Ištarus žodžius „sustabdyta akimirka“, pirmiausia įsivaizduojame nuotraukas, tapybos bei grafikos darbus, bet tai juk idealiausia definicija ir gintarui su inkliuzu.
Nesvarbu, ar viduje būtų augalo nuoplaiša, ar grakščiai ištiestomis kojomis uodas, įkliuvęs prieš daugybę amžių. Anot mokslininkų, Baltijos gintaras - prieš 50 milijonų metų Eoceno periodu sukietėję spygliuočių sakai. Gintarai su inkliuzais yra itin vertingi dėl keleto priežasčių: estetinių savybių ir prieš milijonus metų jame užkoduotos informacijos, tokios svarbios šiandienos mokslui. Tad gintarą galima traktuoti kaip kelių erdvių ar kelių pasaulių jungtį, langą tarp dabarties ir praeities...
Toks langas atsivėrė Vilniaus Gintaro muziejaus – galerijos parodoje „Langas į praeitį“. Joje savo kūrinius eksponuoja Estijos ir Lietuvos menininkai. Lietuvių gretose: žinomi vyresnės kartos menininkai – A.Ališanka, L.Brinkman-Jauniškis, I.Matulionienė, V.Matulionis, A.Mikutis, B.Stulgaitė, J.Šarapova, A.Šaulys, G.Umbrasas, Ą.Vaitukaitis bei jaunesni, bet jau spėję pasižymėti: J.Batečko, U.Blažytė, O.Čepeliuk, E.Čėjauskaitė, J.Erminaitė, N.Erminas, D.Narkus, V.Pukštaitė, A.Šimkutė, J.Vaitkus, Š.Vaitkutė.
Svarbiausia šios parodos rengėjų sąlyga - darbuose turi būti gintaras su inkliuzu. Pasak galerijos savininkės Virginijos Mizgirienės, akstinas surengti šią parodą buvo noras kvestionuoti požiūrį į gintarą tik kaip į suvenyrą. Siekta įrodyti, jog tai nėra lengva medžiaga menininkui, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji gal net labiau kategoriška, pastūmėjanti kūrėjo ego į antrąjį planą ir labiau reikalaujanti neignoruoti jos dermės su aplinka. Parodoje eksponuojami darbai suteikia puikią progą pamatyti skirtingą menininkų konsensusą su šia medžiaga.
Viena žymiausių juvelyrių Birutė Stulgaitė ekspozicijai pateikė du darbus: apyrankę-skulptūrą ir žiedą-skulptūrą (sidabras ir gintaras). Jie gali būti nešiojami kaip papuošalai ir gali puikiai atlikti miniatiūrų funkciją interjere. Kaip visad, žavėdama išmone, B.Stulgaitė ir čia lieka ištikima savo principams: minimalizmui, tikslumui bei ypač subtiliam gintaro pajautimui. Abu papuošalus sudaro horizontali ir vertikali skritulio formos plokštumos, besijungiančios geometriškai tiksliai apskaičiuotame taške taip, kad paridenus, tiek žiedas, tiek apyrankė tolygiai rieda. Šis judėjimas suteikia gyvybės apyrankės gintare įkliuvusiam vorui, kuris, tarsi, supasi sidabro lygiagrečių voratinklyje pučiant vėjui... Dar vienas vėjo gūsis ir žiedo gintare paniręs sparnelis tarytum atgyja ir vėl nuplasnoja. Taip tirpsta riba tarp praeities ir dabarties, tarp šiapus ir anapus. Šios menininkės komunikaciją su žiūrovu pavadinčiau savita neverbaline sofistika, kuriai ypač būdingas individualizmas bei sensualizmas.
Konceptualų meną kuriantis Adolfas Šaulys šioje parodoje eksponuoja darbą „Inclusions: insiders/outsiders“ – „Priklausymas: savi/pašaliniai“ (auksas, sidabras, gintaras). Nuo plokštumos besistiebiančios sidabro gijos prilaiko gintaro karoliukus su inkliuzais. Greta, it ant auksinio pjedestalo, stovi vientisas gintarinis stulpas – taipogi su inkliuzu. Sidabriniai virbeliai sukuria judesio įspūdį. Rodos, nuo menkiausio vėjo šuoro jie kaip mat susiūruos... Kaip ir dera konceptualistui, autorius daug erdvės palieka žiūrovo vaizduotei bei interpretacijoms. Tačiau parodos pavadinimas sufleruoja kūrinio idėją: minimaliomis raiškos priemonėmis menininkas perteikia vyksmą, - ilgoje kelionėje iš praeities į dabartį, iš dabarties į ateitį kinta „priklausomybės“ kategorijos, keičiasi bendrabūvio, bendrųjų vertybių ir net sąvokų prasmė. Kas tie „savi“, o kas „pašaliečiai“? Kada „savas“ tampa „pašaliečiu“? Manding, šiame darbe galima įžvelgti A.Šaulio požiūrį į amžinųjų vertybių sistemos pokyčius kelių pasaulių ar amžių sandūroj. Menininkas tiki, jog visuose giliai glūdi vertybiniai klodai (inkliuzai), tačiau nūdienos realijose, siekdami kad ir trumpalaikės materialinės gerovės, platesnių galimybių, lengvesnio išgyvenimo, dalis visuomenės narių ignoruodami prigimtį „pasikelia“ (suprasti šią sąvoką galima įvairiai). Jie buriasi į „savųjų“ grupes ir lanksčiai laviruoja pagal savąją vertybinę skalę. Tuomet, kas gi tie pavieniai tvirtai stovintys ant auksinio pjedestalo ?..
Jaunesnės menininkų kartos atstovas Nerijus Erminas, kurį taip pat galima vadinti konceptualistu, linkęs mene ir pajuokauti, ir pajuokinti, nebijo į rimtus dalykus žiūrėti su gera doze humoro ar ironijos. Parodai autorius sukūrė objektą „Langas į praeitį“ (sidabras, parūdijęs plienas, gintaras). Šiame kūrinyje gintarui suteikiama lango funkcija, tačiau ne bet kokio, o... automobilio. Situacija visiems pažįstama, kuomet važiuojant automobiliu, į priekinį stiklą tykšta vabzdžiai. Menininkas prieš milijonus metų susiformavusį gintaro inkliuzą panaudojo tragikomiškos situacijos iliustracijai, su ironija ir pro nūdienos laiko prizmę. Akį traukia surūdijęs, gerokai „nugyventas“ plienas, skatinantis pamąstyti, - galbūt šio darbo idėja ir nevienaplanė? Rodos, toks trapus vabalėlis įklimpęs sakuose, kas jis, kai šalia gergždžia plienas. Tačiau gamtos kūrinys atlaikė milijonų metų naštą, o žmogaus ar atlaikys...
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jaunos juvelyrės Eglės Čėjauskaitės, parodai pateikusios kūrinį „Jungtis“ (sidabras, gintaras, audinys), temos traktavimas kiek buitiškesnis, deklaratyvesnis. Vyriško kaklaraiščio atraiža sidabro juostele sujungta su iš vielutės nerta kita jo dalimi. Gintarą su inkliuzu autorė įkomponavo ties ta jungiamąja dalimi. Kasdienio, dalykinio gyvenimo atributas šiame darbe tampa savita raiškos priemone, siekiant individualaus braižo. Autorė bando išprovokuoti gintaro tarnystę jos meninei išmonei. Žinoma, šiuos pasamprotavimus reikia priimti (arba nepriimti) su išlygomis. E.Čėjauskaitės darbų kraityje yra puikių pavyzdžių. Siekdami imponuojančio išraiškos naujumo, jauni kūrėjai intensyviau ieško, tad kartais sunkoka atskirti, kas jų darbuose padiktuota vidinės būtinybės, o kas to amžino troškimo „atrasti save“.
Parodoje dalyvavusių menininkų ne tik mokykla, amžius, patirtis, bet ir gintaro pajautimas skirtingas, tačiau visi jie turėjo apmaldyti kūrybinį egoizmą bei taikytis prie šios medžiagos diktato. Iššūkį jie priėmė ir, įprasmindami bendrą parodos idėją, veikė kiekvienas savaip. Natūralu, jog kūrybinės minties raidoje yra pakilimų ir atoslūgių. Svarbiausia, kad visuomet išliktų konfliktas, skatinantis ieškoti ir atrasti. Tokios „konfliktiškos“ situacijos egzistavimą patvirtino ir parodos „Langas į praeitį“ dalyviai.
Šalia nuolatinės Vilniaus Gintaro muziejaus ekspozicijos ši paroda veiks dar du mėnesius.
Austėja Brasiūnaitė