Niekas nesako, kad Geišos išpažintis turi prilygti Vėjo nublokšti

na labai gera foto

nieko gero ntr pasakyti!!

atsiprašau

Nei patetiškai, nei kaip į sakralinį dalyką... nors „Grimasa“ ne apie mirtį, o apie merdėjimą – kai skauda, kai kūnas priklauso nebe tau, o nuo kitų žmonių, lyg ir artimų, bet patyliukais pamanančių, gal ir pasakančių kaip filme: „Kada visa tai baigsis“. Kai šaukiamės mirties, - juk daugelis kada nors šaukiamės romantiškos mirties abstrakcijos, ypač jauni, - galvojam ne apie tokią. „Pavargusioje mirtyje“ finalas pažiro žvaigždėmis: ir buvo katarsis. Čia tik mėšlungiškas pasiduodančios materijos spurdėjimas.

Bjaurus būtinas filmas.

Ko nors tikėtis iš Holivudo - naivu, nematei intelekto nesužalotų Robo Marshallo ir Arthuro Goldeno snukių? O kai nieko nesitiki, žiūrėti galima.

"Geišos išpažintis" daro japonų šokamos "Kalinkos" įspūdį (sovietiniais laikais tokią barbarybę mačiau savo akimis).

visažini, prisimink, kur surištas tos gėjui suvedžioti atvestos "geišos" iš "Tabu" obi, prieky ar užpakaly, ir pasidomėk, ką tai reiškia

as, ka cia slepti, geisu specifikos neismanau, paganiau akis i kimono ir tiek, nes pati istorija buvo skysta

darbo ideta daug, faktu daug... o skaityti neidomu, kazkaip sausai parasyta...