Nedaug kas žino, kad buvote tapytojas, pristatėte kelias darbų parodas. Kaip tuo laikotarpiu vertėtės? Iš ko gyvenote?
Buvau tada linksmas studentas, kuriam pinigai neturėjo didelės reikšmės. Gyvenau idėjomis – juk buvo sovietmetis – ir rūpėjo tik saviraiška bei protestas prieš sistemą, žodžiu, net pavalgyti neturėjau laiko. Atsimenu tik tiek, kad tuo metu pinigų trūko nuolat, o į kokią valgyklą užeiti nebūdavo poreikio. Atsiveždavau maisto iš tėvų, gyvenau, taip sakant, „ant bulvių maišo“.
Kas lėmė Jūsų posūkį į muzikos industriją?
Tapyba ir muzika niekuo nesiskiria. Koks skirtumas, ar teptuku, ar gitaros grifu mojuoti? Man tai lygiai tas pat – juk tai ta pati saviraiška. Pradėjau groti jau mokykloje, šokiuose. O vėliau, nors ir buvo gan komplikuota, gavau instrumentų, suradau patalpas, surinkau „chebrą“ ir prasidėjo paprasčiausiai naujas saviraiškos etapas.
Kaip pradėjote verslauti? Kada įvyko tas lūžis?
Muzika man niekada nebuvo verslas. Juk iš pradžių menas niekada nebūna verslas, visų pirma tai saviraiška, noras ką nors pasakyti žmonėms, išsilieti. Apie pardavimą, pinigus tada nebuvo nė kalbos. Tuo metu ir aplinka visai kitokia buvo: steigti pirmieji kooperatyvai ir apie verslą neturėta jokio supratimo. Su grupe „Bix“ daug koncertavome užsienyje, užsidirbdavome tiek, kad grįžę į Lietuvą galėdavome pusmetį normaliai iš to gyventi. Su metais atsirado šeimos ir kiti interesai, galų gale baigėsi tas periodas, kai iš Rytų atvykusios grupės atrodydavo labai įdomios, taigi nutrūko ir gastrolės Vakaruose.
Įvyko lūžis ir pačioje visuomenėje, atsirado popmuzika, kuris užgriuvo visus, ir prasidėjo pinigų darymas iš muzikos... Tai nereikalavo įdirbio, instrumentų, tiesiog atėjai su fonograma, pasistaipei ant scenos, gavai pinigus, ir viskas. Tas momentas buvo labai baisus ir reikėjo sumąstyti, ką toliau daryti, iš kokių pajamų gyventi. O galų gale atsirado ir noras užsidirbti. Kadangi visuomet pats kurdavau vaizdo klipus, o filmavimas ir televizija man nebuvo kažkas nesuprantamo, tai labai natūraliai išėjo, jog ten ir pasukau. Su kolegomis, keturiese, sukūrėme legendinę „Tangomaniją“ – visiems gerai žinomą muzikinį šou, laidą, kuri tapo kultinė. Visko – nuo prodiusavimo iki režisūros – ėmėmės patys, tai davė labai daug patirties. Vėliau atsirado „Tango“ kanalas, kur taip pat viskuo rūpinausi nuo A iki Z, kūriau krūvas laidų, kol galų gale įvertinau savo galimybes ir įkūriau savo kompaniją „TV manija“.
Ką bendra turi grupė „Bix“ ir kavinė-baras „Bix“?
Mes esame įkūrėjai. Pati kavinės idėja kilo iš poreikio ir noro turėti alternatyvią vietą, be to, tai buvo dar viena saviraiškos priemonė, todėl ji ir yra kavinė „Bix“, o ne šiaip kokia nors kavinė. Aš pats savo rankomis ir galva kūriau dizainą, sienas, barus, visi tie metalai, netgi stalai – visa tai buvo mano idėjos, paties kurta, paties dažyta. Grupė „Bix“ viena to nebūtų įgyvendinusi, tad turėjome labai mažytę dalį kartu su pagrindiniais investuotojais. Tai tęsėsi kokius penkerius metus, o po to mes tiesiog išsiskirstėme, nes mūsų dalis buvo per maža daryti įtaką kokiems nors sprendimams. Investuotojai įnešė didžiąją, pagrindinę, dalį, o mes nebuvome labai gudrūs, nemokėjome tų sutarčių pasirašyti.
Tiesiog buvome menininkai ir mums rūpėjo padaryti šį tą smagaus, tokį alternatyvų klubelį Lietuvoje. Tačiau jie padorūs žmonės, palaiko tą pačią idėją iki šių dienų ir aš už tai juos labai gerbiu ir manau, kad tai yra vienintelis „kabakas“, kuris tais laikais užgimė ir nenumirė. Visi aplink jau po dešimt kartų pakeitė savo išvaizdą, pavadinimus ir dar kartą numirė. O šitas yra vienintelis, kuris gyvuoja. Nežinau, kodėl ir kaip, bet ten kažkas yra. Kavinės dvasia tokia pat gaji kaip ir grupė „Bix“, kuri irgi niekaip nenumiršta. Aš labai džiaugiuosi, kad ši vieta nepalaidota, kad ją atranda vis nauji žmonės, kad ten kažkas vyksta, visi ūžia ir yra žiauriai smagu. Ir nesvarbu, kad man nuo to nenubyra nė lito...
