Daug daug anglų filmų, du lietuvių, vienas – čekų. Gal geografija ir toliau po truputį keisis?
Šeštadienis
Kažkaip nepastebiu šeštadienį tų filmų, kurių jokiu būdu nebūtų galima praleisti. Garsesnių yra – iš jų pažymėtinas 2002 metų Berlyno festivalio „Aukso lokį“ pelnęs Paulo Greengrasso „Kruvinasis sekmadienis“ (TV1000, 19.00 val.). Kita vertus, tų britų ir airių tarpusavio kovų šį mėnesį, prasidėjus „Kino pavasariui ‘07“, bus įmanoma prisižiūrėti iki valiai: renginio programoje bus beveik tik joms gyvenimą pašventusio Keno Loacho retrospektyva. Nuo tokių filmų, labai kategoriškai, didaktiškai pabrėžiančių savo klasines, nacionalines, politines ir pan. nuostatas, dvelkia jau, atrodė, primirštu socialistiniu realizmu. Tuo blogiau žmonių paveikslams. Iš įdėmiai žiūrėto „Kruvinojo sekmadienio“ prisimenu stropiai organizuotas masines gatvės mūšių scenas, kraują, taškantį baltus medicinos seselių chalatėlius, bet kad pergyventum dėl kokio nors personažo – šito nebuvo.
Holivudo socrealizmu lyg ir neapkaltinsi, o vis dėlto karinėje Vietnamo laikų dramoje „Mes buvome kariai“ (TV1, 21.00 val.) irgi apstu tokio kino štampų, Melo Gibsono stiliaus (jis, aišku, ir vaidina) patriotizmo.
Negi šiandien visai nėra nieko intymaus? O kaip gi be to? Australas Philippe‘as Noyce‘as – efektingų psichologinių trilerių meistras – siūlo „Skiedrą“ (LTV, 0.35 val.), kurioje Sharon Stone – leidyklos darbuotoja – klaidžioja tarp dviejų vyriškių. Bet, prasidėjus nepaaiškinamoms mirtims, herojė pati pajunta, kaip apie ją siaurėja pavojaus žiedas. Visai kito pobūdžio – komedija su melodramos trupinėliu, Lawrence‘o Kasdano „Prancūziškas bučinys“ (BTV, 13.55 val.), tik čia du žavūs vyriškiai skiria savo dėmesį Meg Ryan. Gal gražiausia, kas yra šioje juostoje, -- amerikiečių ir prancūzų kultūrų skirtybės, piešiamos išradingai ir net gana subtiliai.
Visai naujas nuotykių „Pėdsakas“ (RenTV Baltic, 20.25 val.) liudija pasaulio kino madą – sustiprėjusį dėmesį efektingai Afrikai. Juk ne veltui prieš keletą metų „Oskarą“ pelnė vokiečių juosta „Niekur Afrikoje“, ką tik kino teatruose regėjome „Kruvinąjį deimantą“, o „Pėdsako“ herojė ieško šiame žemyne seniai prabėgusios romantiškos vaikystės ženklų.
Sekmadienis
Vakar ir šiandien įmanoma gražiai sugretinti keletą anglų filmų, kad išsiaiškintum, kuo gi idėją iškeliantis kriterijumi socrealizmas skiriasi nuo seno doro kritinio realizmo. Toksai – garsaus anglų menininko Mike‘o Leigh (jo šaknys – Ukmergės krašte) puikus dramatiškas kūrinys kategorišku pavadinimu „Viskas arba nieko“ (BTV, 0.05 val.). Čia svarbiausia – mažos „mažųjų žmonių“ tragedijos, bet tokios, kad ilgam įsirėžia ir į atmintį, ir į sielą. „Paslaptyse ir melagystėse“ Leigh suvedė baltąją motiną ir jos kadaise pamestą juodaodę dukrą, šiandien užimančią visuomenėje kur kas aukštesnę poziciją. Drastiška jo „Vera Dreik“ vertė nuoširdžiai abejoti, kiek pagyvenusiai abortininkei buvo svarbus uždarbis, o kiek – pagalba suniokotų likimų merginoms.
Pagrindinis filmo „Viskas arba nieko“ personažas Filas – menkai uždirbantis taksistas (Timothy Spallas). Kaip uždirbs, jeigu tipą, neturintį pinigų, paleidžia iš mašinos -- ir be jų, ir be skandalo. Nuostabus aktorius visą laiką neprikišamai rodo Filą slegiančią kaltę – kad storas, nerangus, kad be idėjų, kad naiviai mąsto. Tokie kompleksai verčia jį tik atsidusti: „Tai lyg lėta mirtis...“ Kartais taip norisi spjauti į viską, kažkur pabėgti. Bet principas „viskas arba nieko“ – ne jo nosiai. Žmona, du suaugę vaikai, reikia rūpintis, reikia kažkaip tempti tą naštą. Kai vieną kartą jis vis dėlto pasiryš nuvažiuoti prie jūros, viskas baigsis nelaukta drama; Filui ir jo žmonai teks rankioti praeities skeveldras, kad galėtų pasiremti vienas kito. Nevykėliai? Galbūt, bet jie gyvi, kaip ir tos mažytės kaimynų dramos, ta išnyranti nelaukta viltis: reikia gyventi.
Socialinis, bet jau tikrai ne socialistinis realizmas. Tai, ko paprastai taip stinga lietuvių kinui, – ir senajam, ir dabartiniam.
Kovo 11-osios proga pamatysime keletą savų juostų – bene geriausią Raimundo Banionio kūrinį „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (BTV, 16.05 val.), pernykštę poetišką Kristijono Vildžiūno juostą „Aš esi tu“, LTV2 kanalo (18.10 val.; kartojama antradienį, kovo 13 d., 17.25 val.) kažkodėl pristatinėjamą kaip „nuotykių“. Atsiprašau, bet nuotykių buvo „Tadas Blinda“. Dokumentinis filmas „Kęstutis Genys“ (LTV2, 19.45 val.) primins vieną pirmųjų profesionalių lietuviško kino aktorių.
Prasideda net per tris seansus nusidriekianti amerikiečių filmo „Pavojingo žmogaus išpažintys“ epopėja (šiandien – RenTV Baltic, 20.05 val., kartojama ketvirtadienį, kovo 15 d., 23.20 val., o penktadienį, kovo 16 d., 22.40 val. keistą biografinę dramą kartos dar ir LTV, 22.40 val.). Tai buvo režisūrinis aktoriaus George‘o Clooney debiutas, parodęs autorių ne amžinu beisbolininku, o kaip tik mąstančiu žmogumi. Kas tas jo realiai egzistavęs prototipas – iš tiesų ir populiarus televizininkas (dieną) ir žudantis CŽV agentas (naktį)? Ar tie akimirksniu kultiniais tapę jo memuarai – autentiški, ar -- tik naujo populiarumo paieškos? Aktorius Samas Rockwellas, tapęs 2002 metų Berlyno prizininku, tiesiogiai neatsako. Pasukti galvą mums leidžia ir debiutuojantis režisierius, o žvaigždei tai – narsus gestas.
Man visada įdomus ir 1987 metų rusų meistro Vladimiro Chotinenkos keistas „Veidrodis herojui“ (RTR Planeta, 15.25 val.), kurį, nepatogiai išleistą, mažai kas matė. Fantastinis? Lyg taip, nes du šiuolaikiniai vyrai, jaunas mokslininkas ir inžinierius, už kažkokios vielos užkliuvę, parkrinta ir atsiduria... toje pačioje 1949 metų dienoje. Toks lyg amžinas deja vu. Bet, nors terminas skamba ir elegantiškai, siaubelis iš ekrano taip ir sunkiasi: juk dar gyvas Stalinas, juk tu viską žinai iš anksto. Išauš nauja (ne, vėl ta pati!) diena, bus apiplėšta kasa su atvežtais atlyginimais, tavo pažįstami žmonės šimtąjį kartą džiugiai pažindinsis iš naujo. Tačiau jokios galimos kino monotonijos nebus nė kvapo. Nes autoriai nebanaliai mąsto. Jie traktuoja šalies istorijos pamokas kaip kažkokį kraupų uždarą ratą, svarsto amžiną moralinį inteligentiško ruso neatitikimą laikui, ir lemiantį jo egzistavimo vidinį diskomfortą.
Aname skirsnyje pradėjęs postringauti apie kino madas (Afrika!), šiame negaliu nepaminėti dar vienos. Senesnė („Kam tie vyrai?“, BTV, 21.55 val.) ir naujesnė („Tokie jau tie vyrai!“, LNK, 22.20 val.) komedijos vien pavadinimais gana atvirai skleidžia matriarchato nuojautas. Prie jų prisiglaudžia rytdienos Spike‘o Lee drama „Ji manęs nekenčia“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.), prilyginanti stipriąją lytį vien spermos donorams. Ir be klimato atšilimo mūsų visų, matyt, laukia įdomūs dalykai.
Pirmadienis
Nejaugi nacionalinė televizija bus tokia žiauri, kad apsiribos šiuo vienu, rytiniu čekų režisieriaus Vojtecho Jasno superfilmo „Kai ateis katinas“ (LTV,11.10 val.) seansu?
Ne, ne, tardamas „superfilmas“, tiesiog noriu pabrėžti, kad tai mano mylimiausias šios savaitės filmas, kad ekrane svarbus ne užmojis, o grožis, sąmojis, poezija ir keisčiausi vaizduotės vingiai, taip pat ir šviesa, kurios taip pasigendi nūdienos kine, tegul jis ir mirga visomis vaivorykštės spalvomis. Kartais net graudina mūsų korespondentų šviesos ilgesys: juk ir realybėje pakanka minoro bei net žiaurumo.
Per Prahos pavasarį premijuotas pačiuose Kanuose (tada ir tų prizų svoris buvo kitoks...) „Kai ateis katinas“ – pasakojimas apie Renesanso statinius išsaugojusį mažą čekų miestelį, į kurį užvažiuoja klajojančių komediantų trupė. Keisčiausias jos personažas – juodus akinius dėvintis mielas katinas Murlikas. Susižavėję vaikai, jų numylėtas mokytojas Rudolfas (Vlastimilas Brodskis), vietiniai gandonešiai, funkcionieriai, pavyduoliai dar nežino, kokių magiškų galių turi Murlikas: tereikia jam nuimti akinius, ir kiekvieno žmogaus esmė pasimatys kaip ant delno.
Fantasmagoriškos spalvos, nudažančios keistoje pantomimoje, kone miuzikle, judančius provincialus, atėjo į ekraną gal iš senosios Egipto dailės, gal iš liaudiškų primityvų, nors kiti recenzentai, viską vienu raktu rakindami, tuoj prisimena ir siurrealizmą. Greičiausiai tos stilistinės šaknys čia ir nėra svarbiausios: tiesiog norisi pagyventi simpatiškos akrobatės Dianos (Emilija Vašaryova, jūsų matytoje istorinėje „Marketoje Lazarovoje“ heroję vaidinusios Magdos Vašaryovos sesuo), išmintingo „pasaulio valkatos“ Olivos (didysis Janas Werichas, ir sumanęs tą akinių detalę) ir, žinoma, paties Murliko linksmoje draugijoje.
O gal pripiešinėju paprastam, kad ir originaliam kūriniui privalumų? Juk tai buvo taip seniai...
Visiškai neseniai Berlyne pasibaigusiame tarptautiniame kino festivalyje neginčijamas visų favoritas buvo režisieriaus Samo Garbarskio drastiškos medžiagos, bet labai subtilus filmas „Irina Palm“. O šiandien galime išvysti kiek ankstesnę to paties dar nedaug pasireiškusio vokiečių (ar belgų?) menininko juostą „Raševskių tango“ (LTV2, 21.50 val.). Savo struktūra ši melodrama, pasakojanti apie nelengvas žydų diasporos pastangas išgyventi, primena žinomą Istvano Szabo kūrinį „Zonenšeinai“. O naujitėlaitis Honkongo režisieriaus Po-Chih Longo veiksmo filmas apie Amerikos slaptuosius agentus – „Detonatorius“ (BTV, 21.55 val.) bene bus ta „Pirmadienio premjera“, kurią šio kanalo programoje vienąsyk oficialiai ir temačiau.
Kadangi paaiškėjo, kad į mūsų pulkelį užklysta ir žmonės, visai nemanantys esą kinomanai, bet norintys kine susidurti ne vien su standartu, o todėl pageidaujantys nevengti pasikartojimų, vėl paminėsiu daugumai skaitytojų, aišku, žinomą Roberto Zemeckio „Forestą Gampą“ (LNK, 14.10 val.). Ir reikalas net ne tas, kad 1994-aisiais jis pelnė šešis „Oskarus“, tarp jų ir pagrindinius (už metų filmą, režisieriui bei aktoriui Tomui Hanksui). Kvailiukas Gampas, kurio intelekto koeficiento nepakanka, kad mokytųsi mokykloje, buvo tapęs tikru epochos herojumi, gimė net terminas „gampizmas“. Po šio patrauklaus ironiško filmo, regis, imi geriau suvokti amerikiečius ir jų amžino bėgimo (nuo vandenyno – iki vandenyno) paskui rožinę amerikietiškąją svajonę priežastis.
Antradienis
Šiandien – vien tik neseni pakartojimai. Atrodo, dar vakar plačiau rašiau apie Tomo Lee Joneso savotiškas „Trejas Melkiadeso Estrados laidotuves“ (TV1, 21.00 val.). Apie ne visai pavykusį Johnny Deppo režisūrinį darbą „Drąsuolis“ (TV1, 16.15 val.), šiaip ar taip, dar leidusį mums bent kartą pamatyti jau, deja, monstrą priminusį Marloną Brando.
Naujesnis trileris „Vienišas vilkas“ (BTV, 21.20 val.) -- apie koledžo pokštą, peraugantį į kruviną realybę. Pastebėsiu, jog pasaulyje jis rodomas su visokiausiais apribojimais – dėl žiaurumo, seksualinio atvirumo, leksikos, teroro vaizdų. Žodžiu, mėgėjui. Kriminalinė komedija „Tik bilietas“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.) imponuoja Andy Garcia, nuo 13 metų gatvėse perpardavinėjančio įvairius bilietus, vaidyba.
Na, o „ne kinomanams“ – fantazieriškas Emiro Kusturicos filmas „Gyvenimas – tai stebuklas“ (TV1000, 19.00 val.), kaip visada, imponuojantis šiam autoriui būdinga kone čigoniška gyvenimo meile, net kai aplinkinės sąlygos, atrodytų, yra visiškai jai nepalankios.
Trečiadienis
Gal į tokius dalykus visai nekreipti dėmesio, bet kaip gi nekreipsi, pedantas būdamas. Švelniai tariant, keistoka, kai nusistovėjusios TV kanalų rubrikos, taip padedančios orientuotis, ima ir pradeda nei iš šio, nei iš to keisti savo veidą.
Žinojome, kad LTV2 sekmadieniais paprastai demonstruoja „Seną gerą kiną“, o LTV trečiadieniais – „Elito kiną“, suponuojantį bent jau šį tą naujesnio.
Šią savaitę – viskas atvirkščiai. Na, taip, sekmadienis skirtas lietuvių kinui, bet jau pirmadienį per LTV2 pasirodo minėtas S.Garbarskio „Raševskių tango“, kurtas 2003-aisiais, o LTV „Elito kine“ šiandien demonstruoja 1947 metais britų Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio statytą „Juodąjį narcizą“ (LTV, 23.10 val.; ryt kartojama per LTV2, 22.10 val.).
Čia jums ne „Juodoji orchidėja“! Anglikonų vienuolės, vadovaujamos sesers Klod (aktorė Deborah Kerr tais metais kažkodėl buvo labai populiari), nori Himalajuose įkurti religinę komuną, bet yra priverstos kautis ne tik su vietinių įtarumu, bet ir su savo pačių kompleksais. Ekstremalios gyvenimo sąlygos, vietinių įpročiai, ligos, isteriškai padidėjęs moterų jaudrumas, artėjantis prie – o tais laikais tokie sprendimai buvo labai narsūs – seksualinio. Visa tai piešiama, deja, ne autentiškame, bet labai dailiame Ranko studijos dekoraciniame fone. Žinoma, tai požiūris neistoriškas, iš mūsų dienų: matyt, pagal ano meto techniką šis spalvotas filmas tikrai buvo vertas tų dviejų „Oskarų“ už operatoriaus bei dailininko darbą. Bet tokiu atveju žodis „senas“ – dar labiau pageidautinas.
Įdomu „Juodajame narcize“ darsyk susitikti ne tiek su heroje, kiek su „Didžiosiose viltyse“ matyta Jean Simmons, su indų paaugliu Sabu, atmintinu iš puošnių kino pasakų „Bagdado vagis“ bei „Džiunglės“, o čia jau gerokai ūgtelėjusiu.
Anglų kino šią savaitę bene daugiausia. Juk būtent ten 1997-aisiais gimė ir Lietuvoje nemažą pasisekimą turėjusi „pirandeliška“ drama „Dėmesio! Durys užsidaro“ (TV1000, 19.00 val.). Vis dėlto keista, kad kino žmonės, visi matę kad ir Kurosawos „Rasiomoną“, taip retai ekrane naudoja variantiškumą, geriau likdami linijinio pasakojimo rėmuose. Juk paprastas Peterio Howitto kūrinys gal ir nebūtų taip sudominęs žiūrovų, jeigu ne ta aplinkybė, kad juostos herojė Helena (Gwyneth Paltrow) vienu metu gyvena tarsi dviejose plotmėse. Atrodytų, niekniekis: jeigu mergina spės į metro vagoną, jos gyvenimas tekės kaip toji melaginga rutina. O jeigu nespės – galbūt viskas ir pasikeis.
Aukščiau paminėtas Sabu kadaise vaidino Kiplingo Mauglį. Savotiškas šiuolaikinis Mauglis – tai pirmąkart ekrane nuogai išsirengianti Jodie Foster. Filme „Nelė“ (TV1, 21.00 val.) jos herojė, užaugusi neįprastomis sąlygomis ir visai necivilizuota, patenka į medikų rankas, Michaelo Aptedo juostoje užverda šiek tiek melodraminis, bet dažnai įdomus ginčas dėl to, palikti Nelę gamtai ar ne. Pagrindiniai šio ginčo oponentai – Natasha Richardson ir Liamas Neesonas.
Ketvirtadienis
Vėl britų filmas, vėl Natasha Richardson, garsios aktorių dinastijos atstovė. Tai vadinasi, deja, „Beprotnamis“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.) ir nėra, kaip reklamuojama, trileris. Pati tikriausia melodrama su aistromis bei jų aukomis.
Režisierius Davidas Mackenzie, kad ir būdamas melodraminėje situacijoje (moteris įsimyli psichiatrijos ligoninės pacientą, žiauriai nužudžiusį žmoną), nevengia analizės, nors melodramai paprastai būdingesni ženklai. Stela (N.Richardson) atsiduoda tai aistrai tiek, kad sielų susisiekimas tarsi apkrečia ją, kaip kokiu virusu, tikra beprotybe: net į skęstantį sūnų ji žvelgia, to „nematydama“. Naujazelandietis aktorius Martonas Csokas – geras partneris. Bet įspėju, kad šis asmenybių destrukcijos procesas ekrane, kad ir labai įtikinamas, palieka neapsakomai slegiantį įspūdį. Saugokitės pavasarinės depresijos!
Na, šia prasme šiandien mums tiesiog sekasi. Smurtavimas (aišku, nenaudėlių vyrų) ir savižudybė – Kanados filme „Įsimylėjėlio kerštas“ (BalticumTV, 21.00 val.), abejonės dėl nepaprastai sunkios šizofrenijos formos – tos pačios šalies juostoje „Piktadariškos mintys“ (TangoTV, 22.30 val.). Tada gal jau geriau nerti į Londono metro ir pasižiūrėti devynias realybės šou dvasia sukurtas kino noveles, kurias pasirašė ir tokios garsenybės kaip Jude‘as Law, Bobas Hoskinsas, Ewanas McGregoras. Visuma vadinasi „Vieną kartą metro“ (TV1, 16.15 val.).
Prisigalvojęs apie žmogaus psichikos keistybes, net į „nekaltą“ švedų režisieriaus Lukaso Moodyssono 2000-aisiais kurtą filmą „Kartu“ (TV1000, 19.00 val.) imi žvelgti pro analogišką žiūroną. Man jis, prisipažįstu, patinka. 1975 metais Švedijoje (arba bent jos didmiesčiuose) klestėjo seksualinė revoliucija, buvo populiarios visokios „švediškos šeimos“, komunos, propagavusios laisvąją meilę. Vieną tokių ir regime juostoje, kur kas labiau optimistiškoje, negu Larso von Triero panašios medžiagos „Idiotai“, nors danų „Dogmos“ laisvumas, aišku, padarė įspūdžio ir švedų autoriui.
„Aš pradėjau šį projektą, giliai simpatizuodamas savo personažų idealams bei utopinėms svajonėms, -- sakė pats Moodyssonas. – Nenorėjau naikinti žmonių, kuriems simpatizavau. Bandžiau sukurti jaudinančių, liūdnų, rimtų scenų. Bet kuo labiau aš stengiausi, tuo tos scenos tik tapdavo linksmesnės“.
Mane trikdo tik viena abejonė: ar vaikai, gyvenantys drauge su šiais atsipalaidavusiais, neslepiančiais savų seksualinių išmonių suaugusiais, išaugs tokie pat šaunūs, linksmi ir laisvi, ar drastiški vaikystės įspūdžiai neįvarys jiems savų demonų. Tada sakytum, kad „Kartu“ kadruose parodyta bendrija turi ir savų patologinių problemų.
Penktadienis
Diena, kai savaip pajunti savą bejėgiškumą (kažkodėl su penktadieniais dažniausiai taip ir būna).
Na, gerai, kad Uma Thurman ir Meryl Streep gali patekti į juokingą situaciją, ir elegantiškai ją palikti, jūs, manau, tikite. Tai liečia naują komediją „Mano geriausias meilužis“ (1 Baltijos kanalas, 23.15 val.). „Ar pirkti karvę?“ (TV3, 21.50 val.) aš tiesiog nežinau, bet nuo šios naujos irgi amerikinės komedijos pavadinimo tuoj padvelkia Sauliaus Šaltenio mieli išmislai, salsvas riešutų duonos kvapas.
Brolių Coenų „Odisėjos“ komiška variacija „O, broli, kur tu?“ (TV3, 23.30 val.) nebuvo pats geriausias jų – dar nepriklausomų kūrėjų – darbas, bet, tapę holivudininkai, jie tikrai nesutvers nė tokio. Baisiai gaila.
Visai priartėjo „Kino pavasaris‘07“ su kinų „Natiurmortu“, vengrų „Taksidermija“, belgų „Kadaku“. Gal ir Stepoko paistymų kuriam laikui nebeprireiks?
