„Antruoju Mocartu“ vadinamas Frederikas Šopenas, lenkų muzikos genijus, savo laiku tikriausiai neįsivaizdavo, kad po gero šimto metų atsiras stilius, kuriam būdingas polėkis ir improvizacija – džiazas. O kad jo sukurti noktiurnai, polonezai ir mazurkos – su tokia muzika galėtų žengti koja kojon, kompozitorius galbūt net nesapnavo.
Amžinybe ir monumentalumu kerinti klasikinė muzika bei vėjavaikiškas nenuorama džiazas – ar įmanoma įsivaizduoti šių stilių sintezę? Įsivazduoti turėtų būti sunku, tačiau išgirsti – lengva. Tokia galimybė – lapkričio 25 dieną Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiantis koncertas „Chopin Jazz In“. Gal kam atrodo, jog klasikos ir džiazo derinys – tai lyg zefyrai su šprotais: neįprasta, atrodo, nevalgoma, tačiau, patikėkite, rezultatas gali priblokšti. Dar dvejojantiems vertėtų paskubėti – unikali proga galbūt daugiau nepasikartos.
Gyvai atliekamos muzikos kokybė labiausiai priklauso nuo atlikėjų, todėl neatsitiktinai projekto komandoje pianistas Dmitrij Golovanov, kontrabosininkas Donatas Bagurskas, būgnininkas Andrius Kairys – tai pavardės, siejamos su meistriško muzikavimo garantija. Tačiau stipriausias „Chopin Jazz In“ akcentas – kylanti žvaigždė, solistė Evelina Sašenko.
Jauna atlikėja, daugelį sužavėjusi „Eurovizijos“atrankoje, įspūdingu balsu spėjo pavergti koncertų sales ne viename pasaulio krašte; vien tik kaimyninėje Lenkijoje vokalistė nuolatos skina laurus įvairiuose konkursuose, iš kurių naujausias – II-oji vieta tarptautiniame prancūziškos dainos festivalyje ,,Chantons a Vroclav“.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje džiazą studijuojančios magistrantės ateitis su muzika buvo susieta ankstyvoje vaikystėje – šešis kartus „Dainų dainelės“ laureatė augo muzikos garsų pilnuose namuose, kur animacinius filmukus sėkmingai pakeitė įvairiausių kūrinių (nuo džiazo standartų iki klasikos) klausymasis. Visiškai pasinėrusi į muziką, mergina šiandien apie sceną kalba taip: „man reikia to, ką gaunu koncertuose: publikos atliepio, šilumos... ir pačios muzikos!“ E. Sašenko kiekvienu savo pasirodymu įrodo, jog jos ambicijos siekia toliau negu vienadienės šlovės triumfas, ji pratusi dainuoti iš širdies. O tai svarbiausia savybė, be kurios „Chopin Jazz In“ tiesiog neskambėtų.