Visu dešimtmečiu per anksti parodęs Jano Mateikos „Žalgirio mūšį“, Lietuvos dailės muziejus savo nekantrumą kompensavo flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslu „Salaspilio mūšis“, vaizduojančiu kitą šaunią lietuvių ginklo pergalę prieš triskart galingesnę švedų kariuomenę prie Salaspilio (vietovė netoli Rygos; 1186 m. statyta Salos pilis ir jos teritorija dabar užlietos Rygos hidroelektrinės vandens).
Didžiulė (145 x 240 cm) batalinė P. Snajerso drobė nutapyta tarsi iš paukščio skrydžio. Horizonte – Dauguvos upė su sala ir pilimi, davusia vardą vietovei. Abi kariuomenės – priešpriešiais ant aukštumų, tarp kurių – slėnis su upeliu, įtekančiu į Dauguvą. Kairėje – Lietuvos kariuomenė, dešinėje – švedai. Kai kurie pulkai centre – iki krūtinės vandenyje. Svarbiausias Lietuvos kariuomenės vadas didysis etmonas Jonas Chodkevičius ir Švedijos karalius Karolis IX nutapyti vienoje linijoje – to reikalavo renesansinio paveikslo kompozicija.
Beje, žiūrovų patogumui priešais „Salaspilio mūšį“ pakabinta numeruota paveikslo schema su detaliais paaiškinimais, kur kiekvienas savarankiškai ras būtiniausią informaciją. Apie gotikinę Šv.Jurgio bažnyčią, atsidūrusią mūšio lauko centre, apie abiejų kariuomenių sudėtį – kiek kuri turėjo pulkų (vėliavų), kuo skyrėsi husarai nuo petihorų ir lengvosios (totorių) kavalerijos, kokiais ginklais buvo ginkluoti kariai, kiek artilerijos pabūklų turėjo lietuviai ir švedai.
Paveiksle vaizduojama lemiama Salaspilio mūšio fazė: pagrindinės lietuvių pajėgos jau prasiveržusios į švedų kariuomenės gilumą. Dešiniajame sparne – atkakli kova. Karolis IX netrukus mes tenai savo asmeninę gvardiją, o Chodkevičius atsakys Teodoro Lackio husarų kontrataka. Paveiksle tuo pat metu rodomas ir bendras mūšio vaizdas, ir smulkiausios įvykių detalės, įtraukiančios į užburiantį, intriguojantį epinį pasakojimą.
Triuškinanti lietuvių pergalė prieš švedus juo įstabesnė, kad ji pasiekta triskart (!) mažesnėmis pajėgomis. Manoma, kad švedų pusėje kovėsi 11000 – 14000 karių (iš jų apie 7000 pėstininkų ir 11 artilerijos pabūklų), o lietuvių – 3700-4000 karių (apie 1000 pėstininkų, 5 artilerijos pabūklai). Palyginti prisiminkime „triuškinančią rusų ginklo pergalę“ prieš švedus prie Poltavos (1709), kurios didvyriu tapo Petras I, vadovavęs 42 000 karių su 72 pabūklais, kai Karolis XII turėjo tik 20 000 karių ir 4 pabūklus...
Salaspilio nuostoliai taip pat buvo netolygūs. Priešų galėjo žūti 6000-9000, o lietuvių – vos apie 100. Tiesa, didelių nuostolių turėjo Lietuvos raiteliai, praradę daugumą žirgų.
Lietuvių pergalė prieš švedus plačiai nuskambėjo Europoje. Vyriausiasis mūšio vadas J.Chodkevičius iškilmingai sutiktas Vilniuje, Katedros aikštėje, čia sunešti ir karo trofėjai. Nugalėtoją sveikino šv.Stanislovu ir šv.Kazimieru persirengę aktoriai. Sulaukta sveikinimų iš popiežiaus Pauliaus V, Romos imperatoriaus Rudolfo II, Anglijos karaliaus Jokūbo I, net Osmanų imperijos sultono Achmedo I ir Persijos šacho Abaso I.
Apie paveikslo autorių, užsakovą ir restauratorius
Apie P. Snayersą (1592-1667) žinoma nedaug, bet labai svarbių dalykų: kad gimė Antverpene, anksti išgarsėjo ypatingais gabumais, buvo vertinamas ir proteguojamas paties Rubenso. Dailininką išgarsino didelio formato batalinės kompozicijos, dėl ypatingo tikslumo vadintos topografinėmis. Šiandien galėtume pridurti: ikonografinės.
Nes naudojo daug dokumentinės medžiagos – žemėlapius, mūšių schemas, kitų autorių graviūras ir piešinius. Pedantiškas dailininko tikslumas vaizduojant abiejų kariuomenių sudėtį, ginkluotę, patį mūšio teatrą nepalieka abejonių, kad jį konsultavo puikiai karinius reikalus išmanęs specialistas.
O kas gi tą įspūdingą paveikslą užsakė? Manoma, kad tai buvo Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Vaza – per savo agentą Janą Breigelį (Brueghelį) vyresnįjį. Apie 1619 m. tapyta drobė Prancūzijoje galėjo atsidurti po 1668 m., kai Ž. Vazos sūnus Jonas Vaza atsisakęs sosto išvyko į Prancūziją.
Paveikslas, atgabentas Lietuvos dailės muziejaus, Prancūzijos fondo ir Prancūzijos kultūros centro pastangomis, buvo nekokios būklės. Rentgeno nuotraukose ryškėjo autorinės tapybos ir grunto ištrupėjimai, įlenkimai, ankstesnių restauratorių įstatyti lopai, plika akimi pastebimos pūslės tarp autorinės ir dubliavimo drobių.
Sudėtingiausi restauravimo darbai patikėti Prano Gudyno restauravimo centrui. Po daugybės sudėtingų tyrimų tiesioginius restauravimo darbus atliko Algimantas Vaineikis ir Juozas Blažiūnas. Po rugsėjo 19 d. „Salaspilio mūšis“ vėl iškeliaus namo, į XVII a. statytą Sasanažo pilį netoli Grenoblio.
