Anne Applebaum (En Eplbaum, g. 1964), amerikietė publicistė (šiuo metu dirba „Washington Post“ ir „Slate“), savo darbuose Vakarų skaitytoją supažindina su Lietuvos ir kitų Rytų bei Vidurio Europos tautų istorine patirtimi.
A. Applebaum parašė dvi plataus atgarsio sulaukusias knygas: „Tarp Rytų ir Vakarų: per Europos paribio kraštus“ (Between East and West: Across the Borderlands of Europe, 1995) ir „Gulago istorija“ (Gulag: a History, 2003). 2008-aisiais už nuopelnus skleidžiant istorinį teisingumą ir transatlantinių ryšių plėtojimą A. Applebaum buvo apdovanota Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu – Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde.
„Gulago istorija“ – tai plati studija, kurioje pristatoma milžiniška sovietų koncentracijos lagerių sistema. Knygoje pirmą kartą pateikiamas išsamus dokumentais, naujausiais tyrimais, kančias išgyvenusių žmonių patirtimi ir liudijimais grįstas gulago vaizdas: ištakos Rusijos revoliucijoje, Josifo Stalino skatinta plėtra ir galiausiai žlugimas glasnost laikais. Studijoje atkuriamos lagerių kasdienybės detalės, gulago sistema apžvelgiama plačiame visos Sovietų Sąjungos istorijos kontekste, atskleidžiama tikroji gulago vieta sovietinėje ekonomikos ir politinėje sistemoje. Kai kurių istorikų nuomone, „Gulago istorija“ tokia pat reikšminga kaip ir Aleksandro Solženicyno knyga „Gulago archipelagas“.
2004-aisiais „Gulago istorija“ laimėjo prestižinį Pulitzerio apdovanojimą.
„Šiandien net ir vaikštinėjant po buvusių lagerių griuvėsius sunku įsivaizduoti juose buvusį gyvenimą. Gyvenimą, kai vieninteliu nekaltų aukų atminimo ženklu kelis dešimtmečius buvo „Belomorkanal“ papirosai.“
Istorikas Arvydas Anušauskas
Trumpa ištrauka iš A. Applebaum knygos „Gulago istorija“:
„Jos įvykdydavo tas pačias išdirbio normas ir valgė tą pačią skystą sriubą. Jos gyveno tokiuose pačiuose barakuose, važiavo tais pačiais gyvuliniais vagonais. Jų drabužiai buvo beveik tokie pat, batai – tokie pat nepatogūs. Tardytojai su jomis elgėsi visiškai taip pat. Ir vis dėlto moterų išgyvenimai lageriuose skyrėsi nuo to, ką išgyveno vyrai.
Tiesa, daug buvusių kalinių vis dar įsitikinusios, kad lagerių sistemoje būti moterimi – didelis pranašumas. Moterys geriau mokėjo pasirūpinti savimi, susilopyti drabužius, išlaikyti švarius plaukus. Jos iš pažiūros lengviau išsiversdavo su mažu maisto kiekiu, ne taip greit susirgdavo pelagra ir kitomis išsekimo sukeliamomis ligomis. Jos susirasdavo draugių ir padėdavo viena kitai taip, kaip to nedarė vyrai. Margarete Buber-Neumann prisimena, kad viena iš moterų, su ja atsidūrusių Butyrkų kalėjime, buvo suimta apsivilkusi lengva vasarine suknele, per laiką drabužis virto skutais. Kameros moterys pasiryžo pasiūti jai naują suknelę:
Visos susidėjo ir nupirko pustuzinį šiurkščių nebalintos drobės rusiškų rankšluosčių. Tačiau kaip sukirpti suknelę be žirklių? Truputis išradingumo, ir problema išspręsta. „Iškarpas“ apibrėžė apdegusiu degtuko galu, tada medžiagą sulenkė per liniją, ir per lenkimą kelis kartus brūkštelėjo degančiu degtuku. Kai medžiagą atlenkė, per liniją ji buvo perdegusi. Siuvimo siūlus kruopščiai ištraukiojo iš kitų drabužių...
Suknelė iš rankšluosčių – kurią siuvo storulei latvei – ėjo iš rankų į rankas; ji buvo dailiausiai išsiuvinėta aplink kaklą, palei rankogalius ir sijono apačioje. Kai suknelė galiausiai buvo baigta, ją sudrėkino ir rūpestingai sulankstė. Laimingoji suknelės savininkė visą naktį ant jos miegojo. Norite tikėkite, norite – ne, bet kai rytą suknelę ištraukė, ji buvo iš tiesų nuostabi, nebūtų gėda ją rodyti madingos drabužių parduotuvės vitrinoje.
Ir vis dėlto kaliniai vyrai dažniausiai mano priešingai – moterys moralės požiūriu smukdavo daug greičiau negu vyrai. Dėl savo lyties jos turėjo ypatingų galimybių gauti geresnį, lengvesnį darbą, o drauge – įgyti lageryje aukštesnį statusą. Dėl to jos sutrikdavo ir nesiorientuodavo atšiauriame lagerio pasaulyje. Antai Gustavas Herlingas rašo apie „juodaplaukę Maskvos operos dainininkę“, kuri buvo suimta už „šnipinėjimą“. Jai skirta tokia griežta bausmė, kad moteris, vos atvykusi į Kargopollagą, iškart buvo paskirta dirbti miške.
Didžiausiai jos nelaimei, jos užsigeidė Vania, žemaūgis urka, kuris vadovavo brigadai, jis liepė jai kapoti žieves nuo nukirstų pušies rąstų milžinišku kirviu, kurį moteris vos įstengė pakelti. Vos paeidama, vilkdamasi tvirtiems medkirčiams iš paskos, ji vakare grįžo į zoną, beturėdama jėgų tik nušliaužti į virtuvę pasiimti „pirmo katiliuko“ [mažiausio sriubos davinio]... buvo aiškiai matyti, kad jai kyla karštis, tačiau felčeris buvo Vanios draugas ir neatleido jos nuo darbo...
Galiausiai moteris pasidavė, pirmiausia Vaniai, vėliau „kažkokiam lagerio vadukui“, kuris „už plaukų ištraukė ją iš šiukšlių krūvos ir pasodino už stalo lagerio buhalterijoje“.
Anne Applebaum Gulago istorija
(672 p., 2009, minkštais viršeliais)
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
