Po visą šalį (ir toli už jos ribų) išplitusiame poezijos festivalyje, kaip ir kiekvienoje visuotinėje šventėje, ne tik dalyviams, bet ir publikai reikalinga sėkmė - juk daugelis renginių vyksta skirtingose vietose, bet tuo pačiu metu (vien gegužės 20-ąją įvyko aštuoniolika “Poezijos pavasario" renginių), todėl kad ir koks prisiekęs poezijos mylėtojas būtumei, apsilankyti visur tikrai nesuspėsi...
Kiek pasiimsi - tiek tavo, kiek pats sugebėsi prisisiurbti nektaro iš posmų, tiek ir būsi pasotintas tauriuoju menu - todėl kiekvienas renkasi kaip išmano, stengdamasis kuo tvirčiau sučiupti poezijos paukštę už uodegos, neatplėšdamas akių nuo scenos, iš kurios nepaliaujamai liejasi poezija.
Tačiau ne vien į sceną dera dairytis - nemaža (o gal ir pati gražiausioji) poezijos dalis lieka tarp eilučių, išskyla, sužioruoja poetų dialoguose, jų elgsenoje išsiilgtu buvimu kartu...
Argi ne literatūros vertybė matyti, ko gero, paskutinio žalingo įpročio (rūkymo) atsisakiusį poetą Antaną A.Jonyną, skaitantį bohemiškas eiles, 126 metus žadantį gyventi aštuoniasdešimtmetį Vytautą P.Bložę, užkulisiuose prieš renginį vietoj kavos skaniai gurkšnojantį pasukas, Gytį Norvilą, kurio ausyje spindi iki šiol neturėtas auskaras...
Argi ne poezija atsitiktinai nugirsti jau šešias dešimtis metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančią poetę Vitaliją Bogutaitę guodžiant vietinį eiliakalį: “Neišgyvenkit jūs taip dėl tų savo politikų - žinokit, ir pas mus jų durnų pasitaiko"...
Arba klausytis poeto Henriko Čigriejaus, kuris plunksnos broliams prisipažįsta, kad turi ir muzikinę klausą, ir gražų balsą, ir netgi labai mėgsta dainuoti liaudies dainas - bet išdrįsta prabilti tik vienumoje, kai niekas jo dainų negali išgirsti...
Argi nevertas scenos literatūros kritiko Valentino Sventicko pasakojimas apie mūsų rašytojų vertėjų į užsienio kalbas keblumus: “Įsivaizduojat, kaip jiems reikia į savo kalbas išversti mūsų “žaląją karvutę"? Norėtų versti, kaip “žalią", bet niekaip negali patikėti, kad Lietuvoje tokios spalvos karvių esama. O būna ir dar didesnių kuriozų - antai vienas vertėjas vos iš proto neišsikraustė, bandydamas suprasti ir į savąją kalbą išversti mūsų rašytojo frazę: “Man sumokėjo keturis daukantus"...
Net gaila tokių byrančių perlų - tokių juk nesusirasi vėliau nei posmuose, nei vadovėliuose - tik “Poezijos pavasaryje". Galbūt kaip tik todėl jis ir vadinamas poetiniais atlaidais.
Rimvydas STANKEVIČIUS
