Sakoma, kad vyras greičiau prisipažins turintis problemų su potencija, nei sutiks, kad yra prastas vairuotojas. Išties, vyriškoje kompanijoje pokalbiui pradėjus suktis apie automobilius atrodo, kad aplink susirinkę vien ralio, žiedinių lenktynių meistrai ar bent šiaip patys rimčiausi asai.
Tačiau reali situacija yra mažumėl kitokia. Tai įrodo ir sausi automobilių avarijų statistikos skaičiai.
Automobilis – kaip iškrovos įnagis
Nervingumas, įžūlumas, ringą primenanti kovos dvasia – tai neatskiriamos lietuviškos eismo kultūros sudedamosios dalys. Tai irgi įtakoja avaringumo tendencijas. Šviesios atminties dabar jau anapilin iškeliavęs automobilizmo ekspertas ir istorikas Liucijus Suslavičius, kažkada išplėtojo savitą, tačiau tikslią teoriją.
Dauguma mūsų nesame užtikrinti dėl ramios ir sočios ateities. Nesame užtikrinti dėl darbo, dėl įsipareigojimų bankams, dėl siekių užtikrinti savo artimųjų gerbūvį. Mes dar pernelyg užguiti. Tad pasibaigus darbo dienai, neretai net ir patys ramiausi žmonės, sėdę prie vairo tampa savotiškais keršytojais. Keršytojais, kurie į kolegą gretimoje eismo juostoje žvelgia net ne kaip į priešininką lenktynių trasoje, o kaip į tikrą priešą. Jokio draugiškumo, jokios pagarbos. Vien tam, kad atsigautų užguitas ego.
Šias mintis Liucijus Suslavičius išdėstė dar tuomet, kai iki pasaulį sudrebinusios ekonomikos krizės buvo likę geri penki metai. Tačiau socialinė įtampa mūsų krašte įprastas reiškinys jau daug metų. O ir pasaulinė praktika rodo, kad aukšto lygio eismo kultūra ir mažas avaringumas galimi tik tose šalyse, kuriose visuomenėje mažiau įtampos ir neužtikrintumo.
„Užstalės šumacheriai“
Spėkite, koks pagrindinis veiksnys, nulemiantis avarijas, kai kai lietuviai trenkiasi į kitus automobilius, medžius ar verčiasi. Tai – slidus kelias, kuriame, viršijus savąją saugaus greičio ribą, daugeliui eismo dalyvių net ir nedidelį automobilio slydimą koreguoti yra labai sunku. Pasirodo, suvaldyti slystančią mašiną Lietuvos „kietuoliams“ yra neįmanoma užduotis.
Dauguma Lietuvos vairuotojų yra klaidingai įsitikinę, kad vairuoja puikiai ir tobulinti vairavimo įgūdžių jiems nereikia. Vairavimas – tai sugebėjimas numatyti kintančią eismo situaciją, greitas suvokimas, kaip elgtis patekus į vienokią ar kitokią kritinę situaciją. Todėl būtina bent minimaliai mokėti valdyti automobilį sudėtingose situacijose.
Kaip teigė lenktynininkas ir vairavimo pedagogas Darius Jonušis, jei vairuotojai bent keičiantis sezonams skirtų šiek tiek laiko savo įgūdžių tobulinimui, avarijų keliuose būtų gerokai mažiau. Juk nebūtina tapti lenktyninkais, tereikia suprasti tik pagrindinius elgesio netipinėse situacijose modelius. Uždaroje aikštelėje pabandžius automobilį suvaldyti prasidėjus slydimui, kasdienio eismo sąlygomis bus daug paprasčiau neperžengti tos ribos, už kurios automobilis tampa nevaldomas. Tam tereikia žinoti vairavimo fizikos pagrindus ir, žinoma, pasimokyti atliekant specialius sprendimus.
Supratimo stoka
Lietuvoje yra daug atsakomybės, tačiau labai nedaug supratimo. Vairuotojai žino, kokia atsakomybė jų laukia už vieną ar kitą pažeidimą ar už tai, kad „padarė“ avariją. Jie bijo būti nubausti policijos pareigūnų, vengia pažeisti Kelių eismo taisykles, tačiau tose vietose, kur tikimybė, kad juos sustabdys ir nubaus yra maža, - pažeidinėja KET, ir gerokai pervertina savo kaip vairuotojo sugebėjimus. Štai čia ir trūksta elementaraus supratimo.
Daugumai Lietuvos vairuotojų atrodo, kad tobulinti įgūdžių nereikia. Kam leisti pinigus, kam švaistyti laiką, deginti benziną ir kokioje aikštelėje „svilinti" padangas? – masto jie. Išvis postsovietinėse valstybėse visose gyvenimo srityse savimi rūpinasi ir save saugo gerokai mažiau nei visame likusiame pasaulyje.
O kai žmogus nesaugo savęs ir dar to nesupranta, tai jau – pavojinga...
Almantas Karčiauskas
