2009 m. birželio 20 d. atidaroma Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija –Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programos projektas.
Pirmojoje parodoje „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“ pristatoma XX a. pradžioje menininkus jaudinusi idėja – dailės ir muzikos bendrystės paieškos, bei atskleidžiamos kūrybinės mintys ir dvasiniai saitai, jungę Čiurlionį ir jo amžininkus Europoje. Šios parodos kontekste Nacionalinėje dailės galerijoje rengiama tarptautinė konferencija „TARP TYLOS IR GARSO: meno idėjų migracija M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryboje“.
Žvelgiant plačiu žvilgsniu, Europos kultūrinis peizažas XX a. pr. atrodo gana monolitiškas: daugelį Europos kraštų pasiekė visa apimantis jugendo stilius, žmones traukė vokiečių filosofų giliamintiškumas ir prancūzų poetų žavesys. Ypatingą vietą šio laikotarpio Europos kultūroje užėmė muzika. Būtent tada, nepaisant akivaizdžių ekonominio ir socialinio vystymosi skirtumų, įvairiose Europos vietose ėmė rastis naujo požiūrio į tikrovę ir meną daigai.
Muzikus ir dailininkus domino visuminio meno kūrinio (Gesamtkunstwerk) idėja, prabilta apie Naująjį meną ir jo naują kalbą. Odilonas Redonas vadino save „simfonijų tapytoju“, Vasilijus Kandinskis svarstė apie spalvų skambėjimą, Čiurlionis rašė apie įsiklausymą į tylą, kuri yra „Naujos Kalbos giesmė“. Kas yra šios paralelės – madingas užkratas, neapibrėžtos laiko dvasios (Zeitgeist) apraiška, o gal natūrali menų raida, veikiant vietinėms sąlygoms ir ryšiams?
Meno idėjų migracija – akivaizdus XX a. pr. bruožas. Pakankamai panašios tendencijos tuo metu pasireiškė lietuvių, lenkų, vokiečių, prancūzų, čekų, latvių, rusų, suomių, norvegų mene. Šis faktas verčia apmąstyti klausimą, kaip ir kodėl vyko meno idėjų migracija, dažnai intensyvesnė negu pačių menininkų judėjimas.
Kodėl dalis XX a. pr. tapytojų neišsiteko įprastos akademinės, realistinės ar simbolistinės tapybos rėmuose ir pabandė dailėje perimti garso idėją, nusavinti muzikos struktūras ir formas, skverbtis į fotografiją? Kodėl kai kurie muzikos kūrėjai žengė per savo disciplinos ribas ir tapo dailininkais? Ar meno inovacijas lemia kūrėjo aplinka, intelektas, studijos? Į šiuos klausimus bus siekiama atsakyti konferencijoje „Tarp tylos ir garso“. Jos pavadinimą galima suprasti ir metaforiškai, susiejant su XX a. meno istorijos rašymo problematika.
Dr. Rasa Andriušytė-Žukienė
