaliniam teatrui sukurto spektaklio „Nežinomas karys“ (pagal Väinö Linnos romaną) vaizdo įrašas.
Ne pirmą kartą grįžtate dirbti į Vilnių. Šį kartą adaptuojate jau penkerius metus rodomą spektaklį „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ .
Teko perdirbti vieną Suomijoje sukurtą spektaklį po septynerių metų nuo premjeros - esu įsitikinęs, jog jis tapo geresnis. Ilgą laiką nemačiau „Liūdnų dainų...“. Pritaikydamas spektaklį naujai erdvei, naujam teatrui, be kita ko, siekiau sumažinti jo teatrališkumą: atsisakėme teatrinio apšvietimo ir muzikos - aktorė Aldona Bendoriūtė dabar viską atlieka viena, be technikų pagalbos. Siekiau maksimalaus organiškumo, norėjau sustiprinti aktorės ir žiūrovų komunikaciją. Visa spektaklyje vyksta tarp žmonių - aktorės ir publikos.
Dėl tų pačių priežasčių spektaklyje atsirado ir dar vienas „personažas“ - vertėja. Nenoriu, kad čia būtų naudojami subtitrai ar kita vertimo įranga, viskas čia remiasi žmonėmis. Siekiau spektaklį padaryti kiek įmanoma paprastesnį, galima sakyti, naudojausi „žemųjų technologijų“ principu.
Tačiau nepakito nei pasakojama istorija, nei pasakojimo būdas, nekeitėme ir estetikos. Dabar svarbiausia mums buvo, kas vyksta tarp aktoriaus ir žiūrovų, kurie nuo šiol dar labiau prisidės prie spektaklio proceso. Žinoma, spektakliai, kuriuose siekiama interaktyvios komunikacijos, yra sudėtingi ir reikalauja ypatingo atidumo. Tai - švelni rizika. Manau, vienintelis būdas įtraukti žiūrovus į spektaklio kūrimo procesą - juos suvilioti. Tam reikia nemažai žaidybiškumo ir naivumo.
Tačiau esu įsitikinęs, kad naujoji spektaklio versija kelia daug didesnius reikalavimus ir Aldonai, ir publikai, kuri nuo šiol bus neatskiriama spektaklio dalimi ir nebegalės pasislėpt antroje ar trečioje eilėje.
Tai vis dar neįprasta Lietuvoje...
Tikrai taip. Juk Lietuva - spektaklių didžiosioms scenoms su ilgais vyrų monologais šalis.
Įdomi pastaba. Taip matote lietuvių teatrą?
Na, mačiau apie dvi dešimtis lietuvių spektaklių ir didžiojoje jų dalyje vyrų monologai tikrai buvo ilgi. Tiesą sakant, remiantis šiuo įspūdžiu ir gimė pirminė „Liūdnų dainų iš Europos širdies“ idėja - norėjau sukurti spektaklį pagal klasikinį kūrinį, bet kamerinei scenai ir kad tai būtų moters monologas.
Paminėjote „žemąsias technologijas“. Regis, pastarųjų kelerių metų Jūsų darbus galima suskirstyti į dvi grupes: į žemosiomis ir aukštosiomis technologijomis besiremiančius spektaklius.
Taip, esu sukūręs nemažai spektaklių, kuriuose naudojamos naujausios vaizdo ir garso technologijos. Tačiau šiandien man tai nebe taip įdomu. Lietuvoje sukurtas „Vyšnių sodas“, žinoma, susijęs su aukštosiomis technologijomis, tačiau tai ne naujas darbas, o gyvas procesas. Jame naudojama vaizdo transliacija - projekto koncepcijos dalis, ji atskiria vietą ir laiką, padeda spektaklį parodyti didesnei auditorijai. Na, o „Liūdnose dainose“ atvirkščiai - galima jausti laiko ir erdvės vienybę, galima sakyti, kad tai „senamadiškas“ spektaklis.
Neseniai sostinės publika turėjo progą susipažinti su dar vieno aukštosiomis technologijomis besiremiančio Jūsų spektaklio „Nežinomas karys“ vaizdo įrašu.
Taip, šis spektaklis buvo sukurtas Suomijos nacionaliniame teatre su penkiolika aktorių ir septyniomis vaizdo kameromis. Spektaklis buvo parodytas daugiau nei šimtą dvidešimt kartų ir kas kartą salė buvo pilnutėlė, tad jį pamatė apie septyniasdešimt trys tūkstančiai žiūrovų.
Kovos už nepriklausomybę ir jos kainos temos, gvildenamos spektaklyje „Nežinomas karys“, artimos ir Lietuvai. Esate minėjęs, kad spektaklis Suomijoje susilaukė kontroversiškų reakcijų.
Šeštąjį dešimtmetį pasirodęs Väinö Linnos romanas „Nežinomas kareivis“ ir Edvino Laine'o ekranizacija yra tapę suomių kultūros ikonomis. Kurdami spektaklį mes prisilietėm prie savotiško „Šventojo rašto“ ir savo interpretacija nusižengėme kanonui. Taigi turėjome sulaukti atgarsių. Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių atminimas - vienas švenčiausių dalykų Suomijoje. Dalis žmonių tai vis dar priima jautriai ir negali pažvelgti su humoru. Karo karta tiksliai įsivaizduoja, kas yra ir kokia turėtų būti Suomija. O mūsų, keturiasdešimtmečių, kartos Suomija yra visai kitokia, skiriasi ir požiūris į ateitį. Esu įsitikinęs, jog mes taip pat turime teisę pareikšti savo nuomonę apie šalį, tai neturėtų būti vien vyresniosios kartos prerogatyva. Žinote, nepriklausomybės diena Suomijoje yra be galo liūdna šventė: languose degamos žvakės ir tauta šventoje tyloje gedi žuvusiųjų kare. Tai mirusiųjų pagerbimo diena, o ne nepriklausomybės šventė. Aš to nesuprantu. Gyvename šaunioje valstybėje ir turėtume švęsti.
Savo nuomonę apie Suomiją gana aštriai išsakėte ne vien „Nežinomame karyje“, bet ir Vilniuje taip pat matytame „Mental Finland“.
Tam tikra prasme taip. Tiesa, pastarasis spektaklis yra ne tiek apie Suomiją, kiek apie Europą ir šiuolaikinę visuomenę. Jis galėtų vadintis ir „Mental Lithuania“ ar „Mental Belgium“. Visi turime ydų. Šiais laikais visos mažos šalys kovoja dėl savosios tapatybės išsaugojimo. Tačiau pastaruoju metu vis aštriau iškylantys nacionalizmo klausimai man kelia nerimą.
Koks vaidmuo atitenka teatrui mėginant apibrėžti tautinę tapatybę?
Niekada taip negalvojau apie teatrą. Tai mano darbas, stengiuosi jį atlikti kiek galima geriau. Kuriu spektaklius, norėdamas žmones sujaudinti, priversti susimąstyti.
Politinis menas - itin keblus terminas. Neneigiu, kad mano spektakliuose nagrinėjamos ir politinės temos, bet visa, ką darau, yra teatras. O jame riba tarp fikcijos ir faktų visada kiek miglota.
Teatras yra senamadiškas. Be to, tai - labai lėta meno forma. Turiu omenyje, kad spektaklį kuria didžiulis kolektyvas ir prireikia daug laiko jiems susiderinti. Nėra jokių garantijų, kad tai pavyks. Teatre nuolat išlieka nesėkmės tikimybė. Juk niekada negali būti tikras, kas bus, kai į vieną krūvą suvesi penkias dešimtis žmonių. Rašytojas ar tapytojas gali daug lengviau kontroliuoti kūrybinį procesą, tačiau jiems tenka ir vienatvė. Teatro galią ir sudaro į viena sujungtos daugybės žmonių mintys, energija.
Dėl interneto, „Facebook'o“ ir kitų medijų šiandien gyvename po keletą paralelių gyvenimų. Todėl man ypač patinka teatrui būtinas realus buvimas: aktoriai ir žiūrovai turi susiburti į bendrą realią erdvę. Šiuo aspektu teatras taip pat senamadiškas.
Atnaujinote spektaklį pagal F. Dostojevskio romaną, netrukus laukia gastrolės su Antono Čechovo „Vyšnių sodu“ prestižiniame Vienos festivalyje. Ar artimiausiuose planuose vėl rusų klasika?
Šiuo metu dirbu su aktorinio meistriškumo studentais Estijoje. Vasarą jie baigia studijas, o rudenį numatyta spektaklio pagal F. Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“ premjera. Kol kas jį vadinu „Karamazovų broliai ir seserys“. Mėginame atrasti „karamazovišką“ dvasią, kuri tiek kartų minima romane, ir koks turėtų būti „karamazoviškas“ aktorius, laikąs savo rankose ir gėrį, ir blogį. Juk broliai taip skiriasi vienas nuo kiti ir tik drauge jie yra broliai Karamazovai. Taigi stengiamės scenoje atskleisti šias iš pirmo žvilgsnio abstrakčias temas.
Žinoma, viso to centre - tėvažudystė, kuri, dirbant su jaunimu, tampa ypač svarbi. Ji virsta klausimu, ar jie sugebės atrasti savitą vaidybos stilių, savitą požiūrį į teatrą, ar galės „nužudyti“ vyresnių kartų mintis. Kol kas jiems sekasi ieškoti savo teatro ir savo raiškos priemonių bei naujų kontakto su publika formų. Man patinka dirbti su šiais dvidešimtmečiais jaunuoliais. Šalia jų esu senis, bet man smagu. Tačiau tikiu, kad vieną dieną jie „nužudys“ mane, pajusiu penkiolikos peilių dūrius.
Kodėl vis grįžtate į Lietuvą?
O kodėl gi ne? Turiu čia nemažai draugų. Be to, čia daug puikių menininkų ir man patinka su jais dirbti. Viskas paprasta.
Kalbėjosi Goda Dapšytė
