Šiuos du buities atributus galima laikyti dviejų Richardo Wagnerio „Valkirijos“ pastatymų Vilniuje ir Rygoje simboliais. Taburetę Rygoje, kur operos premjera įvyko savaite anksčiau nei Vilniuje – kovo 2 d., nuolat su savimi nešioja Zyglinda. Pirmame veiksme vis ją nusineša iš vienos scenos vietos į kitą ir atsisėda. Vis dėlto taburetės vaidmens kulminacija (matyt, analogiška žymaus Čechovo šautuvo šūviui) įvyksta antrame veiksme, kai Zyglindai užmigus Zygmundas, kad jai būtų patogiau, po mylimosios galva pakiša medinę taburetę... Kadangi puikiai įsivaizduoju, kaip patogu miegoti taip pasidėjus galvą, suprantu, kad tai turi būti kažkokia metafora.
Vilniuje rygiškės taburetės funkciją atlieka dygsniuota antklodė – sodriai mėlyna, jauki, į kurią susisupusi ir pirmame, ir antrame veiksme pasirodo Zyglinda, o antrame veiksme ją užmigusią šiąja apkloja Zygmundas.
Tai tik scenografijos detalės, tačiau jos puikiai atskleidžia kaimyninių sostinių to paties veikalo pastatymų skirtumus. Rygiškė „Valkirija“ atitinka visus konceptualiojo vokiečių teatro reikalavimus ir yra moderniai šalta ir minimalistinė – nesuteikianti galimybės žiūrėti operą su įprastu komfortu, taip kaip nepatogu miegoti pasidėjus galvą ant taburetės. Vilniškės „Valkirijos“ spektaklis visaip „amortizuoja“ Wagnerio muzikinės dramos sunkiasvoriškumą – tarsi pakiša žiūrovui minkštą apklotą, kad būtų patogiau priimti visą maždaug penkias valandas trunkantį veikalą: tai scenografijos detalių ir veikėjų simbolinių gestų gausa, nuolatinė apšvietimo kaita, ant leidžiamų dūmų žaidžiama grynomis, „vagneriškomis“ spalvomis – mėlyna ir raudona. Galima būtų netgi išvesti ir kultūrinę-religinę paralelę: Rygos pastatymas protestantiškai asketiškas, laisvamaniškas, „susvetimėjęs“, Vilniaus – katalikiškai perteklinis, jausmingas, siekiantis bendruomeniškumo su publika.
Wilkommen im Tod
„Sveiki atvykę į mirtį“ – skelbia užrašas virš Zyglindos ir jos nemylimo vyro Hundingo apšiurusios industrinės buveinės, tarp klasikinių kolonų ir portiko – tokio, kaip Rygos operos teatro – driekiasi žalsva siena su geležinėmis durimis „į nebūtį“. Tiesa, iš tos anapusybės būsimas mylimasis Zygmundas ir pasibeldžia pas Zyglindą. Pirmo veiksmo išdėstymas avanscenoje ne taip seniai Vilniuje kometos ryškumu sužibėjusios „Salomėjos“ paveiktas iš karto fiksuojamas kaip sceninio sprendimo panašumas. Deja vu aplanko ir antrame veiksme, kai Zygmundas, panašiai kaip Vilniaus Johananas, išsiropščia iš duobės – netikėtai išmuštos skylės vienoje iš amfiteatro, kur tik ką vyko dievų Brunhildos, vėliau Frikos ir Votano santykių aiškinimaisi, pakopų; iš ten jis ištraukia ir Zyglindą. Plakatinis Valkirijų kostiumų spalvų sąskambis – geltona ir juoda – arba neoninėm geltonom ir žaliom raidėm „bėgantys“ milžiniški žodžiai ekrane „Wilkommen im Tod“ taip pat susišaukia su mūsų ryškiąja „Salomėja“. Vis dėlto nepaneigsi: rygietiškų ženklų spektaklyje taip pat apstu. Suprantama – „Valkiriją“ statė latviai: režisierius Viesturs Kairišs, scenografijos, kostiumų ir grimo dailininkas Ilmārs Blumbergs, Rygoje kūręs ir pagarsėjusius Mozarto „Užburtosios fleitos“, Verdi „Aidos“ scenovaizdžius. Dirigavo kaip ir pirmąją „Nybelungo žiedo“ operą „Reino auksas“ (LNO užsimojo pastatyti visą Wagnerio tetralogiją) jų charizmatiškasis vyr. dirigentas Andris Nelsons.
Latvijos nacionalinės operos archyvas
Muzikinis parengimas ir atlikimas puikūs. Surinkta labai gera solistų, patyrusių Wagnerio muzikos atlikėjų, komanda. Zygmundą dainavo suomis Jyrki Anttila, Votaną – labai jautriai vokietis Jürgenas Linnas, Hundingą – charakteringai rusų bosas Michailas Petrenko, Zyglindą ir Friką – švedės Elisabet Strid ir Martina Dike, Brunhildą – fantastiškas rusų sopranas Olga Sergejeva. Latvių solistėms patikėti „antraplaniai“ Valkirijų vaidmenys. Galbūt toks pasirinkimas, kai pagalvoji, nekelia latvių dainininkų entuziazmo, bet meninis rezultatas, be abejonės, buvo puikus. Kaip, beje, ir praktika sekmadieniais 15 val. rodyti dieninius spektaklius. Labai patogu ir patrauklu „šventą dieną“ išsimiegojus, pailsėjus, tinkamai nusiteikus nueiti, kaip anksčiau sakydavo, kultūringai praleisti sekmadienio popietę. Juolab kai po spektaklio dar lieka gražaus laiko kur nors kavinėje su draugais aptarti įspūdžius...
Teko matyti kovo 4 d. spektaklį. Labiausiai įstrigo Zyglindos ir Brunhildos personažai. Elisabet Strid (Zyglinda) – labai ekspresyvi aktorė. Personažas erotizuojamas (Rygos scenoje tai ne naujiena) – siužetas tarsi tam palankus. Ji – Zygmundo mylimoji (o dar ir sesuo!), vakare atėjusi pas jį išduoda savo tyčia užmigdytą vyrą – situacija panaši į „Mcensko apskrities ledi Makbet“. Ir įdomu, kad Elisabet Strid su trumpučiais naktiniais netgi išoriškai – ilgakojė, iškilių formų blondinė – primena Kateriną Izmailovą (dainuojamą Rygos primadonos Kristines Opolais). Dainavimui nieko negalėtum prikišti. Tačiau kai scenoje pasirodo Olga Sergejeva (Brunhilda), o ypač po jos finalinės scenos su Votanu – buvę įspūdžiai nublanksta. Neatsitiktinai solistė Brunhildą yra dainavusi net ir „Metropolitan Opera“ scenoje. Labai organiška – regis, „ne pūkelis“, bet puikiai jaučianti Brunhildos – vaiko – amplua. Votano duktė rodoma kaip paauglė, tuo pabrėžiant operoje labai svarbų tėvo ir dukters ryšį. Kita vertus, kadangi Rygoje bus rodoma ir trečioji „Nybelungo žiedo“ opera „Zygfridas“, kur „Valkirijoje“ užmigdytą Brunhildą prikels jos būsimas mylimasis Zygfridas – „Valkirijoje“ dar negimęs jos sūnėnas (kokia kompozitoriaus vaizduotė!), tarsi ir logiškiau rodyti kol kas dar ne visai suaugusią Brunhildą. O dainavimo požiūriu stiprus ir skambus, kultūringai formuojamas Olgos Sergejevos balsas, be jokių nuovargio žymių iki pat operos pabaigos, padarė neišdildomą įspūdį.
Anapusybės, erotizmo ir šalto modernumo dermė spektaklyje ryškiausiai išsiskleidė trečio veiksmo pradžioje – Valkirijų skrydžio scenoje. Čia „išmėtyti“ nuogų vyrų kūnai – mirę Valkirijų kolekcionuojami didvyriai. Maišai ant galvų, matyt, turintys ir praktinę etinę reikšmę – kad vaidinantys nebūtų atpažįstami – vaizdiniu sprendimu iš atminties iškėlė per viso pasaulio „Žinias“ praėjusius vaizdelius iš Abu Graibo vyrų kalėjimo Bagdade (jis taip pat buvo kelias į mirtį), o žaismingi Valkirijų kostiumai su didelėm guminėm prijuostėm galėtų asocijuotis ir su morgo darbuotojų „ekipiruote“...
Pagaliau „Valkirija“!
Vilniuje Richardo Wagnerio „Valkirijos“ pagrindiniu akcentu tapo Eimunto Nekrošiaus operinis debiutas tėvynėje. Būtent Nekrošiaus vardas – kad ir kaip snobiška būtų taip kalbėti – patraukė dėmesį ir tos mūsų publikos, kuri paprastai į „pudruotąjį žanrą“ žvelgia per atstumą, ir tarptautinės auditorijos. Į premjerą buvo atvykę kelių Europos operos festivalių vadovai, jau susitarta dėl lietuviškos „Valkirijos: gastrolių keliose šalyse. Žinoma, jei vienintelis spektaklio privalumas tebūtų režisieriaus šlovė, vargu ar operą taip norėtų išvysti svetur. Ir čia vėl pirmiausiai pabrėžčiau kone perfekcionistinį atlikimą.
Operą dirigavo mūsiškės „Salomėjos“ maestro Jacekas Kaspszykas. Jo gebėjimas iš orkestro išgauti reikiamą skambesį iš tiesų stulbina. Pradžioje net labiau klausiausi orkestro, nei sekiau veiksmą scenoje. Rafinuotas styginių skambesys, iki šiol atminty aidinčios pučiamųjų temos, plačios, „nekirčiuotos“ kulminacijos – bravo orkestrui! Žinoma, reikėtų pažymėti, kad iki atvykstant J. Kaspszykui orkestrą rengė (kaip ir „Salomėjoje“) Modestas Pitrėnas. O pats Kaspszykas po premjeros pakomentavo, kad, įveikęs vienas iš sudėtingiausių operinėje literatūroje partitūrų – „Salomėją“ ir „Valkiriją“, LNOBT orkestras pajėgus imtis bet kurio kūrinio.
Michailo Raškovskio nuotrauka (nuotraukoje Amanda Mace - Zyglinda).
Vis dėlto mums labai svarbus yra pats Richardo Wagnerio „Valkirijos“ inscenizavimo faktas. Pirmą kartą! Pirmą kartą 2007-ųjų kovo 10-ąją Lietuvoje suskambo vėlyvoji, „tikrojo Wagnerio“ opera. Iki šiol pas mus buvo rodomi tik jo ankstyvieji, palyginti paprastesni tiek atlikėjams, tiek klausytojams veikalai („Skrajojantis olandas“, „Tanhoizeris“ ir „Lohengrinas“). Ir kai pagalvoji, kad toks penkių valandų luitas, nė iš tolo neprimenantis, tarkime, mums įprastų itališkų melodijų paprastumo, Europoje statomas nuo 1870 m., supranti, kodėl toje Europoje ir šiuolaikinės operos puikiausiai gyvuoja didžiųjų teatrų repertuaruose. Iš tiesų, jei publika geba išklausyti vėlyvąjį Wagnerį, yra pripratusi prie jo, ji bus pasirengusi išklausyti ir dažnai komentaruose (apie tai, kokie kūriniai mūsų teatre galėtų ar turėtų būti rodomi) linksniuojamą Bergo „Voceką“, ir Janačeko, Pendereckio, ir naujas lietuviškas operas. Nes atstumas nuo Verdi „Traviatos“ iki, tarkime, Juzeliūno „Žaidimo“ – pernelyg didelis...
„Valkirija“ – tai iššūkis dainininkams. Vilniuje, kaip ir Rygoje, suburta puiki tarptautinė komanda, tik „nacionalinių kadrų“ pas mus daugiau. Vertėtų pasveikinti įspūdingai Brunhildos vaidmenį atlikusią Nomedą Kazlauskaitę, dainavusią visus penkis spektaklius. Su Wagnerio muzika jau susidūrusi Maskvos ir Sankt Peterburgo didžiosiose scenose solistė žavėjo gražiai išlygintu, visuose registruose gerai skambėjusiu balsu, sėkmingai sekėsi kurti ir personažą.
Užtikrintai Frikos vaidmeniu pasirodė Laima Jonutytė, su kiekvienu darbu įrodanti savo aukštą meistriškumą. Kovo 10 d. minkštu, be „metalo“, bet sodriu, tirštą orkestro audinį skrodžiančiu balsu išsiskyrė amerikietė Amanda Mace (Zyglinda), puikiai pasirodė Johnas Keyesas (Zygmundas), taip pat iš JAV – puikus, tvirtas „vagneriškas“ tenoras. Votaną niuansuotai, kaip ir dera pavargusiam, prieštarų draskomam dievui, bet kartu tvirtai interpretavo švedas Andersas Lorentzsonas, vienintelis šio vaidmens atlikėjas. Deja, kovo 14 d. spektaklyje mūsiškiams Inesai Linaburgytei (Zyglinda), Audriui Rubežiui (Zygmundas) ir Ligitai Račkauskaitei (Frika) jų vaidmenys sekėsi ne taip gerai.
Hundingą nepaprastai įtaigiai balsu ir vaidyba charakterizavo Vladimiras Prudnikovas, o štai Egidijui Dauskurdžiui pritrūko tiek vokalinės įtaigos, tiek vaidybos tikslumo.
Eimunto Nekrošiaus pastatymas nėra buitiškas (kaip nėra buitiški ir Nekrošiaus dramos spektakliai), jis ganėtinai metaforiškas, nors, pavyzdžiui, pirmo veiksmo scenovaizdis „naminis“ – didelė sofa, ant jos – butaforinis katinas, ir pan. Vis dėlto pastatymas išryškina žmogiškus šiaip jau keistų Wagnerio operos personažų santykius. Yra čia ir „nekrošiškų“ ženklų (juodi mimai, lydintys Hundingą, arba analogiškas Friką lydinčių „varnų“ pulkas), bet jie ir turėtų likti kaip režisieriaus braižo ženklai. Prasmę įgauna solisto rankos mostas, specifinis judesys, didelės reikšmės turi scenografija (dailininkas Marijus Nekrošius, kostiumų autorė Nadiežda Gultiajeva), apšvietimas (Levo Kleino).
