Nepasiduodamas pirmajam, aišku, katastrofiškam įspūdžiui, vėliau pastebi: yra ir premjerų, ir retenybių. Galėjo būti prasčiau.
Šeštadienis
Filmų tiek nemažai, kad net neįsivaizduoji, pagal ką juos bent pagrupuoti.
Komedijos? Prašom. Tiesa, padoresnės – tik dvi: „Daktaras Holivudas“ (TV1, 16.00 val.), supriešinantis dorus provincialus ir pagedusius didmiesčių gyventojus; pamokoma intonacija šiek tiek kenkia filmui, nors jaunas Michaelas Foxas labai nuoširdžiai veržiasi į centrą. Antra – rusų epinė ekscentriada „Širli-mirli“ (BTV, 13.55 val.), tvirtinimu, kad visa žmonija išsirutuliojo ne iš pitekantropų, o iš rusų, kelianti dvilypius jausmus. Bet šiandien, kai šio filmo statytojas Vladimiras Menšovas – dienos didvyris, aną savaitę Maskvoje gražiai sužlugdęs MTV kino prizų ceremoniją (elegantiškai numetė tą „oskarinį“ voką ant grindų, ir jo funkcijas teko atlikti kažkokiai vos apsirengusiai panelei), gal reiks ir dar pasižiūrėti.
Tarsi „nebegryna“ komedija, bet nuo pradžios iki galo persunkta šmaikščiausia ironija, – tai anglų režisieriaus Gay Ritchie kriminalas „Lok, stauk arba šauk“ (TV1000, 21.00 val.), 1998-aisiais staigiai tapęs kultiniu filmu. Įdomios personažų grupės, kurių interesai, aišku, susikerta. Vieni augina „žolę“ narkobaronams, kiti (banditai) nori juos apiplėšti, o juos, savo ruožtu, nori apiplėšti keturi jauni vaikinai, patekę į labai įtartiną situaciją. O dar čia veikia antikvariniai šautuvai, visiškai neįvertinti banditų debiliškų parankinių, ir daug kitų sumanymų. Pradinė painiava greitai išsisklaido, juostą žiūri su tikru malonumu.
Yra garsių pavardžių. Keanu Reevesas vaidina informacijos prismaigstytos galvos herojų „cyberpunk“ stiliaus juostoje „Džonis Mnemonikas“ (LNK, 23.35 val.). Ingeborga Dapkūnaitė – ir žuvusią, ir vis dar gyvą moterį lengvos mistikos apgaubtame, bet ne pačiame įdomiausiame britų filme „Bučinys iš anapus“, originale vadinamame „Kiss of Life“ (TV1, 21.00 val.). Clintas Eastwoodas trileryje apie prezidento Kenedy nužudymą „Ugnies linijoje“ (TV3, 20.15 val.), tiesa, tik vaidina – aišku, saugumo agentą, darantį viską, bet, kaip pasirodo, maža ir to. O senesniame trileryje „Dangaus lapinas“ (TV1, 08.15 val. – negi filmas kanalui pasirodė toks naivus, kad tik vaikučiams tinkamas?) Eastwoodas – ir aktorius, ir režisierius, aišku, dar ne tas, kur gauna „Oskarus“. Jo herojus čia grobs superslaptą sovietų naikintuvą, bandys perskristi juo visas rusiškas apsaugos sistemas. Kaip manote, pavyks?
Garsi ir Steveno Kingo pavardė. Bet šiandien rodoma jo ekranizacija „Kerė“ (BTV, 22.45 val.) apie antgamtiškų jėgų paauglę, deja, nėra klasikinis įspūdingas Briano De Palmos kūrinys, o tik blankokas vėlesnis televizinis jo atkartojimas.
Darsyk kartojamos Kiros Muratovos „Ilgos palydos“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.), specialiai nemalonus, bet tikrai psichologiškas senas filmas, po kurio autorės pavardė ir buvo pirmąkart (bet jau visiems laikams) sovietų įnešta į „juodąjį sąrašą“.
Kita rusų juosta kaip tik visai nauja, šiandien jos televizinė premjera. Tai gabaus režisieriaus Ivano Dychovično „Įkvėpti – iškvėpti“ (1 Baltijos kanalas, 23.00 val.), kankinantis mus šiuolaikinės turtingos poros psichologine dvikova, panardinta į absoliučiai „glamūrinį“ naujųjų rusų gyvenimo foną. Anksčiau „Kapeikoje“ Dychovičnas sugebėjo piešti plačiausią socialinę savo šalies panoramą, mažai rodytame (per TV taip pat), tinkamai neįvertintame „Maskvos parade“ („Прорва“) „stalininiu ampyru“ apgaubti Kremliaus aplinkos žmonių dramą, nuo ko ji tik dar baisesnė pasidarė.
O naujausiame savo filme, kuriame dar vienas, paskutinis herojų santykių pasiaiškinimas nė iš tolo neprimena senojo, bet visada aktualaus Muratovos psichologizmo, menininkas atrodo pats paskendęs išoriniame gražume, kur rengiamasi būtinai kaip madingiausiuose žurnaluose, lesbietės (kaip šiandien be jų?) krykštaudamos bėgioja tarp rusiškų berželių, atrodančių plastmasiniais, kur fonas įžūliai išlenda į priekį ir užgožia ne tokius jau įdomius herojus. Būtų gaila, jei taip ir baigtųsi tikrai žadėjusi meninė karjera.
Sekmadienis
Pavadinimai, kurių anksčiau mūsų programose nesimatė, aišku, kelia daugiausia vilčių. Bet kaip tik tarp tų negirdėtųjų – džiaugsmo nedaug. Amerikiečių „Pasimatysim ryte“ (TV1, 21.00 val.) statė geras režisierius Alanas J.Pakula („Kliutas“ ir kt.), bet juostą įtraukti į jo aktyvą ranka nekyla. Niujorko psichiatras, kurį vaidina mano mėgiamas Jeffas Bridgesas, pats padarė gestą, vertą psichiatro (kito) konsultacijos: antrąkart vedė, lyg jam būtų buvę maža pirmosios žmonos manekenės. Naujoji tuoj išvyko į Europą, palikusi herojų su podukra (Drew Barrymore) ir posūniu – nelengvais, tenka pripažinti, vaikučiais. Medžiaga tempia į komediją, o režisierius iš paskutiniųjų stengiasi kurti dramą...
Gana keistai LTV2 kanalo rubrikoje „Senas geras kinas“ pristatinėjama britų (daugiausia) kino istorija. Nors buvo po kelis tikrai klasikinius Davido Leano, Carolo Reedo kūrinius, vis dėlto geriausiai mūsų besidomintys žiūrovai žinos gana antraplanę, į melodramą („Juodasis narcizas“ ir kt.) linkstančią Michaelo Powello kūrybą. Manau, kad šiandien labai mažai kas – na, istorikai, aišku – prisimena kad ir 1941 metų karinę dramą „49-oji lygiagretė“ (LTV2, 18.05 val. ir antradienį, gegužės 1 d., 17.35 val.). Tuomet, karo pradžioje, kai JAV dar puikavosi neutralios valstybės statusu, žinoma, buvo aktualu parodyti nacių povandeninį laivą, siekiantį prasiskverbti į jam nepavojingus amerikinius vandenis, bet tai – anų metų trumpas aktualumas. Nebūtų Pirl-Harboro tragedijos, tai ir Powello filmas nieko už vandenyno nebūtų suagitavęs, nors tokių idėjų ir turėjo.
Iš anksčiau nerodytų filmų šiurpiausiai nuteikia dar viena rusų premjera – „Niekas nežino apie seksą“ (1 Baltijos kanalas, 15.40 val.). Patys autoriai ją lygina su „Amerikietišku pyragu“, bet, nors ir tai nėra labai žadantis reklaminis triukas, realybė dar niūresnė: šią visai be logikos komediją apie vaikiną, tiesiai iš taigos atsiduriantį dabartinėje Maskvoje ir prie visų pristojantį su klausimu: „Kas yra seksas?“ galima lyginti nebent su sąstingio laikų juostomis.
Dar beveik neišrodyta Oscare‘o Wilde‘o „Ledi Vindermyr vėduoklės“ ekranizacija, pavadinta „Gera moterimi“ (1 Baltijos kanalas, 22.50 val.), apie kurią rašiau kovo mėnesį, ryšium su premjera TV1000 kanale, -- gerų aktorių (Hellen Hunt, Scarlett Johanson ir kt.) pasipliuškenimas saloninėje 4-ojo dešimtmečio, į kurį perkelti Wilde‘o personažai bei situacijos, atmosferoje. Bet ne daugiau. O nelabai girdėtas „Ketvirtis dolerio“ (BTV, 0.25 val.) – kukli drama, bandanti perteikti vaikui dar nesuvokiamą, bet jau ateinantį mirties įsisąmoninimą. Geras šio filmo senelis – Alas Pacino. Neblogai perteikiama Didžiosios depresijos laikų aplinka. Tai, kad būtent tada atidaromas naujas kino teatras, liudija kino – amžino guodėjo ir vilčių teikėjo vaidmenį.
Vis dėlto iš šiandienos filmų labiau išsiskiria tie, kurie matyti jau ir gal ne po vieną kartą. Michaelo Cimino epiniai „Drakono metai“ (BTV, 22.00 val.) nukelia mus į Niujorko kinų kvartalą, kuriame kaip tik atsirado naujas krikštatėvis ir ėmė vykti negailestingas teritorijų tarp italų ir kinų narkomafijų pasidalymas. Policijos kapitonas (Mickey Rourke), neapkenčiantis aziatų dar nuo tų dienų, kai kovojo Vietname, skiriamas čia įvesti tvarką. Ką žinai, galbūt šiandien filmas pasirodys ne toks supainiotas kaip 1985-aisiais, kada kritika jį tiesiog sutriuškino.
Atvirkščiai, visokių šiltų žodžių, apdovanojimų – net „Oskarą“ Juliai Roberts – 2000 metais pelnė socialine vadinama, bet daugiau, žinoma, komerciškai labai tiksliai apskaičiuota Steveno Soderbergho drama „Erina Brokovič“ (TV3, 0.25 val.). Advokato kontoros darbuotoja, trijų vaikų vieniša motina Erina įtikina senyvą darbdavį (Albertas Finney), kad negalima palikti ramybėje aplinką nuodijančio pramoninio giganto, ir pati puola į įnirtingą kovą. Kad Amerikoje tokie filmai turi pasisekimą, nenuostabu – ten kiekvienas žmogelis mielai jaučiasi visuomenės sraigteliu, kuriam būtų labai smagu sugadinti korumpuotą mašiną. Lietuvoje, kur tokios bylos baigiasi – na, žinom, kuo, – „Erinos Brokovič“ triumfas negali neatrodyti šiek tiek iliuzinis.
Dar iš matytųjų, kartojamų filmų negalima, žinoma, apeiti Romano Polanskio sugrįžimo prie Šėtono temos „Devintuosiuose vartuose“ (RenTV Baltic, 18.25 val.). Sugrįžimo – todėl kad ankstyvose juostose „Rozmari kūdikis“ ir kitose pabandęs pažaisti su velniu, jis išgyveno asmeninę tragediją, kai kažkokia satanistų sekta žiauriai nužudė jo nėščią žmoną, aktorę Sharon Tate. 1999 metų filme jis vėl siunčia Jonhnny Deppo herojų, retų knygų specialistą, velnio iššaukimo knygų pėdsakais. Supermistinį, nors kartais ir tiesiog dekoratyvų šį kūrinį, kertu lažybų, tikrai jau esate kada nors matę. Man įdomiausias iš Polanskio stangrioje filmo materijoje pamėtytų provokacinių klaustukų atrodo tas, kai sprendžiama – visa kultūra – ji nuo Dievo ar nuo nelabojo? Ir ką jūs, įdomu, sau atsakėte?
Pirmadienis
Nebe pirmą kartą taip išeina, kad LTV2 sekmadienėje rubrikoje „Senas geras kinas“ rodomas kažkas tikrai seno, bet kiek gero – dar klausimas. O pirmadienį neakcentuotas, be jokios rubrikos seansas dažnai nukonkuruoja vakardieną.
Šią savaitę tikrai taip išėjo. Romano Polanskio 1976 metais Prancūzijoje kurtas „Nuomininkas“ (LTV2, 23.00 val.) – ir nebejaunas, ir tikrai smarkiai geras. Man šis jo baisus absurdas gerokai lenkia vakarykščio skirsnio „Devintuosius vartus“. Sukurta prancūzų rašytojo ir dailininko siurrealisto, įkvėpusio kai kurias Fellini „Kazanovos“ vizijas (baisiausias), -- Rolando Toporo literatūros motyvais. Kompleksuotas atvykėlis iš Lenkijos Trelkovskis (aišku, pats Polanskis) susiranda Paryžiuje butą, kurį prieš tai nuomojo čia galiausiai nusižudžiusi jauna moteris. Viskas – nuo nesimpatiškos konsjeržės (Shelley Winters), jos kraugeriško šunyčio Mirzos, iki ligoninėje tebemerdinčios nuomininkės įspėjančio, neartikuliuoto, baisaus riksmo tarsi įspėja herojų: bėk, kol gyvas! Bet kur jau žmogus ims ir paklausys kitų įspėjimų ar ir savo negerų nuojautų...
Kaip ir Polanskio „Pasišlykštėjime“, „Rozmari kūdikyje“ veiksmą čia labai riboja vieta, ir tai suteikia visiems šiems kūriniams neapsakomos klaustrofobijos pojūtį, užvaldantį ir jautresnį žiūrovą. Progresuojantis Trelkovskio pamišimas – irgi labai specifinis, bet ne transvestitinis, kaip būtų galima pamanyti: autorių labiau domina mistiškas vienos asmenybės persiliejimas į kitą. Žinoma, „Nuomininką“ galima traktuoti net komedija, bet jau perdėm juoda, beviltiška.
Greta šio didžiai reto, kanalo net nekartojamo šedevriuko dienos programoje nedrąsiai šliejasi Tarantino „Nužudyti Bilą“ pirmoji dalis (LNK, 22.35 val.), plačiai garsėjęs, nors Martinui Scorsese ir nebūdingas, nes panardinantis į Niujorko XIX amžiaus aukštuomenę, „Nekaltybės amžius“ (TV1, 18.30 val.), savaip – net nespėta primiršti populiarioji „Amelija iš Monmartro“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.).
Mano asmeninės simpatijos – kartojamai čekų mielai fantazijai „Kaip paskandinti daktarą Mračeką?“ (LTV, 9.50 val.), turinčiai gražią paantraštę „... arba Paskutinieji čekų vandeniai“, iš dalies ir olandų „Juodajai knygai“ (vėl -- per TV1000, 18.35 val.; kartojama kitądien, 7.00 val.), dėl kurios jau susilaukiau ir dar, matyt, susilauksiu dalies publikos paniekinimo. Tiems, kurie suabejojo, ar mačiau filmą, prieš anąsyk rašydamas, priminsiu, kad tai jau mano toks principas: nevertinti nematytų juostų, apie jas tik informuoti, stengtis nesiremti kitų nuomonėmis, net garsiais prizais. Tarp dabarties „paveiksliukų“ P.Verhoeveno, aišku, išėjusio Holivudo mokyklą, filmas vis dėlto išsiskiria – ne todėl, kad būtų įžymus, o todėl kad moka net apie genocidą papasakoti įdomiai, išsaugoti įtampą (palyginkite su „Vilniaus getu“, „Vienui vieni“ ar net tamsios atminties „Maryte“, man kažkaip natūraliai sustojančiais į vieną gretą). Dėl aktorės, pavadindamas ją „išraiškinga“, panašu, išties perlenkiau – kam nepasitaiko.
Nors esu girdėjęs panašių niekinančių, kaip apie tik melodramą, kalbų, skirtų Federico Fellini „Kabirijos naktims“ (TVP1, 2.30 val.), jos man nedaro jokio įspūdžio. A-ū-ū, -- nemačiusieji, nes greičiausiai jau yra ir tokių, -- gal galit į savo aparatūrą įsidėti švarią vaizdajuostę, užprogramuoti taimerį, kai toks vėlyvas laikas. Groteskišką ir liūdną, nerealiai šviesų ir vėl žmogumi suabejojantį pasakojimą apie mažą juokingą Romos pakraščių prostitutę, genialiai išgyventą Giuliettos Masinos, pasižiūrėti tiesiog būtina – ir visai ne tik šios dienos repertuaro kontekste, kaip žiūrėtina „Juodoji knyga“, o visiems laikams.
Antradienis
Šiandien kažkaip ir vėl nesimato akcentų, nors, pavyzdžiui, LNK gegužės dienai surengė net trijų juostų festivaliuką. Tiesa, filmai – tai antroji „Nužudyti Bilą“ dalis (LNK, 23.30 val.), išrodyta nuotykių juosta „Keturios plunksnos“ (20.55 val.), ir, ko gero, niekad nedemonstruoti „Milijonai“ (16.45 val.). Pastaroji komedija – žanras, nelabai būdingas britų kino režisieriui, aktoriui, prodiuseriui ir kompozitoriui Danny Boyle‘ui, nemariojo „Traukinių žymėjimo“ (Trainspotting) autoriui – šiek tiek išsiskiria ne tik dėl premjerinio aspekto. Tiesa, Lietuvos kinuose jau demonstruojama D.Boyle‘o visai nauja fantastinė „Gęstanti saulė“, prisidedanti prie to siekimo kaitalioti žanrus. O 2004-ųjų „Milijonai“ labai simpatiški todėl, kad ten pavadinimo turtas tiesiog „iš dangaus“ nukrinta į mažiukų brolių rankas. Ir kaip jie leis tokį turtą?
Iš LNK „Snobo nakties“ Jameso Ivory „Baltoji grafienė“ atkeliavo į TV1 kanalą (21.00 val.). Tiesą pasakius, nieko snobiška jame nėra – tik melodraminis aklas Ralpho Fienneso diplomatas, supamas dailių moterų bei 4-ojo dešimtmečio Šanchajaus mįslių. Labai keistas bandymas Edgaro Rice‘o Burrough avantiūriniam romanui apie Tarzaną suteikti realistinį pamušalą filme „Greistokas. Tarzanas – beždžionių valdovas“ (TV1, 18.30 val.) kažin, ar tik nėra įdomesnis. Vis dėlto labiau imponuoja pirmoji filmo dalis Afrikoje, o vėlesnis Tarzano pratinimas prie civilizacijos – jau nebe.
Keistą 2003 metų „Pasipriešinimą“ (turimas galvoje Pasipriešinimo judėjimas per Antrąjį pasaulinį karą) rodo BTV kanalas (22.05 val.). Amerikiečių karo lakūnas (Billas Pantonas) yra numušamas virš Belgijos, bet lyg epinis, lyg nuotykių filmas -- olandų (ir vėl!), o negirdėto režisieriaus Toddo Komarnickio pavardė, aišku, lenkiška. Georgijaus Danelijos 1995 metų tragikomedija „Herbas ar skaičius?“ (TV1000 Russkoje kino, 12.00 val.) gal laiku ir nebuvo pastebėta, bet tą pasakojimą apie teigiamus personažus, kurie išlaužinėja seifus, visai įmanoma pasižiūrėti.
Trečiadienis
Irgi panaši keistų filmų ir keistų iniciatyvų diena. Prabildamas apie iniciatyvas, turiu galvoje 1-ąjį Baltijos kanalą, besiruošiantį pergalės dienai ir jau šiandien pradedantį demonstruoti Jurijaus Ozerovo prokomunistinę epopėją „Išlaisvinimas“ (I dalis – 21.45 val., kitos – atitinkamai ateinančiomis savaitės dienomis). Pagal ją, jokio Antrojo pasaulinio karo nebuvo, buvo tik Didysis Tėvynės karas. Jaučiate skirtumą?
„Paskutinis vyras Žemėje“ (TV1, 21.00 val.), pasirodo, ne komedija, naująjį Adomą čia taip pat sunku sukurti kaip ir pernykštėje garsioje juostoje „Žmonių vaikai“. „Pavojingos gastrolės“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.) – muzikinė revoliucinė odesietiško akcento komedija, į kurią oficialiai buvo įleistas paviršutiniškas Vysockis – kupletininkas ir revoliucionierius. Matyt, kažkam buvo labai svarbu sukompromituoti aktoriaus mitą.
Įdomesnė „Elito kino“ prancūzų juosta „Mirtis prancūziškame sode“ (LTV, Elito kinas, 23.10 val. ir kitądien per LTV2, 22.10 val.). Paprastai jos statytojas, režisierius ir poetas Michellis Deville‘is kurdavo komedijas, ir visai nekvailas („Bendžamenas“ ir kt.). O šiuo atveju, ėmęsis detektyvinės dramos, jis irgi pasirodė aukštumoje, gavo net „Cezarį“ už režisūrą, nors reikalas ne prizuose, o tose logiškai nesusieinančiose detalėse, kurios atneša į ekraną keisto magnetizmo. Istorija tarsi paprasta, truputį erotiška, truputį kriminalinė: jaunas gitaros mokytojas vaikšto uždarbiauti į vieną šeimą, bet ten neapsieinama be meilės romanų, be šantažuojančių vaizdajuosčių, be keistos draugystės tarp mokytojo (Richard‘as Bohringer) ir jam padėjusio nepažįstamojo, užsirekomenduojančio samdomu žudiku.
Nesinori atskleisti visų pagavaus filmo kortų. Man regis, Deville‘is šiek tiek seka klasikine juodojo prancūzų kino („film noir“) tradicija, įnešdamas į ją ir šiuolaikiškų – pagal 1985-uosius – sprendimų. Bet ir šiandien žiūrėti visai malonu.
Ketvirtadienis
O štai LNK „Snobo naktis“ aiškiai suvėlino su „Monstru“ (LNK, 22.40 val.), kažkurių kanalų rodytu net paskutiniosiomis savaitėmis. Nemačiusiems primenu: tai žiaurios gatvinės, dar ir žudikės istorija, turinti realų pagrindą, o Charlizei Theron, išdarkiusiai savo išvaizdą, kiek tik įmanoma, atnešusi „Oskarą“. Vienintelis atvejis, kai herojė „atitirpsta“, -- jos susitikimas su visai bejėge Christinos Ricci mergaite Selbe. Aišku, be lesbinio ryšio čia neapsieinama, bet jis pateiktas ekrane net kažkaip poetiškai.
Kita lesbiška ir biseksuali istorija tapo populiarios prancūzų komedijos „Prakeikta pievelė“ (TV1000, 19.00 val.) pagrindu. Dėka aktorės ir režisierės Josiane‘os Balasko, čia nėra grėsusio vulgarumo. Taigi, šiandiena iš dalies tarsi rutuliojasi po seksualinių mažumų ženklu. O dar šmėkšteli rusų realistinės „Senutės“ (TV1000 Russkoje kino, 18.00 val.), poetiškas dabartinio didžiausio lenkų kino keistuolio Jano Jakubo Kolskio „Jančas vandenis“ (TVP1, 7.30 val.) – beveik kaip atsakas į Lenkų kino savaitėje Vilniuje demonstruotą naujausiąją, irgi kone folklorinę Kolskio juostą „Jasminum“.
Žiūrėti šiandien yra ką, bet priėjau ir prie, mano manymu, dienos filmo – to, paties reikšmingiausio. Gal tik vieni australai sugeba Holivude neišbarstyti savojo savitumo. Su „Triušių tvora“ tai įrodė Philipas Noyce‘as, dabar įrodo Fredas Schepisi, nuvykęs į Angliją ir ten sukūręs originalius „Paskutinius norus“ (BalticumTV, 21.00 val.) – geriausiai turbūt apibūdinamus kaip dramatiška „kelio juosta“. Mat Džekas (Michaelas Caine‘as), mirštantis, kaip gyveno, --su šypsena lūpose, buvo susikvietęs kelis geriausius draugus ir sūnų, kad jie atliktų paskutinę jo valią, išbarstytų pelenus į jūrą. Per tokią sentimentalią kelionę galima darsyk išgyventi jaunystę, jos juokelius, paslaptis, dramatiškesnius gyvenimo puslapius. Viką, Lenį, Rėjų ir Vinsą kuria tokie nepalyginami aktoriai, kaip Tomas Courtenay, Davidas Hemmingsas, Bobas Hoskinsas, Ray Winstone‘as, o našlę Emę – ką tik „Oskarą“ (už „Karalienę“) pelniusi Hellen Mirren.
Beje, 2001 metais įžymus Davidas Hemmingsas, kadaise debiutavęs fotografo vaidmeniu Antonioni „Blow-up“, dar keliavo ekrane su draugais, įsikūnijęs į buvusį boksininką Lenį, o po dviejų metų jo paties draugai jau rinkosi palydėti aktoriaus.
Penktadienis
Tomas Di Cillo kadaise buvo operatorius, filmavo klasikinius „didžiojo nepriklausomojo“ amerikiečio Jimo Jarmuscho filmus „Keisčiau, negu rojuje“ (ir net epizodą čia suvaidino), o vėliau – „Kavą ir cigaretes“. Tapęs režisieriumi, jis „Dvigubu užkeikimu“ (LNK, 22.20 val.) blykstelėjo svarbiausiame nepriklausomųjų festivalyje Sandense, o filmas surinko irgi anaiptol ne tik ribotą snobų auditoriją.
Juostos herojai, bandantys, pagal policininkų rangą, susitvarkyti su Niujorko nusikalstamumu – patys aiškiausi nevykėliai. Rėjus Plutas (Denis Leary) gali reabilituotis, kai į kažkokią valgyklėlę įgriūna ginkluotas psichopatas. Vietoj to Plutą (dėmesio: Disney‘aus personažo vardas!) tuojau surakina nugaros skausmas, jam teks praleisti ne vieną seansą po, tiesa, mylinčios masažuotojos Anos (Elizabeth Hurley) rankomis, o dienos didvyriu tada tapo šešiametis vaikutis, sugebėjęs nuginkluoti tą tipą. Mielas ir Pluto porininkas Džeris, kuriamas ilgadančio Steve‘o Buscemi. Apskritai mus po filmo gali aktyviai raminti nebent mintis, kad tarp nusikaltėlių irgi pakanka nevykėlių.
Šiandien linksmas, bet ne taip primityviai, kaip dažniausiai, kino penktadienis.
Dar neteko matyti televizinio „Juoko 23-iame aukšte“ (LTV, 22.40 val.), bet vien iš pjesės autoriaus Neilo Simono pavardės, iš pasirinktos 1950 metų, pažymėtų senatoriaus McCarthy tardymų, medžiagos galima šio bei to tikėtis. Kadaise kino teatruose buvo nelabai žiūrima – ir visiškai veltui – britų avantiūrinė komedija apie vietinius „svieto lygintojus“ su puikiu ilganosio Roberto Carlyle‘o vaidmeniu, ką gi, gal dabar televizijoje „Planketui ir Makleinui“ (TV3, 22.50 val.) geriau pasiseks.
Pabaigai – dar du nuotaikingi, visai nauji rusų meistrų darbai. Aleksandras Rogožkinas jau gerai žinomas savo puikia „Gegute“, o dar plačiau „Nacionalinėmis medžioklės (žvejybos etc.) ypatybėmis“. Taigi jis, net ir kurdamas karo laikų istoriją „Sibiro tranzitas“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.), net pasakodamas apie nutylimus iki tol faktus, apie gigantišką oro trasą, per karą nusidriekusią iš JAV gilumėlės per Čiukčių pusiasalį (čia ir vyksta pagrindinis veiksmas) ir toliau, į rusų frontą, negali į istorinę, kartais detektyvą primenančią medžiagą nepabarstyti humoro.
O „Laisvo plaukiojimo“ (1 Baltijos kanalas, 0.15 val.), daugelio kritikų vadinamo pačiu geriausiu pernykščiu rusų filmu, veiksmas rutuliojasi dabar, rusų periferijoje. Režisierius Borisas Chlebnikovas sukūrė dar tik antrą filmą, bet stiliumi jau yra lyginamas su pasaulio maištininkais – ką tik minėtu Jarmuschu, suomiu Akiu Kaurismakiu. Išties, nedarbystė jo filme pateikiama ilgais, kone statiškais planais, kuriuos paskui sprogdina negalintys nelinksminti absurdiški dialogai. Ko vertas jau vien aiškinimas apie kelio remonto darbus (čia prisiglaus vienintelį įmanomą darbą praradęs, nes užsidarė gamykla, jaunas herojus Lionia): remontininkai yra lyginami su geniais, o laužtuvai – su skalpeliais.
Kaip ir kiekviename absurdistiniame kūrinyje, pasijuokus, ateina kitokios emocijos. Nes tokiam Lionkai iš tiesų nėra, kur dėtis, jis sugeba tik plaukti pasroviui, o dabarties gyvenimo situacijoje tai net pražūtinga. Ar neteks „Laisvo plaukiojimo“ autoriui, gelbstint mylimą herojų, griebtis net folklorinės, pasakos logikos?
