Visokiausių NE šiandien pilnos mūsų dienos, kasdienybė ir net šventės.
Atėjo laikai kai tenka svarstyti, kaip žmogui rasti išeitį, ištverti atostogas ir šventes, jei jau nekalbėsime apie nuolat patiriamą stresą kasdienėje rutinoje. Menas ir kultūra yra tokia, kokia ir ją supanti aplinka. Problemos tos, kurios labiausiai rūpi visuomenei. Atrodo, kad šiandien svarbiausia meno užduotimi tampa iškasti, jei dar įmanoma ir ne per vėlu, apkasus, kuriuose galėtume pasislėpti ir apsiginti nuo vis labiau komercialėjančios, lėkštėjančios aplinkos atakų. Rodos, apie esminius žmogaus prigimties ir egzistencijos klausimus nėra kada ir galvoti, rūpi apskritai išlikti Žmogumi ir nevirsti naujųjų dienų reikalavimus vykdančiu zombiu.
Tuomet iš apkasų pakyla kūrėjai, kurie drąsiai ir garsiai pareiškia netikintys jokiu moderniu žmogumi. Jie žino ir mąsto apie Žmogų, gyvuojantį jau ilgus tūkstantmečius. Vis tą patį ir beveik nekintantį. Iš kartos į kartą perimantį gyvenimišką patirtį, tačiau taip ir neišmokstantį Gyvenimo. Grimztantį į savo esmės gelmes, tačiau kaskart jas atrandantį vis tamsesnes ir klampesnes. Visgi tie kūrėjai nesibaimina prabilti apie šviesą, esančią anapus įtampų ir skaudulių, tiki jos galimybe ir jos viziją paskelbia savo realaus gyvenimo ir kūrybos tikslu. Nes kitaip tiesiog nebegali.
Akimirka iš spektaklio "Taip" (Egidijaus Rudinsko nuotr.)
Šokėjai Raimonda Gudavičiūtė bei Mantas Stabačinskas, violončelininkė Snieguolė Mikalauskienė, kompozitorė Egidija Medekšaitė, suburti projekto iniciatorės Audronės Molytės, sukūrė dar vieną tvirtą ir svarbų „Taip“ daugybės Ne apsuptyje. Premjerinis projekto spektaklis visuomenei pristatytas 2009 metų pabaigoje Kaune, o šių metų kovo 5 d. Menų Spaustuvėje spektaklis bus pateiktas ir sostinės žiūrovų vertinimui.
A. Molytė žmogaus sąmoningumo, savęs pažinimo, žmogiškosios esmės paieškų problematiką neša per įvairius savo sumanytus projektus. Vienas ryškiausių ankstesniųjų bandymų – 2007 m. sukurtas naujosios operos projektas „Mitas konceptualiai. Jurgio pasakojimai“. Tos pačios temos, kurios taip dažnai lieka už nepraveriamų bažnyčių durų, neatverčiamų knygų puslapių ir anapus neįvykusių prasmingų pokalbių, todėl paliekančios dilgsinčią neužpildytą tuštumą. Šokio ir muzikos spektaklyje „Taip“ įdėmiausiai žvelgiama ir įsiklausoma į subtilius, vos juntamus vidinius pojūčius. Tobulybė, meilė, vienovė atsiskleidžia ne kaip sunkiai pasiekiama būties iliuzija, o reali kiekvieno mūsų tikrovė, kuriai egzistuoti ir prasiverti mes kažkodėl trukdome patys. Tobulybė yra tai, kas dabar mes esame, tokie, kokie norime ir galime būti geriausi šią akimirką; meilė ta, kurios ne reikalaujame iš kitų ir kaupiame savivertės rezervuose, o ta, kurią išspinduliuojame savyje atradę; vienovė, kuri sujungia racionalumą ir intuityvumą, vyriškąjį ir moteriškąjį pradus, atskleidžia visai naujas galimybes, gebėjimą matyti kitaip.
Akimirka iš spektaklio "Taip" (Egidijaus Rudinsko nuotr.)
Skirtybių dermės, pasaulio visumos akcentus spektaklyje atskleidžia šokio ir muzikos duetas. Lygiavertė partnerystė scenoje sukuria ne tik savitą atmosferą, bet ir ypatingos visumos išsipildymo galimybę. Muzika buvo sukurta specialiai šiam projektui. Trumpos meditacinės kompozicijos, atskleidžiančios žmogaus būsenų kaitą skirtingose situacijose, sukuria akustinę spektaklio dinamiką. Scenoje griežianti violončelininkė S. Mikalauskienė, autorių sumanymu, perteikia visada šalia esantį, nors dažnai nepastebimą būties grožį ir džiaugsmą. Čia pat skambantys, scenos erdvę šildantys, „minkštinantys“ akustiniai garsai persipina su elektroniniais įrašais ir įprasmina vidinio bei išorinio gyvenimo sąsajas. Stingdantis elektronikos šaltis ir ant jo savo sluoksnius klojanti violončelės šiluma. Jauna kompozitorė E. Medekšaitė ją „pasirinko kaip instrumentą, šiuo atveju geriausiai perteikiantį meilės, šilumos, nuoširdumo ieškojimus. Kaip žmogaus balsas, ieškantis tikrojo savo aido, violončelė padeda surasti ir nueiti savo kelią į save“.
Garsų srauto apsuptyje spektaklio stilistiką ryškiausiai konstruoja tyla, askeze, taupumu, grynumu ir balta spalva grindžiama scenos veiksmo forma. Savęs ieškojimas kituose ir pasaulyje reikalauja vidinės tylos, susikaupimo ir kantrybės – visų tų elementų, kurie meno kūrinyje (ypač lietuviškoje tradicijoje) linkę apsunkinti, perdėm sureikšminti ir galų gale išbalansuoti raiškos formas. Lėtumas, dvasinė egzaltacija, patosas tampa labiausiai nepageidaujamais būdais kalbėti apie žmogų, todėl nuo jų taip dažnai bėgama į žaidybišką stilistiką ir nesibaigiančias manipuliacijas. Ypač džiugu, jog choreografinis R. Gudavičiūtės bei M. Stabačinsko duetas visas šias kliūtis apeina ir apie subtilius vidinius dalykus kalba lengvai ir skaidriai. Šiuolaikinio šokio atlikėjai, šį kartą ir choreografai, debiutuoja itin solidžiu projektu. Solidumo įspūdį, veikiausiai, sukuria judesių taupumas ir aiški motyvacija. Visas pasirodymas kupinas stabilios ir netrūkinėjančios vidinės dinamikos. Pradžioje šokis išsisklaidęs, pabiręs erdvėje, tačiau net ir tada ieškantis intuityvių emocinių gijų, susibėgančių viename taške pačiame žmogaus centre. Visi choreografiniai sprendimai tokie niuansuoti, kad labiau primena nuojautas nei tvirtus teiginius. Sinchronas su lengvais, vos juntamais pertrūkiais kaip tyčinis, o gal nesąmoningas „netobulos tobulybės“ teigimas. Visą šokį gaubia įspūdingas plačios erdvės jausmas, laisvo ir lengvo kvėpavimo pojūtis. Atrodo, kad erdvė aplink šokėjus išsivalo, jų judesiai tarsi perfiltruoja aplink tvyrantį orą. Vis besikartojantis bėgimas ratu – kaip gyvenimo ciklas, pasaulio sandaros iliustracija.
Akimirka iš spektaklio "Taip" (Tomo Jundulo nuotr.)
Spektaklio pradžioje šokėjai šoka kiek nutolę vienas nuo kito, arba greta, tačiau nesiliesdami, tik iš tolo įsiklausydami į vienas kito judesius, jausenas. Judesiai vejami į gana vientisą, ramų audinį, kuriame dominuoja ramus tolygumas, o ne ryškūs akcentai ar kulminacijos. Todėl šį kartą itin pasiteisina video vaizdai, kurie šokiui suteikia dinamikos ir stilistinės kaitos akstinus. Vaizdų ir šokio darna itin subtili – absoliučiai motyvuota judesio logikos. Atrodo, jog šokėjai gyvena vaizde, tačiau neiliustruoja jo banaliai.
Choreografija, kuri pradžioje buvo plačiai išsklaidyta erdvėje, vėliau surenkama ir koncentruojama mažame poros centre. Šokėjai susilieja į vienį. Prasiveržia tarpusavio santykių motyvai, ir šokis įgauna nervingumo, lengvo jaudulio. Tačiau taip ir neperauga į destrukciją, kuria taip užsikrėtęs šiuolaikinis menas, neberandantis kur ieškoti išeičių. Projektas „Taip“ galbūt ir turi šiek tiek primygtinumo teigdamas ir siūlydamas absoliutų pozityvumą. Tokią poziciją užima visi projekto dalyviai, pradedant sumanytojos idėjomis ir baigiant dailininkės Rūtos Biliūnaitės kostiumais. Tačiau aiški pozicija, jei tik nėra utriruojama, visada praplečia idėjų erdvę ir neblokuoja galimybės platesnei sklaidai. Šiuo atveju teigiamos idėjos stovi, veikiau, šiandienos gyvenimo realybės opozicijoje, todėl turi kliautis kiek galima įtaigesne ir stipresne jėga.
Audronė Meškauskaitė
